Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

Maldininkas keliavo kartu, suspaudęs savo atsikišusius strypus ir ovalias detales, kad tilptų į dulkinio vidų. Padaras ketino pasilikti už kalvų virtinės, juosiančios Metropolį, kol ateis tinkamas momentas.

Perdavusi paskutiniąją keistojo pranešimo dalį, magnetinė būtybė daugiau nieko nepasakė. Išsekęs Kilynas nė nebandė apie tai mąstyti. Jo galvoje tvyrojo tuštuma. Keliaujant pėsčiomis, vyriškis nešė Tobio kuprinę, nes berniukas vos bepastovėjo ant kojų. Sužeidimo poveikis ir mecho gydymas iščiulpė iš jo visas jėgas.

Karaliai sukėlė džiaugsmingą šurmulį jų atvykimo proga. Matyt, po antpuolio sugrįžtantį Kirvių visada lydėdavo iškilmės. Kai tik Metropolio gyventojai užuodė sensoriniame tinkle keliauninkų kvapą, visi Karaliai, Lupikai ir Vyskupai susibūrė jų pasveikinti.

Kompanijai įšliaužus į gyvenvietę — nebyliai, be didelio grobio — džiūgavimai atslūgo. Pamatę, kad nėra Kirviaus, Karaliai užsičiaupė. Kilynas skverbėsi į priekį pro dulkėtą priešaušrio miglą nesidairydamas, glėbyje nešdamas Tobį. Su juo bandė pasišnekėti Džoselina ir dar keli Vyskupai, tačiau vyriškis nekalbėjo — tiesiog nusvirduliavo į savo mažąją trobelę ir paguldė berniuką į lovą.

Kilynas neprisijungė prie bendražygių, kai šiuos užbėrė klausimais Ledrofas su Fomaksu. Kurį laiką jis sėdėjo ant savo lovos; mintys šliužinėjo galvoje lėtai lyg nuo pašlaitės slenkantis žvyras. Po kelių valandų jis sumirksėjo pabudęs, nes veidą užliejo geltoni Denikso spinduliai.

Sprendžiant iš kabančio tamsių žvaigždžių dulkių fone Denikso padėties, jis temiegojo porą valandų, tačiau jautėsi pailsėjęs. Atslūgus nuovargiui, kūną vis dar truputį maudė, bet Kilyno tai neslėgė, netgi atvirkščiai — suteikė tam tikro pasitikėjimo savimi. Jis pažvelgė į Tobį, kuris miegojo išsikėtojęs ant gulto.

Regėdamas sūnų, tėvas prisiminė, kaip trūksmingas Tobio alsavimas buvo prikaustęs jį šiame kambaryje. Be dabar atsibudęs berniukas galės iš karto pašokti ant kojų. Širdyje jausdamas palaimą, Kilynas nė trupučio nesigailėjo dėl to, kas įvyko, ir to, kas jo dar laukia.

Po akimirkos vyriškis išėjo į lauką.

Susitikimas su Ledrofu praėjo panašiai, kaip Kilynas ir tikėjosi. Retsykiais tekdavo pakinkuoti galva ir parodyti, jog dėmesingai klausaisi, nors iš tiesų mintimis klaidžioji kažkur kitur. Reikėsią surengti Liudijimą, taip, be abejo. Ne, Kirvius buvo nušautas ne atsitiktinai, taikantis į kitą padarą. Taip, jis dėl to esąs tikras. Žinoma, jis suprantąs, jog tai rimtas reikalas. Taip, kiti sakę tiesą — maldininkas nesiruošiąs brautis į Metropolį. Šiuo metu jis nekelia grėsmės. Ne, Kilynas nenorįs pasimatyti su moterimi, kuri gyveno drauge su Kirviumi, ir papasakoti jai, kas atsitikę. Tai paaiškėsią per Liudijimą. Jis kalbėsiąs pats. Ne, nereikia, kad Ledrofas maldautų Šeimų atleidimo. Be abejo, jis suvokiąs, jog tai labai rimtas reikalas. Be abejo.

Ledrofas apieškojo Kilyno trobesį. Atsargumo dėlei, tvirtino kapitonas. Jis konfiskavo kuprinėje rastą alkoholio buteliuką. Kilynas tyliai sukrizeno, kai Ledrofas išsinešdino, paniekinamai laikydamas rankoje butelį. Turbūt norėjo, kad jis jaustųsi pažemintas, ir tuo pačiu stengėsi parodyti, kokią žemą padėtį prasižengęs Vyskupas užima Šeimoje. Tačiau barzdočius nežinojo, jog tokie dalykai Kilynui daugiau nė velnio nerūpi.

Jis grįžo į lūšną, bet sūnus dar nebuvo pakirdęs. Kurį laiką susimąstęs Kilynas stebėjo berniuką. Sensoriniame centre šmėkščiojo tylūs Aspektų balseliai, besistengiantys atkreipti jo dėmesį. Regis, sunykusias sąmones užvaldė nerimas.

