Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

— Tau reikia pailsėti. — Šiba perbraukė kaktą su medžiagos skiaute ir nustebo pamačiusi, jog ši drėgna nuo prakaito.

— Aspektai, jie… nutuokė, apie ką aš mąsčiau.

Šiba susiraukė.

— O maldininkas?

— Nemanau, kad jis turėjo laiko.

— Sakai, vis dar yra… vilties?

— Aha.

Kampuotame, suglumusiame Šibos veide nušvito palengvėjimo išraiška.

Aš galiu išspręsti šį galvosūkį , dingtelėjo jam. Netikėta mintis pasirodė keista ir tuo pačiu visiškai akivaizdi.

Tobis puolė tėvui į glėbį liedamas ilgai slopintas ašaras, kurios kapsėjo ant Kilyno veido tarsi lietaus lašai, krentantys iš beribio dangaus. Jį apkabinusios rankos padėjo atsistoti. Sulojo žmogumechas. Aptarinėdama Aspektų audrą trijulė patraukė atgal į Metropoli

Iki Liudijimo buvo likę ne tiek jau daug laiko, todėl normaliai pailsėti tikriausiai nepavyks. Kilynas gulėjo susimąstęs, kai pasigirdo atsargus beldimas į trobelės duris.

Į vidų įžengė keli Vyskupai. Nesigilindamas į smulkmenas Kilynas bendrais bruožais papasakojo saviškiams, ką sužinojo. Jis kalbėjo ramiai ir su tokiu pasitikėjimu, kokio anksčiau niekada nejautė.

Deja, tai nebuvo šimtaprocentinis pasitikėjimas, teko priminti sau. Retkarčiais, kai užsikirsdavo, į galvą šmėkštelėdavo mintis: o ką mano vietoje sakytų Fanė? Nors ir nebūdamas tikras, ar viską teisingai daro, jis sugebėjo įveikti nemalonias temas.

Vyskupų veiduose nušvito nuostaba, kurią pakeitė susidomėjimas, o dar vėliau — pritarimas. Galbūt pagiežingas, bet tai vis geriau negu nieko. Pasklidus gandams apie maldininką ir apie šlykščius Kirviaus darbus, Šeimų narių nepasitenkinimas atlėgo. Pas Kilyną užsuko ir keli Lupikai.

Užkandę pakepintų karčiųjų šaknų, Šiba, Tobis ir Kilynas vėl nusprendė pasivaikščioti už Metropolio ribų, vien tam, kad pramankštintų berniuko kojas. Žmogumechą paliko sėdintį ir besikraunantį saulės baterijas. Visai įmanoma, kad maldininkas įstengtų per atstumą iškvosti keistąjį padarą, jei tik šis normaliai funkcionuotų. Verčiau tegu informacija apie Argą dar šiek tiek išlieka paslaptyje.

Kilynas nusisukdavo nuo žmonių, kurie prieidavo priėjo norėdami aptarti reikalus. Virš laukų, besidriekiančių Metropolio pietuose, nusėdo šaltas ir drėgnas rūkas. Juos apsupo išstypę kvapnūs kukurūzai. Tobis niekada nebuvo matęs tokių aukštų augalų ir net neatsiminė, kaip ankstyvoje vaikystėje žaisdavo tarp pomidorų lysvių šalia Citadelės. Pakilęs Ėduonis savo spinduliais praretino miglelę, oras pakvipo gaiviu aromatu. Grįžęs atgal į savo lūšną Kilynas ramiai išsimiegojo iki pat Liudijimo.

Karaliai pateikė jam kaltinimus.

Įtaigūs jų argumentai rėmėsi kelionėje dalyvavusių Karalių parodymais. Bet šiuo atveju paprastų faktų galėjo ir neužtekti.

Liudijimui vadovavo Fomaksas, kadangi nukentėjusiai Šeimai jis kėlė pagarbą. Netrukus jiems reikės išsirinkti naują kapitoną, bet iki tol be vado likę Karaliai glaudėsi po Fomakso, tikėtino sąjungininko, sparneliu.

Kai buvo išsakytas pagrindinis kaltinimas, į gynybą stojo Sermas ir Šiba. Pagal senas tradicijas Kilynas sėdėjo pašlaitėje išskaptuotos daubos viduryje. Šeimų nariai paeiliui prieidavo priėjo ir pareikšdavo savo nuomonę. Išskyrus perimetru išsidėsčiusią sargybą, šioje uolėtoje lomoje tilpo visi žmonijos likučiai.

Šiba kalbėjo nedaug, bet svariai. Ją visi gerbė. Nors Kirviaus nužudymo atpasakojimas niekuo nesiskyrė nuo Sermo, Riterės žodžiai skambėjo reikšmingiau. Svarbiausia Liudijimo dalis buvo galutinis balsavimas, kurio rezultatą galėjo nulemti kiekvienas, paveiktas dalykiškos Šibos šnekos.

