Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

Argas pakrypo. Kad ir kaip būtų keista, prie krėslo slegiantis svoris netikėtai pranyko. Jie krito link atšiauriai žydros upės, vinguriuojančios it gyvatė tarp sudūlėjusių akmenų.

“Dabar”.

Šibos balsas nuskardėjo tą pačią akimirką, kai jų kūnus pakirto aršus smūgis.

Kilynas žvelgė į upę, nuožmiai spindintį jos paviršių. Nuo laivo išmetimo dujų vandenyje suraibuliavo bangelės. Argas pasuko į krantą.

Maldininkas pastebėjo atsklendžiantį laivą, tačiau teturėjo vos vieną akimirką atsakomiesiems veiksmams. Jis pakėlė ginklą…

Ir buvo ištaškytas į gabalėlius, išmetimo dujoms tvokstelėjus į trapią jo konstrukciją.

Statramsčiai, strypai, blizgančios chrominės detalės — visa tai išsibarstė ant juodų uolienų tarsi paprasčiausia metalo laužo krūva.

Ilgą laiką Argas plūduriavo vienoje vietoje. Karštos dujos meiliai žarstė išsilydžiusias maldininko dalis.

“Pažiūrėsim, kaip dabar atsigausi!” — pagalvojo Kilynas, ir į sensorinį tinklą pliūptelėjo purpurinė netramdomo įniršio banga.

“Pajausk, ką reiškia mirtis. Net jei atgysi, net jei esi išsaugojęs savo sąmonę, patirk tą jausmą dabar”.

Per komą skambėjo pritariantys ir džiūgaujantys riksmai.

“Pajausk! Čia tau už Fanę. Už tai, ką jai padarei. Už visus, kuriuos garantuotai nužudei ir atgaivinai savo groteskiškuose meno darbuose. Pajausk!”

Nematoma jėga bloškė Kilyną į krėslą.

Argas pakilo aukštyn siaubingu pagreičiu. Šovė iš laukymės į tuščią dangų, palikdamas už savęs geltoną išmetamųjų dujų strėlę, įsmigusią tiesiai į juodųjų mechų ratą. Metaliniai padarai buvo taip staigiai atkirsti nuo savo šeimininko, kad nė vienas jų nesusiprotėjo nutaikyti ginklų į tolstantį laivą.

Kilynas nesipriešindamas leidosi prislegiamas nematomo svorio. Ne vieną kartą vyriškis meldėsi, kad maldininkas neįstengtų suvokti jo emocijų. Jaukiai įsitaisęs Artūro Aspekte mechas bemaž įgavo žmogiškų bruožų. Kilynas niekada nesužinos, kaip arti tiesos jis buvo. Nejau milžiniškų galių protas pajėgtų sumenkėti iki jų lygio, kad išmoktų pamėgdžioti žmoniją?

Koks skirtumas? Maldininkas suteršė gyvųjų būtybių orumą, ir to užteko — bent jau pagal žmogiškus standartus. Visa kita neturėjo reikšmės.

Mažosios problemos. Tokiu kodiniu žodžiu jie įvardijo mikro-mechus, kurie užtvindė Argą, o dabar zujo po laivą lyg išprotėję, pjaustydami ir degindami jį.

Kai tik bjaurieji parazitai išlindo iš savo slėptuvių, Šeimos puolė juos naikinti.

Žmonės pašoko nuo savo krėslų.

Apsiavę batus. Su savo bėgiojimo įranga jie galėjo vikriai lakstyti po Argą nepaisydami didžiulio pagreičio.

Mikromechai buvo sukurti taip, kad dirbtų veikiami pastovios gravitacijos, todėl Šiba vairavo laivą staigiais postūmiais.

Galingi krestelėjimai nupurtė metalinius padarėlius nuo kabelių, vamzdžių, elektroninių schemų. Staiga užsižiebus ryškiai šviesai, į koridorius plūstelėjo Vyskupai ir Lupikai, nekantraujantys pradėti medžioklę. Jie šaudė ir badė mažuosius parazitus, nekreipdami dėmesio į tai, kad pasipurčius laivui patys tvodavosi į sienas. Karštos širdys giedojo senovinę medžioklės dainą. Aplinkui knibždantys mikromechai stengėsi pasislėpti. Juos negailestingai trypė kojos, per pusę perplėšdavo rankos.

Savo kovoje žmonės turėjo sąjungininką. Kuo puikiausiai išmanydamas mikrorobotų gudrybes, juos persekiojo ir žmogumechas. Traiškė savo plieniniais vikšrais. Įkandin jo vibruojančiais koridoriais sekė Tobis, kuris taip pat šaudė mikromechus, tačiau jausdavo kur kas didesnį malonumą skaldydamas juos savo spinduliuotuvo buože, girdėdamas lūžtančio metalo ir trupančių mikroschemų traškesį.

