Nelson Johnson: Mafijos gimimas. Sausasis įstatymas

Iš anglų kalbos vertė

Virginija Šileikienė

Turinys

Įžanga

Prologas

1. Džonatano Pitnio paplūdimio kaimas

2. Didžioji iliuzija

3. Plantacija prie jūros

4. Filadelfijos žaidimų aikštelė

5. Nakio aukso amžius

6. Sunkus laikai Nakiui ir jo miestui

7. Hapas

8. Skausmingas ritimasis žemyn

9. Nepamirškite išjungti šviesos

10. Antras obuolio kąsnis

11. Prasideda naujas žaidimas

12. Į miestą atvyksta Donaldas

Epilogas

Nuorodos

Šią knygą skiriu

nepaprastos moters,

savo motinos Jennie Johnson,

įskiepijusios man meilę knygoms,

atminimui.

Jei miesto svečiai būtų norėję skaityti Bibliją,

būtume davę jiems Bibliją. Tačiau niekas jos neprašė.

Visi norėjo alkoholio, prostitučių ir azartinių losimų.

Mes davėme jiems tai, ko jie prašė.

Murray Fredericks

Įžanga

Vėsų 1987 metų rugpjūčio rytą, vos patekėjus saulei, vaikštinėjome su draugu Krisu Atlantik Sičio pakrante. Mums iš dešinės dunksojo Bordvolko su kazino viešbučiais siluetas. Atsirišę kaklaraiščius, pilnais pilvais ir tuščiomis kišenėmis po nakties lošimo, lėbavimo ir kvailiojimo buvome be skatiko, tačiau be galo laimingi. Laimingesni būti negalėjome. Klampojome pajūriu, bangos daužėsi mums į kojas. Aš išsitraukiau iš kišenės paskutines monetas — buvo likę dvidešimt trys centai — ir nusviedžiau į Atlanto vandenyną. Atsisukęs į Krisą pasakiau: „Dabar mes tikrai be skatiko kišenėje“. Smagiai pasijuokėme, paskui pasukome Bordvolko link ir pradėjome ilgą kelią namo, du prasilošę herojai, patyrę linksmą nuotykį, kuris jiems dar ilgai primins Atlantik Sityje praleistą naktį. Nežinojau tik viena: nuotykis, kurį patyrėme, kartojosi jau daugiau nei šimtą metų.

Nuo tų dienų, kai geležinkelis tapo prieinamas paprastam žmogui, Absikono sala — arba Atlantik Sitis — buvo pasaulio žaidimų aikštelė, ant smėlio pastatyta svajonių karalystė, kurioje kiekvienas vyras, moteris ar vaikas galėjo už prieinamą kainą pasijausti karališkos šeimos nariu. Bordvolke su išsirikiavusiais prabangiais viešbučiais, teatrais ir restoranais, nebuvo nieko, legalaus ar nelegalaus, ko miestas negalėtų pasiūlyti: maisto, gėrimų, įvairiausių pramogų, pigių ir skirtų rafinuotam skoniui. Jei ko nors negalėjote rasti Bordvolke (ar vienoje iš daugumos šalutinių miesto gatvių), vadinasi, to nebuvo niekur kitur.

Kai HBO pirmą kartą į mane kreipėsi dėl Nelsono Johnsono knygos adaptacijos TV serialui, sudėtingiausia man buvo pasirinkti laikotarpį. Knyga apima ilgą laikotarpį. Visų laikų — nuo pramonės baronų aukso amžiaus, siautulingo trečio dešimtmečio, prohibicijos eros iki žavaus Skinio D’Amato šešto dešimtmečio, miesto nuosmukio ir jo atgimimo legalizavus azartinius lošimus aštuntame dešimtmetyje — Atlantik Sitis ir jo žmonės žadino daugelio smalsumą.

Galų gale nusprendžiau pasirinkti trečią Atlantik Sičio dešimtmetį, legendinio Nakio Džonsono (Nakis Tomsonas HBO seriale) karaliavimo laikus, kurie labiausiai kurstė mano kūrybinę vaizduotę. Atlantik Sitis tuo metu buvo prabangos, magijos ir, visų svarbiausia, galimybių miestas. Triukšmingas, nepadorus, spalvingas, kupinas vilčių, jis buvo Amerikos mikrokosmosas. Buvo įspūdingų reginių, pigių moterų, slaptų susitarimų, bet taip pat gyveno tikri žmonės, kurie ėjo į bažnyčias, lankė mokyklas, buvo miesto bendruomenės nariai. Tai tikras amerikietiškas miestas — kunkuliuojantis idėjų ir kultūrų katilas.

Kai paskutinį kartą buvau mieste, vaikštinėjau gatvėmis, kuriomis vaikščiojo Nakis, stoviniavau jo viešbučio vestibiulyje, valgiau viename iš jo pamėgtų restoranų, vaikštinėjau Bordvolku žvelgdamas į platų vandenyną, kuris priklausė jam. Nusikėliau į anuos laikus, mėgavausi vaizduotėje susikurtu miestu, ir man buvo be galo malonu. Nereikėjo toli keliauti, nes puiki Nelsono Johnsono knyga mane jau buvo nukėlusi į anuos laikus.

