Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

Žinutė gana padrika. Ėduonyje siaučia keistos erdvės ir laiko audros, kurios užgožė daugumą žodžių. Vis dėlto mane valdančios didingos galios sugebėjo šį tą persiųsti. Pirmoji pranešimo dalis yra tokia: Ieškok Argo. Neužmiršk. Ieškok Argo.

Kilynas susiraukė. Ir vėl tas bereikšmis žodis.

— Argo…

Kaip ir anksčiau, aš nė trupučio nenutuokiu, ką tai galėtų reikšti. Antroji dalis… dalis…

— Jis išnyksta, — sukuždėjo Šiba.

Nagi, palauk. Tas mechanizmas šalia tavęs — jaučiu, kaip jis grumiasi, priešinasi mano buvimui.

Kilynas sušuko:

— Antroji dalis! Pasakyk…

Ne. Mane trumpam apleidžia jėgos… bet aš priversiu šį… šį įkyrų mechanizmą… kalbėti… tiesą…

Kilynas pažvelgė aukštyn į miglotą dangų. Įmantrus magnetinio lauko linijų raštas nublanko, gijos išsisklaidė.

— Palauk! — suriko jis. — Kaipgi antroji pranešimo dalis?

Besirangančios linijos neišspaudė nė garso. Kilynas susiraukė ir maksimaliai sustiprino savo sensorius. Ar tik nesušiugždėjo tylus kuždesys?

Sensorinį centrą užliejo tamsi sąmonė. Atgavęs drąsą sugrįžo maldininkas.

Anksčiau niekada nebuvau susidūręs su tokio rango būtybe. Jos aplanko mūsų valdas labai retai, mieliau pasirinkdamos energetinius uraganus, šėlstančius Ėduonies pakraštyje.

Net ir perfiltruota abejingo Artūro balso, maldininko intonacija skambėjo pagarbiai.

— Kas tai? — pasiteiravo kažkas iš bendražygių. Kilynas nenuleido akių nuo yrančios magnetinės galios, kurios vijos slysčiojo padangėje lyg baltos raumenų skaidulos.

Tai magnetinė sąmonė. Materialioms būtybėms nesuvokiamų matmenų asmenybė. Ji gyvena sudėtingoje magnetinių slėgių deformacijoje, saugodama savo duomenis bangose, kurių svyravimų amplitudės neįmanoma sumažinti. Tai dar vienas nemirtingumo aspektas… tik daug subtilesnis nei mūsiškis. Tokios esybės šliejasi prie žydros įkaitusios materijos žiedo, besisukančio Ėduonies orbitoje. Akrecinis diskas teikia prieglobstį daugybei panašių sąmonių, tačiau tikrosios jų esmės driekiasi iki dujų debesų bei žvaigždžių, sūkuriuojančių aplink Galaktikos Centrą. Kokia garbė, kad man pasisekė vieną jų pamatyti. Pagrindinis mūsų kultūros tikslas yra patenkinti tokių sąmonių norus. Atsiranda tvirtinančių, neva jos kažkada egzistavo mūsų pavidalais.

Kilynas tebežiūrėjo į apsiniaukusias dausas ir pats nepastebėjo, kaip mestelėjo sarkastišką pastabą:

— Vadinasi, jūs, mechai, turite Dievą?

Magnetinės sąmonės — tai dar ne pati aukščiausia stadija. Egzistuoja šis tas didingesnio.

Šiba paklausė:

— Ar tu supratai, ką turėjo omenyje ta būtybė, kalbėdama apie Argą?

Aš… magnetinė esybė… verčia mane pasakyti. Jaučiu spaudimą. Ji reikalauja… Per pastarąsias kelias sekundes peržiūrėjau visą istorinę Čiuožyklos informaciją. Radau vos kelias nuorodas apie tokį dalyką, vadinamą Argu.

— Kiek prisimenu, tas Argas lyg ir susijęs su kitu miestu, Sparta, — tarė Kilynas. — Padėk mums jį surasti.

Tai neįmanoma. Magnetinė sąmonė gali priversti mane sakyti tiesą, bet negalvokite, kad ji pajėgtų primesti savo valią, kai kalbama apie veiksmus, prieštaraujančius mano interesams. Šiuo metu ji prarado savo galią… aš jaučiu…

— Nagi, šnekėk, velniai tave rautų! — užstaugė įsiutęs Kilynas.

Reikia tikėtis, kad magnetinės sąmonės pranešimo nesugebėjo perimti kiti mechai. Net jei ir taip, galbūt man pavyktų kuriam laikui nuslėpti šią informaciją. Privalote suvokti, kad aš esu jūsų sąjungininkas. (Nesuprantama.) Norėčiau išsaugoti pačius geriausius žmonijos pavyzdžius iki tų laikų, kol bus sunaikintas paskutinis jūsų atstovas. Visgi aš neturiu teisės leisti žmonėms pasprukti už Čiuožyklos ribų.

