Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

Tai buvo viskas, ką sugebėjo išsiaiškinti mechai. Prasibrauti į laivą jiems nepasisekė. Tuo tarpu Kilynas lengvai įveikė apsaugą, neaktyvuodamas jokių pavojaus signalų. Už portalo driekėsi tuneliai, vedantys į milžinišką aptvarą kalno viduje.

Atlikęs užduotį Kilynas įsitaisė ant uolos ir kurį laiką žvelgė į kasinėjimus, vėliau apsisuko ir įsmeigė akis į seklią plačią upę, už jos plytinčius tyrlaukius ir tolumoje stūksančius kalnus su snieguotomis viršūnėmis, nuo kurių sruveno skausmingai šalti upeliūkščiai. Šią vietovę ir žmonių Metropolį skyrė pusė planetos, ir būtent čia aiškiai matėsi mechų įtaka klimatui. Reikėjo dėvėti dvigubai storesnį švarką ir antblauzdžius nenorint, kad kūną purtytų šiurpuliai. Drauge su Tobiu jis praleido ištisas valandas prie upės klausydamasis, kaip per tamsius nugludintus akmenėlius čiurlena vanduo, skaidrus bei vingrus, šiek tiek melsvo atspalvio. Iš pakrančių sūkurėlių Tobis ištraukė ledo gabalėlius, kuriuos nušveitė į plačius vandenis ir užstaugė, pajutęs rankose stingdantį šaltį.

Mechams patiko šaltis. Kalno pašlaitėse dulkių kamuolius kėlė visa galybė mašinų. Jų atkastą didžiulį kriauklės formos aptvarą, įkalinusį savyje laivą, bjaurojo rūdžių dryksniai. Tėvas su sūnumi stebėjo, kaip metaliniai padarai nukrapšto žemes nuo aptvaro karkaso, kurį praplėšus nušvisdavo ryškiai baltas Argo korpusas. Išsirikiavę lygiomis gretomis mechai sistemingai rausė akmenis bei dirvą — stengėsi aptikti bent menkiausius laivo kūrėjų pėdsakus. Atrodė, kad jie užsiima archeologiniais darbais, tyrinėdami seniai pražuvusią kultūrą.

Argas slypėjo metalu prisotintoje žemėje, todėl paprasti detektoriai jo negalėjo aptikti. Kad ir kas tokie būtų palikę čia laivą, jie patikimai apsaugojo savo kūrinį nuo žemės drebėjimų ir nuošliaužų. Mechai ne vieną kartą žvalgėsi po šią sritį, tačiau taip niekada ir nesugebėjo surasti laivo.

Pirmąsias porą dienų baltus Argo šonus lytėjo tiktai mechų brigadų suplakti dulkių debesys. Pats laivas priminė rieškučiomis sudėtus, į vieną visumą susiliejusius delnus. Pirmagalyje ir galugalyje atsikišusius prietaisus dengė permatomi gaubtai. Regis, metaliniai padarai žinojo, kokia jų paskirtis, todėl nuiminėjo gaubtus ypač atsargiai.

Nustojęs vadovauti savo mechų armijai, maldininkas apsilankė nedidelėje žmonių stovyklavietėje. Jam reikėjo dviejų savanorių, kurie padėtų įveikti apsaugines laivo sistemas. Tą padaryti galėjo tik žmogus. Kilynas nebejojo, kad maldininkas bandė susidoroti su mechanizmais įvairiausiais būdais, bet nepavykus, truputį suglumo. Matyt, jį nustebino tas faktas, kad žmonės kitados sukūrė prietaisą, nepasiduodantį mechų spaudimui. Kai ištarė savo mintis balsu, metalinis padaras atsakė:

Ne. Praėjo daug laiko nuo tada, kai mano elementai regėjo tokius jūsų rūšies dirbinius, tačiau jie nėra mums nežinomi. Pirmieji į Centrą atvykę jūsų biologinio tipo atstovai neturėjo reikiamų [gūdžių, bet jie gana sparčiai išmoko kai kurių mūsų menų. (Nesuprantama.) Tau pačiam teko susidurti su didingo tolimos praeities statinio kopija.

— Apie ką tu kalbi? Aš ne…

Tuo metu, kai netikėtai susitikote su 11-tos klasės marodieriumi, aš jus sekiau. Deja, man nepavyko atkalbėti jo nuo puolimo. (Kaip jau anksčiau minėjau, aš privalau laikytis mūsų bendruomenės taisyklių). Jūs pasislėpėte žmonių pastatytame artefakte, kurį jie pavadino Tadž Mahalu ir kurį mes išsaugojome iki šių dienų. Jis pažymėtas simboliais žmogaus, nuvedusio saviškius kažkur į Galaktikos Centro gelmes.

Kilynas prisiminė ilgai ir įdėmiai spoksojęs į paminklą, todėl dabar prieš akis nesunkiai iškilo meniški išlinkiai, didingas balto akmens švytėjimas. O štai ir juodoji plokštelė su užrašu NW. Vadinasi, šios raidės simbolizuoja protėvį, galėjusį kurti nuostabius dalykus neprasčiau už mechus.

