Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

Kilynas prisiminė, kaip prieš daugelį dienų į jį spoksojo pilka pelytė. Tarp jųdviejų tvykstelėjo vieningos kilmės ir likimo suvokimas. Verčiamas žiaurių aplinkybių, Kilynas būtų suvalgęs pelę — nors nepajėgė įsivaizduoti pačio veiksmo, — bet jokiu būdu neskaudintų ir nežemintų jos vien savo malonumui. Ne taip kaip maldininkas, išsiurbęs Fanės esybę ir pavertęs ją kažkokia išsigimėle.

Ne. Jis nemanė, kad žmonės galėjo taip elgtis.

Nevalia besąlygiškai tikėti viskuo, ką sako Aspektai. Jie paprasčiausiai kartoja anksčiau girdėtas istorijas, galbūt klaidingai jas interpretuodami. Arba tiesiog meluoja.

— Nesuk sau dėl to galvos. Geriau atnešk mums ko nors užvalgyti. Ir būk apdairus vaikščiodamas tuneliuose. Ten vis dar gali slėptis pavieniai mechai.

Susiraukęs Tobio veidas ištirpo prieblandoje. Berniukui išeinant iš valdymo kabinos, Kilynas pastebėjo, kaip jo akyse išnyksta susidomėjimas tais nelemtais klausimais ir vėl įsiplieskia medžioklės įkarštis. Drauge su žmogumechu jis klaidžios koridoriais ieškodamas grobio. Painiuose laivo tuneliuose aidės entuziastingas lojimas ir linksmi šūksniai, pasklis karšta persekiojimo energija. Dėl nepaaiškinamų priežasčių Kilynas nekantriai to laukė.

Čiuožykla atrodė lyg rudas suraižytas kamuolys.

Tai sukrėtė žmones iki pat širdies gelmių, nepaisant to, kad jiems begalę kartų teko kautis dėl savo gyvybių bekraštėse planetos dykumose. Šeimose visuomet gyvavo išsaugoti prisiminimai apie senąją Čiuožyklą: žalias laukymes, drėgnus slėnius, apšviestus šiltais Denikso spinduliais.

Už panoraminės sienos kosminėje erdvėje plaukiantis pasaulis labiau priminė sudžiūvusį tuščią kiautą, o ne didžiulį vaisių, kuris, pasak Aspektų, dar galėjo prisirpti. Iš Čiuožyklos teliko to vaisiaus kauliukas. Mechai užkasė jos ledą, atšaldė lygumas, išniekino ir dulkėse paskandino visas gyvybės formas.

Tamsiąją planetos pusę buvo išmarginę mašinų fabrikai, kurie skleidė blyškiai žydrą švytėjimą. Naktyje spindėjo gintariniai, rubininiai, ryškiai geltoni mechų konstrukcijų raižiniai. Dabar šis pasaulis priklausė jiems.

Kilynas klausėsi nuostabos kupinų šūksnių, Šeimų nariams užsukus į valdymo kabiną. Sumišę jie kurį laiką negalėdavo suprasti, ką mato prieš akis.

Kai pagaliau įsisąmonindavo, akimirkai netekdavo žado, apstulbinti atsivėrusio reginio. Čiuožykla virto negyva dykyne. Žaliasis protėvių rojus, apipintas legendomis, pražuvo amžiams.

Jis atsiminė Tobio kūdikystę. Mažas rudas padarėlis akimirksniu sureaguodavo, jei bent sekundei prarasdavo atramos tašką. Ištiesdavo rankas ir mažais piršteliais graibydavo orą, bandydamas į ką nors įsikibti. Netgi kojomis ieškodavo tvirto pagrindo.

Artūro Aspektas paaiškino Kilynui, jog tai instinktyvi reakcija. Pakitus traukos jėgai, pranykus patikimai atramai, jauniklis impulsyviai siekia įsitverti savo tėvų. Kūdikis nė pats nežino, kad taip daro. Tiesiog daro, ir viskas.

Įdomu, pagalvojo Kilynas, ar tik jie patys taip nesielgia? Net ir sakydami “sudie” savo mirusiai tėvų planetai vis dar bando prie jos prisiliesti.

Gyvenimo esmę sudaro jo impulsai, neribojami jokia iš anksto numatyta programa, įgaunantys nepakartojamą formą patirties gelmėse, neatsiejami nuo paties pasaulio.

Bebandantys palytėti tai, ko nepajėgia suvokti.

Šiba darbavosi su laivo sistemomis, kol nusviro jos akių vokai, sudejavo egzoskeletas, ant valdymo skydo bejėgiškai pakibo rankos. Moteris užmigo.

Kai ji pakirdo, iš Čiuožyklos tebuvo likęs mažutis taškelis. Šeimų nariai slankiojo po Argą, ieškodami paskutinių užsislėpusių parazitų, bandydami išsiaiškinti, kaip veikia žmogui pritaikytos technologijos — pirmą kartą regėjo tokį stebuklą, — krapštinėdami jas, spręsdami galvosūkius, neką sudėtingesnius už durų rankenos mechanizmą, atrasdami savyje ilgą laiką snaudusį sugebėjimą mąstyti, kuriam pasireikšti neleisdavo mirtį sėjantys mechai.

