Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

Pagaliau Argas pakirdo iš savo ilgo snaudulio. Kilynas jautė, kaip sensorinio centro pakraščius kutena mirganti ryški esybė. Pamažu atgijo vidinės laivo sistemos.

Triūsiančių mechų pulkai apsupo nedidukę žmonių stovyklavietę tarsi srauni upė, čiurlenanti aplink akmens luitą. Žmonės išvydo tokias mašinų rūšis, kurių gyvenime nebuvo matę. Vamzdžio formos pavidalai, gremėzdiškos platformos, dėmėti laidų raizginiai su aštriais lyg skustuvais įrankiais. Atvirus žmonių laužus bei palapines šie metodiškai plušantys mechai apsukdavo plačiu lanku.

Ilgoje kelionėje link Argo dalyvavo šiek tiek daugiau nei šimtas žmonių. Daugiausiai Vyskupų ir Lupikų, kuriuos gerokai išgąsdino juos skraidinęs dulkinis ir vedlys barškuolis, iš nusileidimo aikštelės atvedęs visus prie laivo. Žinoma, iš pradžių nemažai baimės sukėlė ir maldininkas, kai pirmą kartą su juo susidūrė už kalvų virtinės, juosiančios Metropolį. Prie vamzdžių ir mazgelių voratinklio žmonės priprato gana greitai — turbūt todėl, kad jau ilgą laiką sensoriniame tinkle jautė maldininko buvimą.

Vis dėlto margą žmonių būrį reikėdavo nuolatos raminti, ir Kilyną tai smarkiai erzindavo. Kiekvieną kartą, grįžus iš Argo į stovyklavietę, jį užgriūdavo klausimų lavina.

Kokios ten dujos laivo viduje? Na, tos, kurias įkvėpęs pradėdavai kalbėti juokingu balseliu? (Helis, pateikė informaciją Arturas. Inertiška apsauga nuo rūdžių.)

Kodėl maldininkas didėja? (Jis montuojasi prie savo korpuso papildomas detales, kad galėtų suvaldyti augantį mechų būrį.)

Kodėl čia taip šalta? (Jie atsidūrė netoli šiaurės ašigalio. Netrukus šioji vėsa atslinks iki Metropolio, nes mechai nepaliaujamai keičia klimatą.)

Į pabaigą eina maisto atsargos; ar negali mechai paskubėti? (Norint atgaivinti ilgus amžius miegantį laivą, reikia nemažai laiko. Kilynas paprašys maldininko, kad šis atneštų mechų pagaminto maisto. Ne itin skanu, užtat sotu.)

Kodėl žmogumechas atvyko kartu su jais? (Būdamas vienas, toli nuo savo fabriko, jis taptų marodieriaus auka. Vertėtų neužmiršti, kad šį padarą sukūrė protėviai. Be to, jis pats norėjo keliauti.)

Kilynas džiaugėsi, kad Fomaksas su Ledrofu neprisijungė prie žygio ir tuo pačiu išvadavo jį nuo nereikalingų kančių. Abu vyrai išklausė pasiūlymą ir pažadėjo per naktį viską apsvarstyti, tačiau ryte jiems nė nebuvo būtina ką nors sakyti — ištįsusiuose veiduose aiškiai atsispindėjo nepritarimas. Jiems trims bešnekant, kapitonai žvelgė į Kilyną visai kitokiomis akimis. Kalbėdamas švelniai ir niekur nesiskubindamas, pastarasis derėjosi dėl žmonių, trokštančių pamatyti Argą.

Taigi po trijų dienų iš Metropolio pajudėjo ilga kolona. Ne išimtis, kad jiems būtų tekę grįžti. Niekas tiksliai nežinojo, ar paslaptingasis laivas iš tiesų egzistuoja, ir jei taip — ar pasiseks jį atgaivinti. Vienintelį žemėlapį teturėjo žmogumechas. Visgi surizikuoti išdrįso maždaug šimtas savimi pasitikinčių žmonių.

Ledrofas neatsiskyrė nuo pasilikusių Vyskupų. Jau tuomet jam labiau rūpėjo įveikti Fomaksą ir tapti viso Metropolio kapitonu. Kad ir kaip ten būtų, nė vienam jų neužteko jėgų atkalbėti dalies saviškių nuo kelionės. Abiejų Šeimų vadai tegalėjo stovėti ir spoksoti paniurusiomis akimis į išvykstančius žmones.

Kirviaus netektis, jo šlykštūs darbai, netikėtas dirginantis maldininko jutimas — visa tai smarkiai supurtė Metropolį ir leido Kilynui laisviau manevruoti. Kirvius niekada nešnekėdavo apie savo sandėrius su klastūnu ir neatskleisdavo, ką jam prisieidavo matyti kelionėse. Pamindamas senovinius Šeimų ritualus, per kuriuos būdavo nupasakojamos visos žygio smulkmenos, Kirvius apsiribodavo keliais žodžiais apie fabrikų plėšimus. Maldininkui pavaizdavus pasibjaurėtiną momentą su Fanės parodija ir visiems suvokus, ko išties geidė Karalių kapitonas, atsiminimai apie Kirvių buvo amžiams suteršti.