Didžiulį laivą užliejo kerštingi klyksmai ir šūkavimai. Nuo metalinių sienų aidėjo įsiūčio bei džiaugsmo kupini riksmai.

Tuo metu, kai Argas atsidūrė planetos orbitoje, visi mikromechai jau buvo išgaudyti ir sunaikinti.

— Darbas baigtas, — tarė Tobis. Linksmai spindėjo didelės jo akys.

— Kai nėra maldininko, kuris pasakytų jiems, ką reikia daryti, tie mikromechai ne tokie jau protingi.

Šiba atsainiai linktelėjo neatsitraukdama nuo darbo. Argas skriejo pastoviu greičiu maldininko užprogramuota kryptimi. Moteris neketino pakeisti numatyto kurso, norėdama išsiaiškinti, kur šis nuves. Ji tegalėjo valdyti menką laivo sistemų dalelę, tačiau užteko ir to. Žuvus maldininkui, jie atgavo laisvę.

— Ar yra aukų? — paklausė Kilynas.

Tobis akimoju surimtėjo.

— Džoselina susižalojo koją.

— Kokia jos būklė?

— Gydosi.

Kilynas susiraukė. Deja, šiuo metu brangiai galėjo kainuoti kiekvienas praradimas, tuo labiau kai žinai, jog esi už visus atsakingas. Jam buvo aišku, kad ateityje ramybės niekada neduos dvejonės, klausimai, pavėluoti sprendimai, širdgėla. Niekada.

— Šiaip ar taip, mes išgaudėme juos visus, — užtikrintai pareiškė Tobis.

— Galbūt.

— Tikrai. Garbės žodis.

— Maldininkas galėjo paslėpti kelis mikromechus tam atvejui, jei reikalai susiklostytų jam nepalankia linkme, — švelniai tarė Kilynas. Jis nė kiek netroško taip greitai atšaldyti Tobio įkarščio — berniukui reikėjo pajusti pergalę, — tačiau būtina išaiškinti kiekvieną mechaninės gyvybės aspektą, jei nori apsisaugoti nuo tų nelemtų padarų. Toks jau šis gyvenimas. Sūnui teks nemažai mokytis.

— Na… gal ir taip, — abejodamas sutiko Tobis. Paskui nušvito. —Ar nevertėtų man jų paieškoti?

— Ne. Geriau atnešk mums šio to užkąsti. Jei laive ir yra mechų, po kurio laiko jie vis tiek išlįs iš savo slėptuvių. Tegul kas nors nuolatos budi.

— Tam labiausiai tiktų žmogumechas.

— Kaip jam sekasi?

— Neblogai. Tik labai norėčiau, kad jis nustotų loti.

— Tau nepatinka?

— Na, nėra jau taip blogai. Skamba juokingai, kai jis šneka tuo moterišku balsu. Ar išties praeityje gyveno gyvūnas, kuris kėlė tokį triukšmą?

— Bent aš taip girdėjau. Tarnavo žmonėms.

— Visi gyvūnai klausė mūsų nurodymų?

— Kai kurie. Aspektai sako, kad laikui bėgant mums pradėjo tarnauti vis daugiau gyvūnų. Neretai juos valgydavome. Ką gi, tai irgi neblogas pasitamavimas.

— Valgydavome?

— Aha. Regis, tokia buvo pirmoji žmonių maisto rūšis.

Tobio kaktoje įsirėžė raukšlelės, išreiškiančios abejonę.

— Maniau, kad mes maitinomės tik augalais.

— Na, Čiuožykloje išlikę gyvūnai per maži, kad juos būtų galima suvalgyti. Radę didesnių, tikriausiai nebūtume atsisakę jų paragauti.

— Kaip keista. Nesu tikras, kad man patiktų kišti į bumą tai, kas anksčiau judėjo.

— Iš pradžių juos virdavome, kaip ir augalus. Aspektai tvirtina, esą kitados uždarydavome gyvūnus į fabrikus. Neleisdavome jiems judėti, kad augtų greičiau. Paskui suvalgydavome.

Tobis nužvelgė tėvą akivaizdžiai netikėdamas tuo, ką išgirdo.

— Mes išties taip darydavome?

Kilynas išsižiojo ketindamas atsakyti, kai netikėtai mintyse išvydo groteskiškus vaizdus, regėtus mechų komplekse.

Krutančios kojos. Krūvos raumeningų rankų. Blizgančių žmonių organų rūsiai. Maldininko sukurtos skulptūros. Ir galiausiai Fanė, virtusi klypuojančia pabaisa.

Ar tikrai žmonės taip elgėsi su žemesnėmis gyvybės formomis? Nejau naudojo jų organus gamybai arba tam, kad patenkintų savo įgeidžius?

Jis neįstengė patikėti, kad žmonės būtų galėję taip kankinti gyvūnus. Uždaryti juos į gardus kaip kokias mašinas. Tarsi jie nebūtų ilgos prieš mechanizmus susivienijusios gyvybės grandinės dalis.