Сёко Тендо: Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai

— Ačiū jums už viską. Buvo smagu, — atsisveikinau su kiekvienu.

— Dar smagiau tau bus gauti kito mėnesio algos čekį! — tarė mama ir užraitė raudonai dažyty lūpų kampučius. O tada gundančiu balseliu paklausė:

— Kad jau ši diena paskutinė, Šioko, gal nueikime į miestą?

Mandagiai atsisakiusi pakviečiau taksi. Grįždama namo, mobiliuoju paskambinau Takai.

— Ačiū už gėles.

— Tai ką dabar veiksi?

— Na, pirmiausia susirasiu darbą dieną. O tada darysiu tai, apie ką svajojau nuo vaikystės. Pabandysiu tapti rašytoja.

— Tu, rašytoja? — ėmė juoktis Taka.

— Taip ir maniau, kad nuskambės juokingai. Bet aš rimtai.

— Aišku. Nejauti nerimo, kad esi viena?

— Ne.

— Jeigu gyvenimas ims spausti, nepasiduok, gerai?

— Nepasiduosiu.

— Žiūrėk, laikykis.

— Ate, Taka.

Spustelėjau kelis mygtukus telefone, ekrane pasirodė žinutė: „Trinti adresatą?” Paspaudžiau „taip”.

— Atsiprašau, galite išleisti mane čia.

Taksistas nustebo.

— Jūs įsitikinusi, ponia? Mums dar geras galas važiuoti.

— Noriu pasivaikščioti.

— Tada gerai, — tarė vairuotojas, sustabdydamas taksometrą. — Labanakt.

Padaviau jam pinigus.

— Kvito reikės?

— Ne, nereikės. Ačiū.

Išlipau ir nupėdinau namo su puokšte.

— Miau!

Pro savo skausmingai aukštų kulniukų kaukšėjimą išgirdau tylų kačiuko miauktelėjimą. Pasisukiojau, dairydamasi iš kur sklinda garsas.

— Miau!

Girdėjau miauksėjimą, bet gyvūnėlio niekur nesimatė. Tada kažkas sušnarėjo. Giliame lietaus latake kitapus gatvės riogsojo šiukšlių maišų krūva. Radau kačiuką viename iš jų. Gyvūnėlis buvo liesas ir apskretęs purvu.

— Vargšiukas. Vienui vienas tokioje skylėje. Žinai, aš irgi. Ar nori gyventi su manimi?

— Miau!

— Reikės sugalvoti tau gerą vardą.

Mėnulio pilnatis iš nakties dangaus stebėjo, kaip prisiglaudžiau gyvūnėlį prie krūtinės.

Daug mąstau apie mėnulį. Kaip jis be paliovos pilnėja ir dyla, tarsi mano gyvenimas — pakilimai ir nuosmukiai. Aš linkusi manyti, jog gimiau per jaunatį. Kai ieškodavau meilės, mėnulis imdavo pilnėti. Kai tekėjau, manau, buvo pusmėnulis. Dabar, kai esu vieniša, ar galiu pretenduoti į pilnatį? Ar visam laikui įveikiau savo silpnybes ir suaugau? Žengiu nauju gyvenimo keliu, o jeigu jis baigsis aklagatviu, tikiu, jog su jaunatimi galėsiu pradėti viską iš naujo.

Kad ir kas nutiktų, kad ir kur eičiau, šis mėnulis man šypsosis, jo šviesa ramins mane kaip motinos meilė. Daugiau nemeluosiu, neapgaudinėsiu ir neapsimetinėsiu. Niekada negrįšiu į tuos laikus, kai nedrįsau pažvelgti tėčiui į akis. Ir vieną dieną tikrai sutiksiu žmogų, kuriam išties rūpėsiu ir būsiu svarbiausia. Žinau, kad tą naktį mėnulis spindės nepaprastai ryškiai.

Dešimtą dieną nuėjau pas mamą pasiimti algos.

— Gerai padirbėjai. Tapai pirmuoju numeriu.

Ištiesiau abi rankas, tokias plikas be ryškiai dažytų priauginamų nagų, ir mama įteikė voką. Jis buvo sunkus, kėlė saldų pasitenkinimą, kaip tuomet, kai vaikystėje išmokau važiuoti dviračiu.

Mama tada atsitraukė ir ištiesusi rankas pašaukė:

— Šioko, važiuok! Mink pas mane!

— Šioko, nesigręžiok atgal, gerai? Laikysiu tave iš nugaros, o tu mink kuo smarkiau, — davė nurodymus tėtis.

Rankenos sukiojosi kaip pašėlusios.

— Mink! Nežiūrėk atgal. Žiūrėk tiesiai ir mink pedalus. Nagi! Pirmyn!

Dviratis nustojo sverdėti, ir tėtis mane paleido.

— Tu važiuoji pati!

Lėkiau kaip vėjas.

Ačiū, mama ir tėti.

Shoko Tendo, 2004 m.

