Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

Aišku. Jei neklystu, šis garsas yra viena iš pagrindinių jūsų biologinio tipo savybių.

— Biologinio pipo? — perklausė Tobis. — Ar taip mechai vadina žmones?

Jūs esate svajojantys stuburiniai. Gana keistas subtipas, kalbant tiksliau. Ir, žinoma, labai retas. Kai kurios neišmatuojamai senos mano dalys dar atsimena, kai jūsų buvo visa galybė.

Kilynas dirstelėjo į Šibą.

šis virpantis garsas yra jums būdingas. Tokiu keistu būdu pasireiškia instinktyvi jūsų reakcija.

— Tai juokas, — paaiškino Šiba.

Kažkas panašaus į… specifinį atspalvį?

Kilynas sukikeno. Jis iš karto suvokė, kad maldininkas nė už ką nesusigaudys, ką reiškia juoktis iš pasaulio.

— Galbūt.

— Tikriausiai tavo gomurys nesusiformavęs? — paklausė Šiba.

Ne išimtis, jog tai tiesa. Kiekvienas jūsų skleidžiate visiškai kitokius garsus, ir to neįmanoma paaiškinti vien genetinių gerklų konstrukcijų ir balso stygų skirtumais. Aš nepajėgiu prognozuoti, kaip vystysis moduliacija. Greičiausiai tai turi kažkokią reikšmę.

— Tu nesupranti, — tarė Šiba.

Ko?

— Visos esmės. Kai juokiesi, tu esi… tu esi… — ji nutilo užsikirtusi.

Kai išgaunate tą įmantrų garsą, jus persmelkia trumpas švytėjimas. Tokį pojūtį aš galiu atpažinti, bent jau iš dalies. Tai kažkas už laiko tėkmės ribų. Tarytum vibruojantis verbalinis šūksnis — tas žybsnis — padėtų jums pajusti tikrojo gyvenimo skonį. Tą akimirką jūs tampate nemirtingi.

Kilynas nusikvatojo.

Jie skverbėsi pro suraižytus slėnius, knibždėte knibždančius mašinų. Maldininkas be didelio vargo pravedė žmones pro tirštai apgyvendintus mechų kompleksus. Jis valiojo pakeisti eismo judėjimą ir nuslopinti įkyrų metalinių padarų susidomėjimą.

Po kurio laiko jie atsidūrė atviroje erdvėje, apleistuose tyrlaukiuose, kuriuos taip mėgo mechai. Kilynui pasirodė, kad biosfera šiose vietose gana smarkiai išėsta. Tolumoje, ant dėmėtų kalvų, kerojo pilkos piktžolės. Sustiprinęs regėjimą, jis pastebėjo, kad vieną pašlaitę išgraužė orda smulkiųjų mechų, kitados nukritusių ant jų iš dulkinio.

Kilynas jautėsi pakankamai atsipalaidavęs ir ramus. Dėl Kirviaus nužudymo nekankino jokie sąžinės priekaištai. Jis privalėjo nubrėžti liniją tarp žmogiškų ir nežmogiškų veiksmų, tai visiškai natūralu. Jei maldininkas būtų nusprendęs užmušti Kilyną už tokį poelgį, niekas nebūtų jo išgelbėjęs. Kažkodėl tokia galimybė nė trupučio nejaudino. Dabar jis šnekėjosi su saviškiais, klausydamasis jų balsų, slopinančių skausmą lyg išganingas gydomasis balzamas.

Žemės reljefas pamažu įgavo pažįstamus bruožus. Už kitos kalvos keteros turėtų plytėti dulkinio nusileidimo laukas.

Už nugaros link horizonto grimzdo Deniksas. Virš vingiuoto kalnyno silpo Ėduonies spinduliavimas. Aukštai danguje virpėjo oranžinės šviesos gijos. Priešais erdvę perskrodė žybsniai. Kilynas trumpam suglumo, bet staiga atsiminė, kas tai yra.

— Pažiūrėkite! — šūktelėjo jis Tobiui ir Šibai.

Maldininkas, važiuojantis ant pusmėnulio pavidalo platformos, taip pat pastebėjo atmosferinius trukdžius. Kilynas pajuto savo sensoriniame centre, kaip sutrikęs padaras įsistebeilijo į šaunančius žemyn šviesos tvyksnius.

Vyriškis pasistengė sujungti savo balse akustinį ir elektrinį skambesį. Implantuotoms mikroschemoms nugludinus žodžius, šie suskambo tarsi ausį rėžiantis krankimas.

— Tu! Juk tu iš Ėduonies!

Oras suraibuliavo. Debesys ėmė sūkuriuoti virsdami gigantiškais čiuptuvais.

Atsklidusį silpną garselį beveik ištirpdė vėjo šnabždesys.

Mane užgožia vasarinės audros. Aš vos girdžiu tavo balsą. Kalbėk garsiau!

