Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

Jis pats neturėjo teisės dalyvauti balsavime, todėl į senamadišką rankų kėlimą nekreipė jokio dėmesio. Šeimų nariai galėjo balsuoti per sensorinį tinklą, bet šiame vis dar kunkuliavo tamsioji esybė, gelianti taip pat nemaloniai, kaip ir šaltas vėjas.

Fomaksas suskaičiavo rankas ir nepatenkintas susiraukė. Paniurusiu veidu kapitonas pacitavo senovinę oficialią kalbą:

— Trečiasis faktorius nulėmė, kad susirinkusios Šeimos išteisino prasižengusįjį. Aš patvirtinu šį sprendimą. Sveikinu buvusį atstumtąjį, galintį sugrįžti į mūsų bendriją. Tebūnie jis palaimintas, atgimęs Šeimų Šeimoje. Džiūgaukime!

Ritualinis Fomakso apkabinimas, nemalonus ir nedraugiškas, pasakė apie šį žmogų daugiau nei jo liežuvis. Kapitonui atsitraukus, mirtinoje tyloje pasigirdo maldininko balsas:

Gera pabaiga. Jei norite, kad patenkinčiau jūsų poreikius, privalote mane išklausyti.

Maldininkas šnekėjo tvirtai, jo esybė užtvindė sensorinį tinklą.

Aš siūlau apsaugą nuo visų nelaimių, kurios taip dažnai užgriūdavo jus praeityje. Išreiškiu apgailestavimą dėl jūsų kančių. (Nesuprantama.) Jei liksite čia, aš pasistengsiu užkirsti kelią galimiems užpuolimams. Tebūnie tai duoklė jūsų esmei.

Kilynas linktelėjo. Jis žinojo, jog tai neišvengiama. Dar vienas žingsnis.

Šeimos pradėjo šurmuliuoti. Žmonių veiduose atsispindėjo baimė, sumišusi su viltimi.

Jūsų rūšis privalo būti išsaugota ir meniškai išaukštinta. Jūs turite nemenką vertę. Trumpi ir pikantiški žmonių gyvenimai savaime yra nepakartojami meno darbai. Atsiduokite mano globai, ir aš ginsiu jus amžinai.

Juos persmelkė kaitrus raibuliavimas.

Maldininkas nutilo.

Atsistojęs Kilynas garsiai kreipėsi į susirinkusius akmeninėje dauboje:

— Kai kurie iš mūsų sutiktų gyventi tokioje vietoje. Beje, senovėje ji būdavo vadinama zoologijos sodu. Kai kurie — ne.

Maldininkas paprieštaravo:

Be mano žinių ir įgūdžių, jus sudoros marodieriai. Aš tesu vienas elementas, priklausantis sudėtingam, jūsų vaizduotei neįkandamam mechanizmui. Marodierių nepajėgsiu sustabdyti, nes juos valdo visai kitos loginės grandinės. Prieš jus vienijasi galingos jėgos.

— Ne visi linki mums bloga, — sausai pastebėjo Kilynas. — O kaip dėl magnetinės sąmonės, privertusios tave kalbėti tiesą?

Maldininkas atsiliepė tvirtu ir abejingu balsu. Iš įbestų į save Šeimos narių žvilgsnių, Kilynas suprato, kad jie viską girdėjo.

Teisybė. Aš negaliu nuslėpti to, kas buvo jėga iš manęs išplėšta. Kitose jūsų vadinamojo Ėduonies zonose iš tikrųjų veisiasi organiniai intelektai. Svarbiausia, kad jie nesusivienytų. Jūs esate vienas iš daugelio elementų. Nors ir sunykę, esate potencialiai pavojingi. Taigi ateitis jums žada amžiną marodierių aukų vaidmenį. (Nesuprantama.) Išsigelbėti pavyks tik tuomet, jei priimsite mano pagalbą.

Šios mintys nuaidėjo taip įtaigiai, tarytum būtų granite iškalti žodžiai.

Negrabiai išskaptuota loma staiga pasirodė susitraukusi; ją užtvindė maldininko balsas, įsiskverbdamas į žmonių gentį bei nurodydamas menkutę jų padėtį šiame pasaulyje.

Šeimos nariai sukruto, jų fizionomijose it vasaros žaibai sutviksdavo nuostabos ir baimes išraiškos. Iš savo sensorinių centrų jie suvokė, kad šioji sąmonė yra masyvi, nepaprastai sudėtinga ir be galo šaltakraujiška. Būtent tai vertė manyti, kad metalinė būtybė nemeluoja kalbėdama apie savo ketinimus jų atžvilgiu.

Kilynui teko gana ilgai palaukti, kol Šeimos apsiramins. Jis prisiminė Citadelėje ištartus tėvo žodžius: Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas .

