Nelson Johnson - Mafijos gimimas. Sausasis įstatymas

Kai Pitnis atvyko į salą, joje gyveno tik Džeremio Lidso, revoliucinio karo veterano, palikuonys. Prabėgus keleriems metams po karo, Lidsas Tolimojoje saloje pasistatė namelį iš kedro ir jame gyveno su žmona Judita. Lidso sodyba, kuri vėliau bus pavadinta „Kolumbo parku“, o dar vėliau — „Koridoriumi“, buvo įsikūrusi prie dabartinio Atlantik Sičio greitkelio. Lidsas ir jo palikuonys savo namus vadino „Absikono sala“.

183 cm ūgio, 130 kg sveriantis Džeremis Lidsas buvo tvirtas kaip meška. Padedamas dešimties savo vaikų, jis iškirto medžius aplink namus ir laukuose pradėjo auginti kukurūzus bei ryžius. Išauginto derliaus, sužvejoto ir sumedžioto laimikio puikiai užteko Lidso šeimai prasimaitinti. Lidsas mėgavosi atokios salos ramybe. Taupus ūkininkas kaskart pasitaikius galimybei įsigydavo vis daugiau žemės, o turimos niekada neparduodavo. Po mirties Džeremis Lidsas paliko 485 hektarus Absikono salos. Visos šios žemės turėjo pavadinimus, išskyrus vieną 53 hektarų ruožą.

Pitnį užbūrė Absikono salos ramybė ir civilizacijos nesugadintas jos grožis. Jis dažnai atplaukdavo ir kaskart vis tvirčiau įsitikindavo, kad būtent šioje vietoje norėtų nuveikti kai ką svarbaus. Absikono sala, Pitnio manymu, buvo ideali vieta turtingųjų kurortui. Kaip gydytojas, jis jautė, kad sala galėtų tapti populiariu sveikatingumo kurortu. Gydytojo profesija jam nesukrovė turtų, politikoje irgi ne kažin ką pavyko nuveikti, tačiau kaip kurorto įkūrėjas jis galbūt galėjo palikti savo pėdsaką šioje žemėje, galbūt praturtėti ir išgarsėti.

Pitnis svajojo pastatyti „miestą prie jūros“. Jis ėmė visiems pasakoti apie savo svajonę ir liaupsinti nepaprastas jūros druskos gydomąsias ypatybes, sveiką pajūrio orą. Jis sakė, kad atostogos prie jūros — tai vaistas nuo visų ligų. Tik kaip žmonėms atvykti į Pietų Džersį, o paskui persikelti į salą?

Atsakymas į šį klausimą buvo geležinkelis. Antroje XIX amžiaus pusėje geležinkelis atvėrė kelius į didžiules šalies teritorijas, kurios anksčiau buvo nepasiekiamos. Pitnio laikais geležinkelio lokomotyvas buvo pažangos ir galimybių simbolis. Vyras suprato, kad tik nutiesus geležinkelį jis galėtų įgyvendinti savo svajonę Absikono salą paversti kurortu.

Taigi Pitnis pradėjo agitacinę kampaniją. Jis ėmė siųsti laiškus į visus Filadelfijos laikraščius, ypač į dienraščius, kurie tik sutikdavo juos spausdinti. Puikiai suprato, kokios neribotos galimybės atsivertų, jei iš Filadelfijos į Absikono salą būtų nutiestas geležinkelis. Kad svajonė išsipildytų, jis turėjo pasirūpinti, kad sveikatingumo kurortas būtų lengvai pasiekiamas žmonėms iš gausiai apgyvendintų rajonų. Vienintelis pasirinkimas buvo Filadelfija. Savo laiškuose, pavadintuose „nuo daktaro Pitnio“, jis pasakojo apie nepaprastą kurorto naudą, kaskart pabrėžtinai pridurdamas, kad šiai svajonei išsipildyti reikia vienintelio dalyko — nutiesti geležinkelį iš Filadelfijos į pajūrį. Ištisus metus Pitnis rašė tokius agituojančius laiškus, tačiau nesulaukė jokio atsako. Vieninteliai entuziastingai jį rėmę žmonės buvo Džeremio Lidso palikuonys, ypač tie, kurie nebenorėjo dirbti savo žemės ir tikėjosi ją parduoti.

Vis dėlto net Lidso šeima vargu ar tikėjo, kad Pitniui pavyks Absikono salą paversti kurortu. Kaip savo laiškuose rašė Pitnis, 1850 metais saloje buvo „beveik vien balto puraus smėlio kopos, primenančios suverstas sniego pusnis“. Tais laikais paplūdimyje buvo „keletas keterų, kurias skyrė ilgi siauri slėniai, apaugę šiurkščiavilnių žole, nendrėmis, žemais krūmokšniais ir vynmedžiais tarp ąžuolų, kedrų ir bugienių“. Vienos kopos viršūnė buvo iškilusi daugiau nei penkiolika metrų. Sala buvo apaugusi jaunais medeliais ir „laukiniais vaismedžiais, buvo apstu paplūdimio slyvų, laukinių vynuogių ir mėlynių“.