Kilynas be paliovos kartojo, esą kelionės tikslo egzistavimo tikimybė yra labai nedidelė, ir būtent ją ketinama ištirti. Tačiau išvykdamas žinojo, kad Metropolio daugiau niekada nepamatys. Net jei nebūtų pasisekę aptikti Argo, jis nebūtų sugrįžęs atgalios. Verčiau klajoti po lėtai merdinčią Čiuožyklą nei bailiai slėptis narve.

Vis tik jis nesmerkė daugumos nuomonės. Fomaksas su Ledrofu pasižymėjo vadovavimo gabumais. Su maldininko apsauga Šeimos neabejotinai išaugs.

Žmonių bendruomenėje visuomet būdavo daugiau tų, kurie nedrįsdavo priimti likimo iššūkių, patikino jį Arturas. Tai apdairi rasės išlikimo strategija. Todėl niekas iš nusprendusių keliauti nedrįso pašiepti bailiųjų. Sunkių išbandymų išvystyta intuicija padėjo jiems suprasti tokį pasirinkimą.

Ant pliko kalvos šlaito susirinkę keliauninkai stebėjo pirmąjį Argo skrydį.

Laivas urgzdamas pakilo iš savo kapavietės. Kitados į orbitą jį paleido žmonių rankos. Argas sujungė Sietynus su Citadelėmis. Laive buvo sumontuotos mechų dalys, funkcionuojančios tik tuomet, kai jas valdydavo žmogaus balsas. Padangių paukštis reaguodavo į organinės gyvybės signalus, atsisakydamas paklusti bet kokiai mechų įsakymų formai.

Taigi nors dabar žmonės nieko neišmanė apie mašinas, jų rankoms vėl buvo lemta nuskraidinti Argą į dausas.

Akivaizdu, kad Šiba labiausiai tiko šiam darbui. Sparčius ir tikslius judesius užtikrindavo egzoskeletas, kurį maldininkas sujungė su laivo sąmone, pasinaudodamas jos sensoriniu centru.

Kilynas sėdėjo šalia Riterės, kai šioji privertė Argo variklius suurgzti, užriaumoti ir vėl pritilti iki burzgimo. Padedama maldininko, ji treniravosi ne vieną dieną. Kai sensoriniame Šibos centre nusėdo maršruto koordinatės, įsijungė jutiminės laivo struktūros, paklūstančios mechaniniams jos egzoskeleto judesiams.

Moters pirštai spėriai lakstė valdymo moduliais, egzoskeletas garsiai dūzgė. Instrukcijų perdavimas būtų užtrukęs daug ilgiau, jei būtų atliekamas žodžiais.

Jai sekėsi visai neblogai. Paties Kilyno sensorinio centro pakraštyje plūstelėjo balzganas srautas aštrių kvapų, sumišusių su rūgščiais prieskoniais bei žvarbiais prisilietimais. Šibos veidas įsitempė, jai sutelkus jėgas ir palinkus prie įžambaus prietaisų skydo. Sulig kiekvienu nauju žingsniu laivas tikrindavo, ar ji išties yra žmogus — senovinė apsaugos priemonė.

Virptelėjo moters akių vokai, persikreipė blyškios lūpos.

— Kaip sekasi? — pašnibždom paklausė jis.

— Pamažu apsiprantu, — pro kietai sukąstus dantis prasiveržė žodžiai.

— Spjauk į viską, jeigu jautiesi…

— Aš galiu . Aš galiu tai padaryti.

Regis, Šiba klausėsi kažkokių tolimų balsų. Kilynas suprato, kad pro ją vėju prašvilpė informacijos verpetas.

Laivas suūžė ir pakilo aukščiau. Kilynui pasirodė, kad susiūbavo grindys.

— Tvarkelė, — vos girdimu balsu sušnibždėjo moteris.

Kilyną užvaldė jausmas, tarsi jis būtų nešamas pasroviui. Žinoma, jį tepalietė blankus aidas to, ką teko iškęsti Šibai — tūkstančių sensorių pateikiami duomenys. Visgi vyriškis jautėsi, lyg būtų pakylėtas aukštyn, kaip reikiant papurtytas ir paleistas čiuožti apačion.

Staiga Kilynui pasirodė, kad žiūri iš viršaus į suraižytą, apgraužtą vaisių primenančią kalvos pašlaitę.

“Vaje! — apačioje nuskambėjo tylus Lėtapėdžio Sermo šūksnis. — Jie skrenda ”.

— Tu nuostabi, — paprastai pareiškė Kilynas.

Ji sėdėjo piloto kabinoje lyg karalienė, pirmasis žmogus, įvaldęs keistąjį artefaktą nuo pat Sietynų laikų. Kilynas suprato, koks tai svarbus momentas, tačiau širdyje nejautė nieko, išskyrus netikėtai užplūdusią meilę šiai moteriai. Be to, jis suvokė galįs kontroliuoti savo sąmonę ir be jokios prievartos atsižadėti savęs vardan kito žmogaus.