Terence Winteris,

„Emmy“ apdovanojimą pelnęs serialo Sopranai scenarijaus autorius ir vykdomasis Boardwalk Empire serialo prodiuseris

Prologas

Prabangiuose viešbučiuose ji nesilankydavo. Nė karto nebuvo užėjusi į Ritz Carlton. Viešbutį ji matydavo tik iš išorės, vaikštinėdama Bordvolku. Bet štai dabar ji sėdėjo beveik paskendusi fotelyje prabangaus viešbučio apartamentų vestibiulyje. Ją kaustė baimė, tačiau kelio atgal nebuvo. Virpėdama ji tai sulankstydavo, tai vėl išlankstydavo savo šaliką.

Namų šeimininkė, sezono metu dirbanti pensione skalbėja, jautėsi nesavame kailyje. Buvo akivaizdu, kad ji labai jaudinasi. Visa išraudusi, suprakaitavusi, ji pastebėjo, kad suknelę ir megztinį reikėtų lopyti, ir dar labiau susidrovėjo, bet neturėjo, kur dingti. Luisas Keselas pasakė, kad ponas Džonsonas netrukus ją priims, ir paprašė palaukti. Būtų buvę nemandagu dabar išeiti, dar blogiau, ji būtų įžeidusi poną Džonsoną. Jei dabar nebūtų buvusi žiema ir jei ne tie nesumokėti mokesčiai, ji nieku gyvu nebūtų čia atėjusi. Neturėjo pasirinkimo: jos vyras buvo tikras kvailys, o ji neišmanė, kaip išlaikyti šeimą. Vėl pasirodė Luisas Keselas ir moteriai pamojo. Ji nusekė jam iš paskos, nežinodama, ko tikėtis.

Įėjus į svetainę, ponas Džonsonas paėmė ją už rankos ir šiltai pasisveikino. Vėliau, kai po kelerių metų ji dar kartą susitiks su Džonsonu per savo tėvo šermenis, šis nebus jos pamiršęs ir kreipsis vardu. Džonsonas vilkėjo prabangiu chalatu ir buvo įsispyręs į šlepetes. Jis paklausė, kas neduoda ramybės. Jos nerimas akimirksniu dingo.

Greitakalbe moteris papasakojo, kad jos vyras praeitą naktį pralošė visą algą viename iš miesto lošimo salonų. Jis buvo kepėjo padėjėjas, žiemos mėnesiais uždirbdavo 37 dolerius per savaitę. Tai buvo vienintelis jų šeimos pragyvenimo šaltinis. Paskui ji kalbėjo apie mokesčius, apie tai, kad bakalėjininkas nebeparduoda jai skolon. Džonsonas įdėmiai išklausė, paskui išsitraukęs iš kišenės padavė 100 dolerių. Susijaudinusi moteris ėmė karštai jam dėkoti, bet jis liepė liautis. Luisas Keselas pamojo jai ir pasakė, kad laukia mašina, parvešianti ją namo. Prieš viešniai išeinant, Džonsonas pažadėjo pasirūpinti, kad joks lošimo salonas mieste neįsileistų jos vyro. Paskui pridūrė, kad ji galinti bet kada ateiti, jei ištiktų kokia bėda.

Enochas Nakis Džonsonas buvo ryškiausias Atlantik Sičio simbolis. Norint suprasti šiandieninį kurortą, būtina suprasti jo valdymo erą. Džonsono valdžia, kartu ir miesto populiarumas, pasiekė apogėjų Sausojo įstatymo laikotarpiu, nuo 1920 iki 1933 metų. Jokiame kitame šalies mieste taip laisvai nebuvo prekiaujama alkoholiu kaip Nakio mieste. Atrodė, kad Volstedo aktas taip ir nepasiekė Atlantik Sičio. Sausojo įstatymo laikotarpiu Nakis buvo didžiausias respublikonų partijos ir nusikalstamo pasaulio autoritetas. Jis bendravo ir su prezidentais, ir su mafijos gangsteriais. Bet vargu ar Atlantik Sičio gyventojai Džonsoną laikė gangsteriu. Jiems jis buvo herojus, miesto klestėjimo simbolis.

Atlantik Sitis, miestas, kurį gydytojas įkūrė kaip sveikatingumo kurortą turtuoliams, labai greitai tapo triukšmingu darbininkų klasės kurortu. Atvykę pailsėti žmonės žinojo, kad čia nebūtina paisyti normų, kurių privalu laikytis namie. Atlantik Sitis klestėjo, nes davė savo svečiams tai, ko jie norėjo — galimybių smagiai pašėlti už prieinamą kainą.

Dažnai anų laikų Atlantik Sitis vaizduojamas kaip elegantiškas pajūrio kilmingųjų kurortas, panašus į Niuportą. Tai tėra iliuzija. Visų pirma miestas buvo pramoninės Filadelfijos darbininkų kurortas. Žmonės dažnai atvykdavo tik dienai ar dviem. Neturtingi darbininkai, norėdami pabėgti nuo vasaros karščių ir monotoniško darbo, kasmet atvykdavo į miestą pailsėti. Atlantik Sitis buvo miestas, kuriame visi jautėsi nevaržomi.