Kur kas mažiau patrauklūs nei bugieniai ar laukiniai vaisiai buvo vabzdžiai. Birželio ir rugsėjo mėnesiais saloje karaliaudavo uodai ir žaliagalvės musės. Vasarą, nustojus pūsti vėjui nuo vandenyno, žaliagalvių būdavo visur. Jos buvo tokios didelės, jog galėjai matyti jų šešėlius ant aukų, kurias apspisdavo. Skausmas nuo šių bjaurių padarų įkandimo nenurimdavo kelias dienas. Tik sidro acto losjonas kiek numalšindavo aštrų skausmą. Absikono sala buvo gražus žmogaus nesugadintas laukinės gamtos kampelis, bet toli gražu ne rojus turistams ir ne pati tinkamiausia vieta sveikatingumo kurortui. Joks žmogus, kada nors buvęs Pietų Džersyje, nebūtų patikėjęs Pitnio laiškuose rašomais žodžiais.

Laiškų rašymo akcijai nepavykus, jis nusprendė dėl geležinkelio linijos tiesimo kreiptis į valstijos įstatymų leidėjus. Jei būtų turėjęs teisę tiesti geležinkelį, Pitnis būtų galėjęs pritraukti investuotojų. 1851 metais jis keletą kartų nuvyko į Trentoną susitikti su politiniais lyderiais ir siūlė jiems savo idėją. Kelionės arkliu buvo ilgos ir vienišos, ypač po nesvetingų priėmimų.

Įstatymų leidėjai jo svajonę pavadino „Pitnio kvailyste“. Beveik nediskutavę atmetė pasiūlymą nutiesti geležinkelį, kaip jie pašaipiai pavadino, „kelią į niekur“3. Visi įstatymų leidėjai manė, kad naujasis pajūrio kurortas nepajėgtų konkuruoti su didžiausiu Amerikos kurortu Keip Mėjumi. Turtingi Filadelfijos, Baltimorės verslininkai, Merilando ir Virdžinijos plantacijų savininkai, tabako prekeiviai nuo 1790 metų atostogauti vykdavo į Keip Mėjų, tad kodėl dabar jie turėtų pakeisti savo įpročius?

Keip Mėjaus kurortas išsivystė iš žvejų kaimelio, kuriame aukštesnioji klasė mėgo leisti laiką „toli nuo civilizacijos“. Pirmieji atostogautojai čia miegodavo iš kedro suręstuose nameliuose ar palapinėse, žvejodavo ir medžiodavo vandens paukščius. Padedami vergų, jie pasigamindavo maisto ir vakarodavo prie laužų. Per keletą vėlesnių dešimtmečių Filadelfijos ir Delavero verslininkai čia pastatė viešbučių ir pensionatų, tad sąlygos vasarotojams Keip Mėjaus paplūdimyje pagerėjo.

Viena turistė, kuri atostogavo Keip Mėjuje 1850 metų vasarą, grįžusi namo savo skaitytojams papasakojo apie naują pramogą. Rožinėmis spalvomis ji nutapė „maudynių jūroje sceną“. „Minios vyrų, moterų ir vaikų, vilkinčių raudonais, mėlynais ir geltonais maudymosi kostiumėliais, su šiaudinėmis skrybėlėmis, papuoštomis ryškiai raudonais kaspinais, brenda į jūrą ir šokinėja per bangas, aplinkui aidint džiaugsmingiems šūksniams ir juokui.“ Švedų reporterė, kelionių rašytoja ir novelistė Frederiką Bremer (1801–1865) toliau rašė apie maudynes Keip Mėjaus paplūdimyje: „Baltaodžiai ir juodaodžiai žmonės, arkliai, vežimai ir šunys — visi kartu, vienas šalia kito, o prieš juos į viršų šokčioja didžiulės žuvys, kraipydamos galvas galbūt iš nuostabos, kad žmonės šokinėja kaip jos.“

Iki pilietinio karo Keip Mėjus išpopuliarėjo kaip „pietinis kurortas“ ir tapo pietinių šalies regionų aukštuomenės meka.

Plantatorių iš pietų ir visuomenės elito iš šiaurinių rajonų tviskančių arkliais kinkytų karietų virtinės kepinant saulei traukdavo į pajūrį. Garsūs šalies atlikėjai koncertuodavo ponioms aukščiausios klasės viešbučiuose, kai jų vyrai tuo metu lošdavo kortomis. Populiariausi lošimo namai anuomet buvo The Blue Pig— tik vyrams.

1850 metais Džersio kurortas Keip Mėjus klestėjo. Joks kitas Amerikos kurortas negalėjo pritraukti tiek turtingų ir garsių žmonių. Daugelis žymių žmonių atostogauti vasarą mieliau vykdavo į Keip Mėjų nei kur nors kitur. Saratogos kurortas skelbėsi esąs populiariausias, tačiau iš tiesų tik Keip Mėjus galėjo pasigirti tokiu dideliu prezidentų vizitų skaičiumi: kai kurie jų vasarą ten net dirbdavo. Vienintelis kurortas, galėjęs varžytis su Keip Mėjumi turistų iš Baltųjų rūmų gausa, buvo Naujojo Džersio kurortas Long Brančas, daugiau nei už šimto mylių į šiaurę. Taigi niekam nereikėjo dar vieno kurorto, ypač pietinėje valstijos dalyje. Dauguma Keip Mėjaus turistų į kurortą atplaukdavo vienstiebiais burlaiviais arba garlaiviais, kiti atvykdavo diližanais. Šiaip ar taip, kelionė buvo labai brangi ir ilga, tačiau Keip Mėjaus atostogautojai buvo lojalūs kurortui, todėl jis klestėjo. Čia ypač mėgo atostogauti ir Trentono valdžios vyrai, tad daugelis įstatymų leidėjų manė, kad jei ir reikėtų geležinkelio į Džersio pakrantę, jis turėtų vesti į Keip Mėjų.