Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

— Neatrodo, kad pajėgtum ką nors sugauti, — narsiai pareiškė Tobis. Kilynas perspėjančiai žvilgtelėjo į sūnų.

Tu pats nesuvoki, ką kalbi. Vis dėlto pageidaučiau sulaukti iš jūsų pažado, kad nebandysite susisiekti su tuo, kuris šnekėjo su jumis per magnetinę būtybę.

Atsigręžęs Kilynas pažvelgė į akinančių lempų apšviestą Argą. Įdomu, kas vertė maldininką galvoti, kad jie teiksis prisiekti mechui?

— Žinoma, aš pažadu, — pamelavo vyriškis.

Jiedu su Šiba nusprendė užkąsti prie upės. Sraunus vanduo taškėsi į juodas uolas, ir Kilynas tikėjosi, kad šniokštimas neleis mechams nugirsti jų pokalbio.

— Geras maistas, — tarė jis. — Niekada tokio nevalgiau.

— Švelnus, — pritarė moteris. Jie su pasitenkinimu čepsėjo lūpomis kimšdami į bumas pirmąjį automatinės Argo virtuvės produktą. Laivas mokėjo pakeisti bet kokią žaliavą į nuostabiai kvapnius, šiltus sluoksniuotus pyragėlius, kurių skonis priminė Kilynui motinos gaminamą maistą.

— Šį vakarą anksti gulsime į lovą, — lyg ir džiaugsmingu žvilgsniu apdovanojo jį Šiba. Kilynas suprato, kad ji ketino šiek tiek pasismaginti plepėdama.

— Teisingai. Rytoj mums teks miegoti tarp žvaigždžių arba atgulti amžino poilsio.

— Šiandien aš būsiu viršuje.

— Nusprendei imti valdžią į savo rankas?

— Akmenys gelia nugarą.

— O… Ar su kitais vyrais visada būdavai viršuje?

— Su kokiais?

— Na, juk turėjai ką nors anksčiau?

— Nė vieno.

— Man regis, tu meluoji.

— Aha. — Jos lūpose virptelėjo vos pastebima šypsena.

— Ir toliau meluok. Man tai patinka. Užliek mane savo melagystėmis. Ar tie kiti buvo Riteriai?

— Niekuomet nemiegojau su kitais vyrais nei iš viršaus, nei iš apačios.

— Suprantu. Ar jie buvo tokie pat bjaurūs, kaip ir aš?

— Mes esame skirti vienas kitam. Bjaurybes traukia bjaurybės.

— Vis dėlto kiek?

— Kas kiek?

— Kiek Riterių patenkinai?

— Neskaičiavau. Kad ir kaip ten būtų, nė vieno.

— Na, na… ar prieš atsiguldami Riteriai nusiauna batus?

Ji nusijuokė.

— Iš kur man žinoti?

— Girdėjau, kad Riteriai būdavo pasiruošę bėgti bet kurią akimirką.

— Gulintis viršuje pasilieka su batais.

— Kodėl?

— Gali tekti sprukti.

Jis atrodė priblokštas.

— Net jei esate patalpoje?

— Neįsivaizduoju. Visą laiką praleisdavau kelyje.

— Kai esi kelyje, stogo virš galvos neturi.

— Aš tai tikrai neturėjau. — Moteris vyptelėjo.

— Kai aplinkui buvo tiek daug dičkių Riterių? Turbūt esi labai greita.

— Kaip pirštu į akį.

— Neabejoju. — Jis pažiūrėjo Šibai į akis ir kryptelėjo galva į maldininką, besisukinėjantį šviesa užlietame darbo lauke tarp savo mechų armijos. — Norint išspręsti dideles problemas, reikia gerų refleksų.

— Neužmiršk ir mažų.

Kilynas dirstelėjo į Argą.

— Galiu suskaičiuoti daugybę mažų problemų.

— Privalai būti greitas, ir tiek.

— Bet nesiskubinti. Mažosiomis problemomis galima pasirūpinti ir vėliau.

Ji linktelėjo.

— Tai žino visi.

— Teisingai, netgi žmogumechas.

Ji vėl linktelėjo.

— Jei nori būti viršuje, nenusiauk batų ir būk greitas.

— Tu sparčiai mokaisi.

— Turiu gerą mokytoją.

— Rodos, šio to išmokai gerokai anksčiau.

Ji meilikaujančiai pašnairavo į Kilyną.

— Dar smarkiai nuo tavęs atsilieku.

— Man tai patinka. Nenustok meluoti, kad neatslūgtų mano susižavėjimas. — Baigęs kramsnoti savo porciją jis švariai nulaižė pirštus, paskui lėkštę.

— Pasistengsiu.

— Gerai. Šį vakarą galėsi būti viršuje. — Kilynas šyptelėjo.

— Nesu tikra, ar noriu.

