Gregory Benford - Didžioji dangaus upė

— Pagyvenusi moteris su gėle. Tik pažiūrėk įjos papukus. Juk neatsisakytum paragauti tų prisirpusių obuoliukų?

Nuo priverstinio linksmumo Kirviaus veidą apgaubė prakaito plėvelė, o beprotiškose jo akyse suspindėjo staiga į galvą šovusi mintis.

Kapitono galva krūptelėjo, tarsi jis būtų į kažką įsiklausęs. Į veidą siūbtelėjo įtampos bangos. Paskui vyriškis linktelėjo.

— O taip, puikūs prisirpę obuoliukai.

Kirvius apsisuko ir žengė link svyruojančios figūros, kuri stebėjo kapitoną drėgnomis akimis.

— Šiam darbui reikia tikro vyro, — negyvu, bemaž pamišėlišku balsu pareiškė Kirvius.

Jis sustojo prie Fanės parodijos. Nusimovė kelnes.

— Tai gali padaryti tiktai tikras vyras.

Kilynas neįstengė nė krustelėti. Jis užmušė Fanės parodiją sensoriniame maldininko centre nesusimąstydamas. Mechas stebėjo, kaip žmogus priima sprendimą, nepaliaudamas su juo šnekėti. O tada prieš akis suskaldė į gabalėlius sūnų.

Visa tai tebuvo pasiruošimas.

Jis prispaudė Tobį prie savo šono. Niekas nepratarė nė žodžio. Visi stebėjo, kaip Fanės parodija lėtai pakelia vieną koją ir užkelia ją ant Kirviaus juosmens. Kapitonas stovėjo sustingęs ir pasiruošęs. Jo žvilgsnis klaidžiojo miglotose tolybėse, o rankos apkabino pūvančio padaro pečius. Ant atsikišusių dubens kaulų pakibo ir kita koja. Kilynas išvydo jos tarpukojyje kažką įnirtingai virpant. Tamsioje trūkio linijoje prasivėrė du plyšiai su karštai pulsuojančiais pakraščiais. Pro siaurą angą styrojo geibiai drebantys ūseliai.

Fanės parodijos akys užvirto aukštyn. Jos rožė išsipūtė ir dar labiau paraudonavo.

Kirvius priklupo ieškodamas patogesnio kampo. Padaras įsikibo į jo galvą trumpais bepirščiais delnais.

Poravimasis vyko visiškoje tyloje ir tamsoje.

— Aaach, — atsiduso kapitonas, įėjęs į Fanės parodiją.

Kilynas nušovė juos abu, staigiai išsitraukęs nedidelį šratinį pistoletą. Užtaisai išgraužė skyles jų kaukolėse.

Vyriškis nuleido ginklą ir tvirtai suspaudė Tobio pečius. Jei maldininkas bandys keršyti, jie teturės vos kelias akimirkas išsigelbėti.

Tėvas pažvelgė į sūnų, ir jiedu tylėdami linktelėjo.

Abiem žmonėms belūkuriuojant, švelnioje prieblandoje vėso lavonai.

Tačiau maldininkas nepasirodė.

Lėta kelionė atgalios vedė per pjūviais išvagotą žemę. Dėl kažkokių nežinomų priežasčių mechai išraižė kalvų pašlaites ir suformavo jas į kampuotus įžambius pylimus. Nuožulnias laminuotas plokštumas puošė milžiniški ornamentai. Nuo žvilgančių mechų struktūrų į viršų kilo debesys pilkšvų raibuliuojančių dulkių. Klastūnui teko gerokai pasirangyti, kad pajėgtų prasibrauti pro šį labirintą.

— Aš nė nenutuokiau, ką tas padaras turėjo omenyje, — staiga pareiškė Kilynas Šibai, tarsi pratęsdamas anksčiau nutrauktą pokalbį. Tiesą sakant, paskutinį kartą jiedu persimetė keliais žodžiais dar būdami mechų komplekse.

— Ir negalėjai nutuokti, — atsakė ji.

— Kurį laiką tu manai, kad gali, — paprieštaravo vyriškis. — Maldininkas rodė mums įvairiausius vaizdus, kurie turėjo reikšti kažką žmogiško. Man tai nė kiek nerūpėjo.

Šiba pritardama pakinkavo galva. Žinia, maldininko sąmonės erdvėje jai teko patirti kitokius dalykus. Kaip ir visiems kitiems.

— Viena mano dalis stengėsi nuo visko atsiriboti. Aš vyliausi sugebėsiąs būti tiesiog žiūrovu. Toji vieta atrodė pakankamai tikroviška, bet realybės pojūtis retsykiais išnykdavo.

Ji vėl linktelėjo.

— Man regis, jis didžiavosi savo darbais. Vadino tai menu. Kurį laiką ir pats taip galvojau, bet vėliau nebegalėjau su tuo susitaikyti.

Šiba nužvelgė jį mąsliomis, lūkuriuojančiomis akimis.