Kilyną padrąsino tokia įvykių eiga. Jeigu jie įstengs išmokti valdyti laivą, vadinasi, egzistuoja galimybė išgyventi. Galbūt ne itin didelė, nes nežinia, kokie pavojai tyko begalinėje tamsoje. Tačiau tai tik pradžia. Be to, jiems ir anksčiau prisiėjo taikstytis su atšiauriomis naktimis.

Šiba papasakojo, ką sužinojo apie jų kursą.

— Kiek suprantu, mes skrendam Centro išorėn. Kažkokiu būdu laivas įkinkė į darbą materijos vėjus.

Šiam kartui užteko žinoti tiek, kad maldininkas nenukreipė jų į mirtiną akligatvį. Jie turi pakankamai daug laiko, kad spėtų išsiaiškinti šį tą daugiau. Galbūt tai padės suprasti, ką žada ateitis.

— Nereikia manyti, kad visi maldininko darbai neša mums nelaimes, — pasakė Kilynas, kai drauge su Šiba ir Sermu atsistojo prie panoraminės sienos. — Gal ten, kur jis pasiuntė mus, rasime vertingų dalykų.

— Džiaugiuosi, kad užmušėme tą padarą. — Lėtapėdžio Sermo veidas persikreipė iš pasibjaurėjimo. — Fanės parodija…

Kilynas pritardamas linktelėjo.

— Jis nieko nenutuokė apie žmogišką orumą.

Sermas papurtė galvą.

— O turėjo.

— Gali iš mūsų atimti viską, tik ne orumą, — tarė Kilynas. — Mes mirsime dėl jo. Žudysime. Kirvius užmiršo tai, todėl ir žuvo. Parodžius, ką jis iškrėtė, Šeimoms daugiau nereikėjo nieko aiškinti. Karalių kapitonas būtų padaręs bet ką, sutrypęs savo garbę, kad tik išsipildytų jo svajonė apie Metropolį.

— Teisingai, — pritarė Šiba.

Kilynas pratęsė:

— Maldininkas suklydo, nusprendęs parodyti žmonėms Kirviaus nuopuolį. Aš specialiai to paprašiau, nes žinojau, kad jis manė galėsiąs pašiurpinti mus tokiais darbais. įsivaizdavo, jog privers mus daryti tai, ko pats nori. Kad iš Metropolio padarys zoologijos sodą. Tačiau tik padėjo mums susivienyti.

Kilynas šnekėjo lėtai, idant Sermas viską įsisąmonintų, nes būtent jam reikės raminti Šeimų narius, kai pasigirs prieštaraujantys balsai. O jie būtinai pasigirs.

Jis tiek daug norėjo pasakyti Sermui, Šibai ir kitiems, tačiau vis dar negalėjo to padaryti, pats nesugebėdamas atsitokėti nuo tokio naujienų antplūdžio.

— Ką gi, — prabilo Šiba, — maldininko nebėra.

Kilynas silpnai šyptelėjo.

— Galbūt. O gal ir ne.

— Bet aš sudeginau jį.

— Maldininkas moka kažkaip išsklaidyti savo sąmonę. Tu išsprogdinai tą padarą taip greitai, kad jis nespėjo visas persikelti į kitas Čiuožyklos vietas. Bet tam tikrai jo dalelei neabejotinai pavyko pasprukti. Būtent taip atsitiko ir praėjusį kartą, kai mes galvojome, jog pagaliau jį užmušėme. Ne išimtis, kad niekas negali nužudyti maldininko.

— Kitą kartą… — pradėjo Šiba.

— Tikiuosi, kito karto nebus, — karštai įsiterpė Kilynas. Jis mylėjo Šibą ir nė kiek netroško, kad ji vėl patirtų tokią riziką. — Mums pasisekė. Velniškai pasisekė.

Žinoma, sunaikindami maldininką, jie taip pat sukėlė pavojų Metropolio egzistavimui. Jei mechas per ilgai užtruks, kol persikraustys į naują kūną, planetoje likusius žmones gali užpulti marodieriai.

Šio fakto neįmanoma paneigti. Tokią kainą jie mokėjo už savo laisvę, ir teks su tuo susitaikyti.

Kilyno nuostabai, į sąmonės paviršių išniro Arturas, prašnekęs plonyčiu pedantišku balseliu, nė kiek nepakitusiu nuo to laiko, kai Aspektą buvo užvaldęs maldininkas.

Hormonams atitenka didžiųjų iliuzijų audėjų vaidmuo. Jūs pasielgėte labai gudriai, kai savo kalbą užmaskavote niekuo neišsiskiriančiais žodžiais. Išties tai tik mažos problemos. Tikriausiai maldininkas nepajėgė suvokti, ką tai galėtų reikšti. Vis dėlto manau, kad, pasiderėję su juo, būtumėte radę saugesnę išeitį…