Galbūt maldininkas sako tiesą, o gal ir ne. Kai turi reikalų su mechais, negali būti tikras dėl nieko. Reikėtų to neužmiršti. Žmonės niekada neįstengs suprasti mašinų. Jis nė kiek tuo neabejojo.

Aš klausiau, ar jūs sutinkate prisiglausti po mano pastoge, kurioje galėsite pasislėpti nuo atšiaurių vėjų, neduodančių jums ramybės? Sutikite, ir aš tapsiu Šeimų partneriu. Gal net pavyktų išgelbėti kitus žmones, pasiklydusius šios planetos tyrlaukiuose. Nors turiu pasakyti, kad jų liko labai mažai. Sutikite, ir mes galėsime bendradarbiauti.

Kilynas vėl luktelėjo, kol išsisklaidys galingo balso poveikis. Tada iškėlė sugniaužtą kumštį.

Šeimos pastebėjo, kad jis tebestovi savo vietoje, nudelbęs Karalius, Lupikus ir Vyskupus niūriu žvilgsniu ir pasiųsdamas susitelkusią įtampą į jų sensorinius centrus. Padrikas šurmulys nuslopo. Loma pritilo. Jis girdėjo, kaip artimiausias kalvas glamonėja švelnūs Čiuožyklos vėjeliai. Į Kilyną žvelgė visa išlikusi žmonija. Dabar jis privalo pateikti savo ateities vizijas. Be to, turi kalbėti taip, kad juos įtikintų.

— Jei paklusite maldininkui, galite nesitikėti normalios ateities nei sau, nei savo vaikams, nei jų palikuonims. O, taip, maldininkas jus apsaugos. Paslėps nuo marodierių. Jūs išplėsite savo pasėlius, auginsite sūnus ir dukteris, matysite, kaip jie bręsta. Tai būtų žmogiška. Tai būtų suprantama. Deja, priėmę pasiūlymą, supančiotumėte savo gyvenimus ir galų gale prarastumėte savo esybes.

Kilynas nužvelgė stebinčias akis, regis, trumpam stabtelėdamas prie kiekvieno Šeimų nario.

— Tačiau egzistuoja ir kita išeitis, vertinanti paprastą žmogišką orumą — kaip ir jūs patys, dalyvavę šiandienos Liudijimo balsavime.

Kai po šių žodžių žmonių veiduose sutvisko susijaudinimas, jis pajuto pirmą kartą per daugelį metų, kad atsiveria naujos svaiginančios galimybės.

Kilynas tikėjosi, kad po tokio pareiškimo maldininkas šaltakraujiškai juos užpuls. Arba paskleis kokią keistą sąmonės audrą. Galbūt paprasčiausiai nudobs oratorių.

Jau ko nesitikėjo, tai visiškos tylos.

Išsliūkinančius iš akmeninės daubos Šeimų narius kankino slogi baimė. Niekas nežinojo, ką reiškia maldininko tylėjimas.

Žingsniuojant iš Liudijimo lomos, Kilyną užvaldė beribis palengvėjimas.

Šalimais plepėjo Tobis, kuriantis ateities planus ir linksmai žybčiojantis akimis. Kilynas pažadino alternatyvias žmonių mintis, bet pats jautėsi išsekęs.

Kalbėdamas jis pirmą kartą suprato, koks pasididžiavimas apima, kai paskleidi savo mintis po sensorinį tinklą ir galiausiai ištari jas skambiu balsu. Pasirodė, kad išreikšti savo požiūrį į pasaulį blankiais žodžiais yra siaubingai sunku. Teko grumtis su jais lyg su keistais įrankiais, jų reikšmes paversti nepaneigiamais faktais ir įgrūsti į klausytojų sąmones. Tai, ką pasakė Kilynas, privertė žmones susimąstyti, įkaitino kraują gyslose.

Jis trumpai apibūdino savąją alternatyvą, papasakojo Argo istoriją. Atsakydamos į tai, Šeimos suvilnijo lyg tamsus balsų vandenynas, pritariamai sumurmėjo, apibėrė klausimais, išreiškė abejones. Be abejo, sutiko ne visi. Geriausiu atveju tik nedidelė jų dalis turėjo ryžto ir drąsos suvokti šias mintis, žengti pirmus žingsnius į neištirtas žemes.

Vis dėlto buvo tokių, kurie išgirdo ir suprato.

Jis nė nemanė, kad šnekėjimas gali taip varginti. Kilynas pajuto pagarbą kapitonams, nes šiems prisieidavo be paliovos malti liežuviu. Jo bumą išdžiūvo, o kojas taip stipriai maudė, tarsi būtų keliavęs porą valandų.

Į sensorinį centrą sugrįžo slegianti maldininko sąmonės našta.

Nepaisant jūsų biologinio tipo ribotumo, jūs sugebate pateikti staigmenų.

— Nuolankiai tau dėkoju, o dabar užsikrušk, — atšovė Kilynas.