— Kodėl gi ne? — griežtai paklausė Šiba.

Jūs galite suardyti darbus, kurie tęsiasi jau ištisus tūkstantmečius.

— Kaip? — paklausė kažkas iš kompanijos.

Kilynas jautė, kaip maldininką smaugia agonija. Nematoma magnetinė sąmonė, pasižyminti stipresne valdžia, vertė jį keliaklupsčiauti ir sakyti tiesą.

Yra ir kitų… organinių būtybių. Kai kurios… įsiveržė… į zoną, netoli Ėduonies. Mes nenorime, kad… žemesnės gyvybės formos… sukurtų sąjungą.

Tai sukėlė sąmyšį bendražygių gretose.

Kilynas suraukė antakius. Vis dėlto žmonių egzistavimas kažkaip kelia grėsmę mechams. Jau kurį laiką ir pats taip galvojo. Maldininkas savanoriškai atsakė į jo mintis:

Jūsų sunaikinimo poreikį stimuliuoja aukštesni mūsų visuomenės sluoksniai. Nors Čiuožykloje mechų civilizacija gana susiskaldžiusi, konkuruojančius miestus vienija tam tikros instrukcijos. Viena jų skelbia: niekada neleisk susijungti organinėms būtybėms. Atskirai paėmus, jos nėra labai įspūdingos, tačiau susivienijusios gali pridaryti nemalonumų.

Kilynas šyptelėjo, tačiau balsu nepasakė, ką jis galvojo.

Aplinkui šurmuliavo susijaudinę žmonės. Kita gyvybė ! Protinga ir svetima; gerai, kad bent egzistuojanti. Galbūt tai žmonės, įsikūrę tarp kitų žvaigždžių. Kokia svaiginanti mintis.

Šį džiaugsmo protrūkį sukėlė šnabždanti sąmonė, kuri nardė po ūkanotus magnetinius laukus bei deformavo bekraščius energetinius srautus, taip nerūpestingai lyg žmogus, atitraukiantis užuolaidą.

Vyriškis susikaupė, padidino visų savo sistemų galią ir užmaurojo:

— Aš vis dar čia! Kilynas! Perduok man pranešimą !

Tyliose dausose pavėjui nusidriekė virpantis spindulys.

Šiba palietė jo ranką, tačiau Kilynas ją atstūmė.

Galingasis nepaklus tavo reikalavimams. Kaip tokios žemos kastos atstovas, tu elgiesi pernelyg arogantiškai. Baik…

— Užsičiaupk!

Didelei Kilyno nuostabai, maldininko esybė susitraukė, it būtų išsigandusi.

Šnaresys.

Migloti mirgantys magnetiniai srautai tapo ryškesni. Juos persmelkė rubino atspalvio žybsniai.

Tada vėl nuaidėjo balsas.

Aš girdžiu. Į mano apdarus įsipainiojo pro šalį skriejanti kometa. Išgarinęs ją vėl su tavimi susisiekiau. Mane pradžiugino galimybė priversti tą įžūlią mašiną elgtis su tavimi sąžiningai. Retai kada tenka taip nekaltai pasismaginti. Viliuosi, jog tiesos dvelktelėjimas tau pravertė. Deja, kai manęs nebebus, tas padaras vėl sugrįš prie savo įpročių. Patarčiau jo pasisaugoti.

— Antrąją dalį, — griežtai pareikalavo Kilynas.

O, taip. Ji labai dviprasmiška. Aš nepajėgiu suvokti, ar tai gali būti tiesa. Žinią siunčia materialus laivas, klajojantis keistomis laiko jūromis Ėduonies viduje. Kad ir kaip ten būtų, tas pranešimas yra skirtas būtent tau, žemiausiajai gyvybės formai, kokią tik esu regėjęs. Matyt, neįstengiu suprasti tikrosios jo svarbos.

— Sakyk greičiau!

Gerai. Aš paskubėsiu. Pranešime sakoma:

Nebandykite atstatyti Citadelės. Antraip jie sutriuškins jus. Patikėk manimi, nes aš vis dar gyvenu, be to — esu jūsų tėvas.

Išsisklaidęs žmonių būrys grįžo į Metropolį. Paskutinę kelio atkarpą teko įveikti pėsčiomis, pučiant šiltam gaiviam vėjui; būtent tuo metu užplūdo nepakeliamas nuovargis. Kai magnetinė būtybė išgaravo, Kilynas sugebėjo šiek tiek nusnūsti ant klastūno korpuso. Paskui, sekdamas kitų pavyzdžiu, kietai užmigo dulkinyje, kuris atskraidino juos į senąją nusileidimo aikštelę.