— Jie ir pastatė Argą?

Ne. Jie pasirodė kur kas anksčiau nei Sietynai. Tai patys pirmieji žmonės, atvykę čia, į Centrą. Vėliau atsirado ir kitų žmonių. Sprendžiant iš aplinkos, Argą pastatė ankstyvųjų Citadelių kūrėjai, sugebėję numatyti, kad vieną dieną jūsų biologiniam tipui gali tekti bėgti iš planetos. Jie matė, kaip mes užvaldėme kitas Centro dalis, ir suvokė, kad laikui bėgant jūsų vadinamojoje Čiuožykloje įvyks pokyčiai, atitinkantys iškilesnius mūsų tikslus.

Kilynas prunkštelėjo:

— Čiuožyklos sunaikinimas atitinka iškilesnius jūsų tikslus?

Privalai suprasti — mano susidomėjimas jumis dar nereiškia, kad žmones galima prilyginti mechams. Tai bus akivaizdu, kai sužinosi apie mus šį tą daugiau.

Kilynas nelinksmai nusišypsojo, bet nieko neatsakė. Jis išmoko pajusti, kaip kinta tam tikros vidinės maldininko būsenos. Be abejo, būtų didelė klaida manyti, kad už metalinio padaro žodžių slypi emocijos. Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas. Šių tėvo žodžių niekada nevalia užmiršti. Šiaip ar taip, sugebėjimas atskirti maldininko nuotaikų kaitą dar gali praversti.

Kilynui pirmą kartą įžengus į Argą, mecho esybė kirbėjo sensorinio centro pakraštyje. Drauge su juo ėjo Lėtapėdis Sermas ir vienas iš Lupikų. Patekusi į laivo vidų trijulė neišvydo nieko, ką būtų įstengusi suvokti. į Argą vogčiomis įšliaužė ir mikromechai, turėsiantys išsiaiškinti, kaip veikia metalinis padangių skrajūnas.

Kilynui pasirodė, kad chromatinis maldininko raibuliavimas atstoja nekantravimą, džiugesį, susijaudinimą. Kartu su Šiba jis klaidžiojo ovaliais koridoriais, blankiai apšviestais raudonų lempų eilių. Pasitelkus į pagalbą senuosius mechų įrašus, maldininkui pavyko identifikuoti kai kurias modulines detales. Gamindami Argą protėviai pasinaudojo tiek mechų, tiek savo technologijomis, senų senovėje atgabentomis į Galaktikos Centrą.

Tyrinėjant laivą, sąmonėje virptelėdavo seniausieji Aspektai, atpažinę vieną ar kitą prietaisą. Protėvių technologijos atgaivindavo šiltus prisiminimus. Žmogus buvo prisirišęs prie savo artefaktų.

Pasigirdo maldininko komentaras:

Visiškai teisingai. Dažnai jūsų darbai pergyvena jus pačius. Mums, niekada nemirštantiems, nerūpi būti susietiems su artefaktais. Tai tik įrankiai, laiko tėkmėje virstantys laužo krūva. Šis faktas tėra vienas iš daugelio intriguojančių mechų ir žmonių skirtumų.

Kai maldininkas kalbėdavo įsiskverbęs į Artūro Aspektą, Kilynas stengdavosi jam atsakyti nedaugiau kaip nerūpestingu pritarimu, kiek įmanoma labiau saugodamas slaptas mintis. Apgaudinėti sekėsi sunkiai.

Tačiau jam padėjo kiti Aspektai, kurių mechas nepajungė savo valiai. Jie džiaugsmingai klegėjo aptarinėdami paslaptingąjį Argą ir tokiu būdu nuslėpė gudrias, vertinančias Kilyno mintis.

Kartą Aspektai vos nepaskandino jo savo nebylių balsų jūroje. Dabar Kilynas suprato galįs pažaboti juos, paversti menkučiais žybsniais, besibraunančiais pro sąmonės sieną. Išmoko tai padaryti per Aspektų audrą. Didelei jo nuostabai, daugiau neteko regėti širdį veriančių sapnų ar malšinti įsisiautėjusias esybes pabudimo akimirką. Be abejo, jos niekur nedingo ir iškviestos akimoju prisistatydavo. Tačiau iš galingos audros teliko bemaž nepastebimi raibuliai. Tas plūstančias per kūną bangas, tą knibždančių vabalų ir vorų iliuziją Kilynas pajėgė nesunkiai nuslopinti.

Šis įvaizdis sugrįžo kiek kitokiu pavidalu, slankiojant tamsiais Argo koridoriais. Tarsi vabzdžiai aplinkui ropinėjo armada mikro-mechų, energingai tyrinėjančių ir taisančių mieguisto laivo mechanizmus. Jie priminė bangas, plaunančias į krantą išmestos ir apleistos jūros pabaisos griaučius.