Pasirodžius Šibai, jiedu išsitraukė iš kuprinių šiek tiek maisto ir užkandę patikrino savo įrangą. Nepaliaujamo bėgimo metais šis įprotis įsirėžė iki kaulų smegenų — kai tik sustodavai, privalėjai bet kuriuo momentu būti pasiruošęs judėti.

Pabudęs Tobis užsimanė pasivaikščioti. Kilynas gana nenoriai sutiko prie jo prisijungti, bet iš pradžių pasirūpino išvesti sūnų ir

Šibą iš Metropolio, nė kiek netrokšdamas susidurti su žmonėmis ir aiškintis dėl praėjusių įvykių.

Jie patraukė link šalimais stūksančių kalvų, persimesdami vos vienu kitu žodžiu. Šiba patvirtino Kilyno įtarimus. Kol jiedu miegojo, maldininkas šnekėjosi su Ledrofu bei Fomaksu ir pasisiūlė saugoti Metropolį.

Metalinis padaras neblogai nusimanė apie žmonių psichologiją ir derėjosi su organinės formos atstovais tarsi su lygiaverčiais partneriais.

Maldininkas tvirtino galįs apginti gyvenvietę pasinaudodamas meniškomis savo pinklėmis. Jis nukreips marodierių dėmesį. “Pjūčiai” pasirinks tiktai senus žmones, esančius ant mirties slenksčio.

Mainais — būtent šioje vietoje padaras parodė gerai nutuokiąs, kokie išdidūs yra žmonės — Šeimos puldinės pasirinktus mechų miestus. Tai, ką pavogs, atiduos maldininkui, o šis savo ruožtu kaups grobį, idant pagerintų savo padėtį mechų bendruomenėje. Padidėjusi galia leis nuslėpti parazitų žmonių egzistavimą, padėjo tašką jis.

Kilyną pribloškė Šibos pasakojimas. Pasiūlymas buvo protingas. Žmonija galėtų išsaugoti dalelę savo orumo. O Metropolio gyventojams, neatsigaunantiems po Kirviaus mirties, tai atrodytų lyg Dievo dovana.

Šiuo atveju sunku būtų kaip nors prieštarauti.

Jie žingsniavo siaurais tarpekliais, besidriekiančiais tarp stačių kalvų. Nė kiek nepavargęs Tobis linksmai vaikėsi mažučius gyvūnėlius, kurie lindėjo krūmokšniuose.

Šiba kalbėjo nedaug, paprasčiausiai pranešė, ką plepa žmonės. Ledrofas su Fomaksu pasakė keliems saviškiams, kad už Metropolio ribų tūno maldininkas, ir gandas netruko pasklisti.

Per Liudijimą iš pradžių bus aptarta Kirviaus mirtis. Vėliau reikės apsvarstyti maldininko pasiūlymą.

— Jau dabar galiu spėti, ką jie nuspręs, — gaižiai tarstelėjo Kilynas.

— Tiesą sakai, — niūriai sutiko Riterė.

Nuo išdžiūvusio upelio atsklido moters šūksnis:

— Sveikučiai! Kilynai, Šiba — ar čia jūs?

Iš krūmų tankmės išrioglino mechas. Kilynas instinktyviai siekė ginklo, bet paskui suprato, jog tai žmogumechas, kurį paskutinį kartą matė prie mechų fabriko.

— Aš taip toli keliavau, kol jus pasivijau, — vėl prakalbo moteriškas balsas.

Apdulkėjusio mecho korpusą bjaurojo rėžiai bei įdubimai. Kelios vikšrų grandinės kabojo sulūžusios.

Šiba išsižiojo:

— Kaip?…

— Aš prikabinau blakę prie Tobio kulkšnies. Matai? Žmogumechas mostelėjo savo laiba ranka į berniuko aulinius.

Prie jų buvo prilipęs mažutis, nedidesnis už piršto nagą taškelis.

— Aš žinau, kokiais keliais rieda mechų transportas. Sekiau pėdsakais, kol pamačiau, kad jūs nuskridote dulkiniu. Šiek tiek užtrukau beieškodamas skraidyklės, kuri paklustų mano įsakymams. Kai pagaliau pavyko tai padaryti, vėl nusekiau jums įkandin. Au!

Tobis nusijuokė.

— Šuo mechas.

Kilynas mąsliai papurtė galvą.

— Deja, daug kas pasikeitė nuo tada, kai paskutinį kartą matėmės. Iš mecho garsiakalbio vėl nuaidėjo moteriškas balsas, visiškai nederantis prie metalinio korpuso:

— Pakeliui pastebėjau didžiulį mechą. Man regis, jis pavojingas. Be to, klaidžioja tarp šių kalvų. Turėtumėte perspėti žmonių bendruomenę…

— Mes žinome, — pertraukė jį Tobis. — Tai maldininkas. Žmogumechas nesiliovė entuziastingai tauškęs:

— Ką gi, tuomet viskas gerai. Šiaip ar taip, aš privalau įvykdyti kitados gautus nurodymus. Tik turiu priminti — jei norite gauti informaciją, privalote ištarti kodinį žodį.