Ar taip gerai? — užriaumojo Kilynas, kone užkimdamas nuo kapotų šaižių elektrogarsų.

Kur kas geriau. Čia Kilynas, tiesa? Aš ieškojau tavęs.

Įsiterpė maldininkas:

Kokiu būdu… ooo!

Kilyną pribloškė tai, kaip netikėtai buvo pakirsta maldininko valia.

— Kodėl tu manęs ieškojai?

Sustojęs klastūnas užgesino savo variklius. Žmonės vis dar tupėjo ant renio žvelgdami į dausas, kuriose išsiplėtė žybsinčių spalvų raštai. Link žemės paviršiaus atsklido tylūs švilpčiojimai. Magnetinio lauko linijose kibirkščiavo žiežirbos. Iš kobaltinio dangaus skliauto žemyn driekėsi vinguriuojančios gijos.

Prieš Kilyno akis visą Čiuožyklą apgaubė geomagnetinis burbulas, panašus į blizgantį voratinklį, įkalinusį savyje žvaigždžių krislelius. Netrukus jis pradėjo deformuotis. Margos vijos susiliejo, banguodamos lyg popieriaus lapas milžino rankoje. Ten, kur magnetiniai laukai lietėsi vienas prie kito, suraibuliavo didingas safyro atspalvio švytėjimas.

Iš vakarėjančių padangių gelmių išniro blankių spindulių kolonos, suglausdamos lauko linijas taip, kad šios priminė magnetinio butelio kakliuką. Vilnijantis žemas balsas pagarsėjo. Atrodė, lyg žodžius tartų būtybė, gyvenanti tarp žvaigždžių.

Ieškojau tavęs ilgai, neprarasdamas budrumo.

Beveik užkimęs Kilynas sugebėjo riktelėti:

— Kodėl?

Ar čia tikrai toji vieta, apibūdinama Kilynu? Aš privalau būti tikras.

— Gali mane prazonduoti, — atsakė jis svarstydamas, ar toji būtybė pajėgs aptikti sensoriniame centre gaižų maldininko aromatą.

O — tai išties esi tu. Bet kažkaip pasikeitęs.

— Teisingai. Man…

Nuolankiausiai sveikinu didingųjų erdvių valdytoją!

Nervingai spragsintys pasveikinimo žodžiai nuskambėjo taip staigiai, kad Kilynui vos pavyko juos išgirsti. Vyriškį gerokai nustebino kitoniškas maldininko balsas.

Aš jaučiu mechanizmą?

O, taip, man didelė garbė su jumis šnekėtis. Tikiuosi, jog mūsų pasaulio susikirtimas su bekūniais įvyko ne per anksti? Tokia išvada, be abejo, irgi mus džiugintų. (Nesuprantama.) Su visa pagarba turiu pareikšti, kad mechaninė civilizacija dar nėra pasirengusi sutikti didingąją esybę…

Ne, ne, nieko panašaus. Atėjus tokiam momentui, jums bus pranešta. Manau, tu žinai, jog tokie reikalai tvarkomi aukštesniuose lygiuose?

Taip, žinoma! Aš nedrįstu brautis į progresijas bei konvergencijas…

Tuomet būk toks malonus ir palik mus vienus.

O! Taip!

Kilynas pajuto, kaip maldininkas bailiai susitraukia į juodo sąmyšio mazgelį.

Iš tamsių padangių galingai nuaidėjo gintarinės trelės:

Esybė, kuri paskatino mane perduoti tau ankstesnį pranešimą — toji indukcija vėl nori su tavimi šnekėtis.

Kilynas sumirksėjo.

— Ką…

Negalėdama kreiptis tiesiogiai, ji turi persiųsti savo žinią per kintančias elektros sroves. Ji gyvena kur kas giliau Ėduonyje nei aš.

— Kur? Kaip? — Kas galėtų pažinoti jį!

Ji tvyro pačioje iškreipto laiko Ėduonies sferoje, panirusi už akrecinio disko, giliai po mano kojomis, kurios klimpsta tirštoje kunkuliuojančioje plazmoje. Ši esybė nustvėrė magnetinius laukus ir iš savo tamsiųjų valdų išsiuntė pranešimą, kurį privalau perduoti tau magnetinėmis gijomis, savo kūnu ir siela.

Žmonės spoksojo į viršų iš nuostabos negalėdami sukąsti žandikaulių. Pagarbios baimės Kilynas daugiau nejautė. Jį apėmė paprasčiausias siaubas. Jei tos energetinės jėgos, taip lengvai pajungusios savo valiai geomagnetinius laukus, padarys bent menkiausią klaidelę ir tvykstelės žaibu, jie akimirksniu pavirs nuodėguliais. Tai visai įmanoma, kadangi toji dausų būtybė akivaizdžiai išprotėjusi…