— Tu nužudei tai, ką parodė maldininkas.

— Tuo metu aš nieko negalvojau.

— Ir nereikėjo galvoti. — Ji dirstelėjo į glotnius pašlaičių paviršius, plaukiančius pro šalį.

— Kai antrą kartą pamačiau padarą, panašų į Fanę, akimirkai buvau tikras, kad jis taip pat nerealus.

Ji maktelėjo galva.

— Paskui įsiterpė Kirvius. Tikriausiai būčiau užmušęs tą padarą ir antrą kartą. Netgi be kapitono, — ištarė Kilynas negyvu balsu. Paskui pridūrė: — Toji būtybė — tai ne mes.

— Taip. Ne mes.

— Maldininkas paprasčiausiai suklydo.

— Kaipgi? — paklausė moteris.

— Jis nesuvokia, kuo skiriasi meilė nuo sekso.

— Kaip ir mes patys. Retkarčiais.

Kilyno žandikauliai suvirpėjo, įsitempė ir atsipalaidavo.

— Kai Kirvius įėjo į tą baidyklę, jis atsiskyrė nuo mūsų amžiams.

— Visa tai jau praeityje, — pasakė Šiba. — Pasistenk užmiršti.

— Galbūt už šio įvykio slypi šis tas daugiau. Aš nežinau. Galbūt Kirvius darė tai ir anksčiau. Galbūt pirmąjį kartą tenka prisiversti, o vėliau nė kiek tuo nesišlykšti. Net nesusimąsčiau, kad Kirvius galėjo daryti tai ne vieną kartą.

— Pasiteirauk kitų Karalių. — Šiba nudelbė jį šaltu žvilgsniu, bet minties nepratęsė.

Kilynas gana ilgai svarstė šį pasiūlymą, tada papurtė galvą — lėtai, lyg būtų apsvaigęs.

— Ne. —

Jie žvalgėsi į keistąsias kalvas. Kai kuriose vietose buvo matyti gilūs urvai. Po permatomu sluoksniu šmėkščiojo mechų dėmelės.

— Ne, — pakartojo jis. — Negaliu kalbėtis su Šeima apie tokius baisius dalykus.

Ilgą laiką visi komandos nariai tylėjo. Iš jų vieninteliam Kilynui prisiėjo žudyti, tačiau niekas jam dėl to nepriekaištavo.

Kilynas atsiduso, paskui atsistojo ir pasirąžė. Smarkiai niežtėjo liežuvio galą kažką pasakyti.

— Kai klastūną pakirto maldininko “pjūtis”, jis tikriausiai prarado savo esybę, — tarstelėjo vyriškis.

Jie keliavo įsirangę į renegato šono plyšį. Šiek tiek žemiau ant vamzdžių grynai dėl įdomumo sūpavosi Tobis. Jo, regis, nė trupučio nesutrikdė visi tie įvykiai milžiniškame pastate. Jau buvo praėjusios pora valandų, bet suaugusieji vis dar tylėjo priblokšti, tuščiais žvilgsniais varstydami pro šalį slenkantį kraštovaizdį.

— Maldininkas sakė, kad pjūtis klastūnui buvo būtina, — atsakė Šiba.

Kilynas linktelėjo. Mechas sugebėjo prasiskverbti į sensorinius žmonių centrus, surado būdą, kaip su jais šnekėtis. Šioji mintis dingtelėjo į galvą svirduliuojant šalin nuo tos vietos, kur jis užmušė Kirvių ir Fanės parodiją. Kiekvienas jų patyrė išskirtinę, sukrečiančią pažintį su maldininku ir dabar niekaip negalėjo išsikapstyti iš slogios tylos gelmių.

Keistajam laminuotų kalvų plotui pasilikus užnugaryje, jie atsidūrė rudoje laukymėje. Aplinkui dūzgė daugybė mechų. Kilynas pajuto sugrįžtantį susierzinimą, akims šaudant į pralekiančius mechus, rankoms beprotiškai geidžiant čiupti ginklą.

Prabilo abejingas Artūro balselis, kuris skambėdavo šiek tiek ūmiai, kai būdavo užvaldytas maldininko:

Nėra jokio reikalo nerimauti. Aš pašalinau iš kelio visas galimas kliūtis.

Atrodė, kad skrupulingai suformuluoti žodžiai aidi kažkur tolybėse. Į sąmonę įsiveržusi kur kas galingesnė asmenybė paprasčiausiai užgožė vargšą Artūrą.

Maldininkas neketino nieko žudyti. Atsivedęs su savimi klastūną liepė žmonėms ant jo įsitaisyti, o vėliau — tą patį būtų padaręs kiekvienas eilinis mechas — skubiai sutvarkė po incidento likusias šiukšles.

Dabar metalinis padaras lydėjo juos atgal į Metropolį. Nors ir atitolęs nuo visos kompanijos, jis nesunkiai susisiekdavo su žmonėmis, atsakydamas į klausimus ir dalindamas įsakymus.