Po jos prabilo Vyskupų kapitonas Ledrofas, turintis apginti savo Šeimą. Barzdočius gana neįtikinamai tvirtino, neva Kilynu galima visada pasikliauti, kadangi jis ne toks žmogus, kuris užpultų kapitoną be neišvengiamos būtinybės.

Kilynas nemanė, kad tokia kalba jam gerai pasitarnautų, nes Ledrofas aiškiai nebuvo pasiruošęs susiremti su Lupikų vadovu.

Būdamas pirmininkaujančiu kapitonu, Fomaksas turėjo išlikti neutralus. Bet, jam prašnekus, Kilynas pajuto, kad kiekvienas sakinys buvo persmelktas ironijos.

Raukšlėtą Fomakso veidą perkreipė skeptiška išraiška, lūpoms išspjaunant paniekinimo kupinas frazes. Jis oriai sutiko su Karalių tvirtinimais, tuo tarpu Vyskupų versiją manė tesant nieko neverta asmenine nuomone.

Kapitonas darė tai subtiliai, pasirinkdamas labiau nugludintas frazes. Jo fizionomijoje reikiamais momentais atsispindėdavo sielvartas, bylojantis apie didelį nenorą sakyti tai, ką privalo pasakyti.

Kilynas nežinojo, ar toji veido išraiška tikra. Aišku viena — tapęs vyriausiuoju kapitonu, Fomaksas gali tikėtis, kad pagrindinė valdžia Metropolyje atiteks būtent jam. Nors gyvenvietei oficialiai vadovaus naujasis Karalių kapitonas, tačiau dėl patirties stokos jis turės kur kas mažiau galios. Kuo daugiau išminties Fomaksas parodys, tuo labiau jo įtakai pasiduos kitos Šeimos.

Lupikų kapitonui atsisėdus, tarti paskutinį žodį atėjo eilė prasižengėliui.

Kilynas jautėsi vienišas šiame žmonių būryje. Visgi jis nė trupučio neabejojo dėl to, ką turėtų padaryti. Fomakso iškalbos vis tiek nepavyktų pralenkti. Visos Šeimos žvelgė į jį lūkuriuodamos.

— Aš kalbėsiu paprastai. Jūs žinote, kas įvyko. Esmė ta, kad nenutuokiate — kodėl? Jei patys to nepajusite, taip nieko ir nesuprasite. Egzistuoja vienintelis būdas, kuris padėtų viską išaiškinti. Tuščios šnekos čia niekuo nepadės.

Jis žengtelėjo atatupstas, tarytum užleisdamas kažkam savo vietą ant plokščio pilko akmens luito; nuo šios jau spėjusios sudūlėti platformos dažnai kalbėdavo Kirvius.

Aš žinau, jog tu klausaisi. Kilynas pasistengė aiškiai suformuluoti mintyse kiekvieną žodį. Tu greičiausiai viską įrašei. Parodyk mums. Tai vienintelis būdas.

Virš luito kažkas sumirgėjo, pradėjo įnirtingai sūkuriuoti.

Staiga Kilynas vėl atsidūrė ten.

Mechų komplekse. Beribiame, šešėliuose skendinčiame lauke, kurį bjaurojo pilkšvos deformuotos dėmės.

Įvykiai rutuliojosi su siaubingu, niauriu grakštumu. Fanės parodija nerangiai kėblino link žmogaus figūros — tik po kurio laiko Kilynas suprato, kad regi save patį.

Į priekį žengė Kirvius. Atsisegė kelnes. Leido joms nukristi. Ištiesė rankas. Prisitraukė prie savęs pūvantį padarą.

Šis suspaudė Karalių savo trumpais bepirščiais delnais.

Mėšlungiškai krūptelėjęs kapitonas prasibrovė pro kreivas šlaunis.

Jie ritmiškai siūbavo, skleisdami tylų šliurpčiojantį garsą.

Trapusis sensorinio centro pasaulis suskeldėjo. Kilyno šūviai — nuo ledinių sienų atsispindintys žybsniai — sutrupino žvarboje krentančių kūnų atvaizdą.

Tą pačią akimirką Kilynas sugrįžo į realybę.

Jis lengviau atsikvėpė ir pažvelgė į priblokštus veidus. Nuo to momento, kai bendražygiai paliko metalinį padarą kalvose, jis nė karto nepasinaudojo sensoriniu centru, kad susisiektų su maldininku.

Tačiau vyriškis nujautė, ką reikia daryti. Nors būsima ilga kelionė atrodė pakankamai aiški, kiekvienas žingsnis į priekį pateikdavo naujų netikėtumų.

Jis nepratarė nė žodžio, kai sukrėstas Fomaksas atsistojo. Praėjo nemažai laiko, kol žmonės atsigavo. Jie šnekėjo nedaug. Žodžiai sruveno per Kilyną tarsi šiltas lietutis. Kilyno atsakymai į klausimus skambėjo pakankamai trumpai, bet jų pakako. Pamažu balsai pritilo.

Kažko pasiteiravo Fomaksas. Kilynas atsisėdo.