Pabaigos žodis

Šią knygą pradėjau rašyti 2002 metais. Vėl buvau vieniša, bandžiau išsiaiškinti savo stipriąsias bei silpnąsias puses ir vaizduotėje kūriau ateitį. Šiame gyvenimo posūkyje nutariau užrašyti savo atsiminimus ir peržvelgti nueitą kelią.

Dvylikos metų tapau nepilnamete nusikaltėle, netrukus užsikabinau už narkotikų ir sekso, susipainiojau su daugybe vedusių vyrų. Buvo skaudu grįžti į tokią niekingą praeitį. Bet, kita vertus, rašydama apie tai, išlaisvėjau. Išsivadavau nuo mane apsėdusių demonų ir po ilgo laiko vėl išmokau šypsotis.

Kad išsipildytų svajonė rašyti, man, neturinčiai jokio išsilavinimo, prireikė ne vieno žmogaus paramos ir gerumo. Neretai žodžiai užstrigdavo, ir mane apimdavo neviltis. Pagaliau supratau, jog rašant autobiografiją svarbiausia nesistengti vaidinti gerą ar kurti gražią prozą, svarbiau likti savimi. Tai aš perskaičiau pomirtiniame tėčio meilės laiške. Tačiau vis tiek netilpau į jokius terminus ir visiems, susijusiems su manimi, sukėliau nemažai problemų. Jaučiu, kad itin pasisekė, nes mane rėmė ir padėjo baigti šią knygą daugybė žmonių.

Senoji Šioko skriaudė žmones ne tik fiziškai, bet ir giliai žeidė žodžiais. Aš tikrai apgailestauju, kad buvau toks siaubingas žmogus. Ir dabar dar daug ko nežinau apie gyvenimą, tačiau spėju, jog sielvartas ir džiaugsmas, kurį suteikia meilė, yra tai, kas padeda mums augti.

Šiuo metu aš apgraibomis ieškau kelio realiame pasaulyje, bandydama suvokti, kur mano vieta. Nėra lengva atrasti, kur ji; netgi vadinamieji „sėkmingi” žmonės praėjo savo kančios kelius, nors apie tai nebūtinai visi žino. Esu įsitikinusi, kad jie ten, kur dabar yra, todėl, jog tikėjo savimi.

Ne išorė svarbu, o tai, ką geriausia turi viduje. Man nesvarbu, kiek reikės laukti — jeigu liksiu ištikima sau, mane aplankys tikra laimė. Manau, jog atsakymas, kaip gyventi, visuomet slypėjo manyje, reikėjo tik jį įgyvendinti. Manau, būsiu teisi pasakiusi, kad nesu nuveikusi gyvenime nieko svarbaus ir gražaus. Mano gyvenimas jums gali pasirodyti lėkštas — nesiginčysiu.

Daug dalykų norėjau aprašyti, bet neišdrįsau. Man užteks, jeigu priimsite tai, ką sugebėjau užrašyti, ir savaip interpretuosite. Bijau, jog jums bus sunku nepastebėti, kaip prastai vietomis parašyta ši knyga, ir aš dėl to atsiprašau. Norėčiau vieną dieną tapti rašytoja, kuri sugebėtų jus, skaitytoją, paversti pagrindiniu veikėju, perkelti į vietas, kur pati niekada nesu buvusi, aprašyti aplinką taip gyvai, kad ji stotų jums prieš akis, priversti širdį plakti stipriau.

Galiausiai norėčiau iš visos širdies padėkoti tiems žmonėms, kurie padėjo man išleisti šią knygą: visiems, prisidėjusiems prie leidybos, draugams, kurie parodė man, kas svarbu, ir, pagaliau, jums, skaitytojui, kuris paėmė šią knygą ir perskaitė iki galo. Dėkoju už paramą dabar ir kituose mano projektuose.

Shoko Tendo

Ar pilnas tas mėnulis

Nenorėjau skaityti „Jakudzos mėnulio”. Jei atvirai, bijojau skaityti. Maniau, kad grįš slogūs asmeniniai prisiminimai. Ir, aišku, nutiko tai, ko bijojau. Bet tada pajutau dar kai ką. Kad ir kaip žiauriai likimas pasielgia su žmonėmis, kad ir koks apgailėtinas gali pasirodyti gyvenimas, atsiranda tokių, kurie priima iššūkį nerti į kančios gelmes ir atrasti giliai paslėptą savastį. Mane tai giliai sujaudino. Sukijaki su mama

Jakudzų aplinkoje augantiems vaikams motinos figūra yra svarbesnė nei paprastiems vaikams. Jakudzos motina visiškai priklausoma nuo smurtautojo vyro, kuris elgiasi kaip nori, tačiau moteris savo vaikams yra motinystės esencija.

Mano mama gimė 1913 metais ir buvo labai tradicinė japonė. Tai atsispindėjo ir mūsų meniu. Kai kurio nors iš mūsų, vaikų, laukdavo ypatingas įvykis, pavyzdžiui, svarbios rungtynės ar egzaminas, mama pietums pagamindavo sukijaki. Kitaip tariant, ji manė, kad sukijaki yra ypatingas patiekalas. Manau, mama tikėjo, kad jis suteiks mums jėgų. Šioko Tendo mama mąstė panašiai.