— Kodėl gi ne?

— Teks avėti batus.

— Suprantu, ką turi omenyje.

— Būtent to ir siekiau.

Vieną ilgą užsitęsusią akimirką, prieš pat Argo pakilimą, Kilynas pajuto, kaip jį slegia blausi rausva našta, kurią įkūnijo žmonės, įsitaisę apatiniuose deniuose. Jų sensoriniai centrai susiliejo tarsi lėtai slystantys skysčio srautai. Niekada anksčiau negalvojo taip apie saviškius. Juos varstė įtampos pliūpsniai, slepiantys tykios ramybės šaltinius.

Žmones užgrūdino ilgi klajonių metai. Jie galėjo palaukti. Kai žinai, jog tavo gyvybė priklauso nuo spartaus žingsnio, stengiesi neleisti niūrioms mintims išblaškyti dėmesio. Tie, kurie neišmoko susitvardyti, jau seniai krito apleistose dykynėse. Maldininkas garantuotai nužudė visą galybę apimtų panikos Šeimos narių, bet dabar metalinis padaras nebūtų išpešęs iš sensorinio tinklo nė menkiausios užuominos, bylojančios apie jų įtempto lūkuriavimo priežastis.

Gerai. Jis linktelėjo Šibai.

— Tvarkelė.

— Hmmm. Man patinka būti viršuje.

Kilynas nusijuokė. Ji įjungė variklius.

Moteris nugrimzdo į krėslo glėbį — paskutinę apsisaugojimo priemonę prieš mechų kontrolę. Laminuoti krėslo sluoksniai reaguodavo tik į žmogų. Šiba darbavosi prie įžambaus valdymo skydo paviršiaus, vikriai krutindama rankas. Egzoskeletas ūžė ir krenkštė lyg uoliai triūsiantis gyvūnas.

Kilynas pajuto, kaip laivas švelniai pakyla nuo savo platformos. Orą suspaudė barškanti jėga.

Suraibuliavusioje priešingoje sienoje nušvito panoraminis stovyklavietės vaizdas. Sugriautą išskaptuotą kalvą juosė tamsių mechų žiedas. Pašlaitėje, prie plačios mėlynos upės, stypsojo maldininkas, su savo daugybe atsikišusių šarnyrų panašus į mėgėjiškai montuotą ir neužbaigtą konstrukciją.

Šiba pakėlė juos aukštyn. Argas pakrypo smaigaliu į viršų, pasiruošęs išspjauti karštų dujų čiurkšles pro išmetamuosius vamzdžius. Kilynas žvelgė į susikaupusį moters veidą, tačiau nepastebėjo jame nei baimės, nei dvejonių.

Už nugaros nuaidėjo Tobio balsas:

— Ei, ei, skrendam!

Ryškiame sensoriniame tinkle pasigirdo pritarimo šūksniai. Nė kiek nepanikuodami žmonės laukė artėjančio persilaužimo. Užgrūdinti ilgų besitęsiančios tragedijos metų, jie nesileis niekieno palaužiami.

“Batus apsiavėte?” — paklausė jis, pasinaudodamas kodiniu žodžiu, ir išgirdo džiaugsmingą patvirtinimą.

Nuo apgriauto šlaito atsklido maldininko žinutė:

Linkiu jums geros kelionės. Dar pasimatysite tiek su manimi, tiek su mano pavaldiniais.

— Kaip pasakysi, — tarstelėjo Kilynas.

— Skrendam! — paragino Tobis.

Šiba įjungė variklius visu pajėgumu. Juos užliejo griausmingas riaumojimas. Argas pakilo aukštyn grakščiu lanku. Kilyną prispaudė prie krėslo iš kažkur atsiradusi jėga.

Laivas šovė į tamsų dangaus skliautą.

Staiga nustojo veikę jo mechanizmai. Kurį laiką Argas skriejo iš inercijos, plūduriavo erdvėje lyg besvoris kūnas.

Paskui pradėjo kristi. Išmetimo dujoms pranykus, panoraminės sienos vaizdas tapo skaidresnis. Toli apačioje matėsi juodas mechų žiedas.

Kilynas pajuto, kaip jo viduje įsitvyrojo tuštuma. Atrodė, kad laivas krenta siaubingai lėtai. Paniškai klykė kiekviena kūno ląstelė.

Argas nėrė pirmagaliu žemyn tiesiai į plikas uolas. Link jų visu greičiu artėjo laukymė.

Kilynas prikando lūpą, nuslopindamas besiveržiantį riksmą. Jokiu būdu negalima, kad į sensorinį centrą prasiskverbtų baimė, besiruošianti ištirpdyti blaivų protą. Vyriškis matė, kaip nurimo karštligiški Šibos judesiai, o ji pati mąsliai klausėsi mažučių senovinių laivo sąmonių.