Nelson Johnson: Mafijos gimimas. Sausasis įstatymas

Buvo ir kita priežastis, trukdanti Pitniui įgyvendinti svajonę, — tai Camden-Amboy Railroad bendrovės monopolija. 1832 metais įstatymų leidžiamoji valdžia šiai geležinkelio bendrovei, įsikūrusiai Šiaurės Džersyje, buvo suteikusi išskirtinę teisę tiesti geležinkelius visoje valstijoje. Camden-Amboy Railroad bendrovė neplanavo tiesti geležinkelio į Pietų Džersį, o įstatymų leidžiamoji valdžia nenorėjo į geležinkelio verslą įsileisti tokių kaip Pitnis. Be reikiamo kapitalo ir ryšių su politikais Pitnio svajonė sujungti Filadelfiją su niekam nežinoma ir necivilizuota sala buvo pasmerkta žlugti. Įstatymų leidžiamosios valdžios vyrai tik pasišaipė iš jo: „Kam reikia kelio, kuris veda į vieną pusę?“

Pažemintas valdžios pareigūnų, Pitnis nutarė pakeisti savo kampanijos strategiją. Užuot siekęs valdžios struktūrų pritarimo, paramos jis kreipėsi į turtingus ir įtakingus žmones. XIX amžiaus viduryje beveik visas turtas priklausė Pietų Džersio elitui, geležies rūdos ir stiklo pramonės baronams. Keliolikai šių baronų šeimų priklausė beveik visa nedirbama žemė, jų fabrikuose ir įmonėse dirbo kone visi žmonės, galbūt išskyrus ūkininkus ir žvejus. Pitnis įtikinėjo juos, kad jų geležies ir stiklo pramonei būtinas geresnis transportas, tvirtino, kad „geležiniais arkliais“ jų prekės būtų gabenamos kur kas pigiau. Džonatano Pitnio reikalai pagaliau pasistūmėjo į priekį, kai jis sulaukė Samuelio Ričardso paramos.

Ričardso vardas darė tikrus stebuklus. Nuo Amerikos kolonijinės eros iki pilietinio karo Ričardsų šeima buvo pati įtakingiausia pietiniame Naujajame Džersyje. Ričardsų imperijai, kurios centras buvo Hamontono ir Batsto gyvenvietės, priklausė geležies dirbtuvės, stiklo krosnys, medvilnės verpimo fabrikai, plytinės ir fermos. Net kelios Ričardsų šeimos kartos buvo stambiausi žemvaldžiai visoje rytinėje JAV dalyje.

Klestėjimo laikotarpiu Ričardsams priklausė daugiau nei šimtas tūkstančių hektarų žemės.

Samuelis Ričardsas, kaip rašė vienas jo biografas, „išvaizda priminė banko valdytoją, tačiau dirbo kaip arklys. Gražus, visada nepriekaištingai apsirengęs, tačiau nevengiantis jokio darbo. Jam nebuvo nereikšmingų darbų ir jokia problema neatrodė pernelyg sudėtinga, kad jos negalėtų išspręsti.“4 Ričardsas priminė prabangiai gyvenantį biržos maklerį. Pietų Džersyje jis turėjo didžiulį gražų namą, apsuptą sodų, tarnų, o Filadelfijoje — didingus Viktorijos laikų stiliaus rūmus. Jis priklausė aristokratijai. Negana to, kas svarbiausia buvo Pitniui, Samuelis Ričardsas suprato, koks naudingas gali būti Filadelfiją ir Absikono barjerinę salą jungiantis geležinkelis. Jis matė Pitnio geležinkelio ekonominį potencialą ir suprato, kad tai gali jo šeimą dar labiau praturtinti.

Geležinkelio tiesimas XIX amžiaus verslininkams buvo įdomus iššūkis, tad Samuelis Ričardsas nekantravo kuo greičiau į tai investuoti. Niekas kitas neturėjo tokio didelio poveikio XIX amžiaus Amerikos ekonomikai penktame ir šeštame dešimtmečiuose kaip geležinkelis. Išsiplėtęs geležinkelio linijų tinklas nepaprastai pakeitė visos šalies ekonomiką. Iš pradžių buvo patenkinti importuotojų iš Anglijos poreikiai, o vėliau nutiestos linijos labai paspartino geležies pramonės vystymąsi. Kadangi tiesimo darbams reikėjo didelio kapitalo, geležinkelio šalininkai sugalvojo naujų finansavimo būdų. Tuo metu dauguma gamybos ir komercinių įmonių priklausė šeimoms arba privačioms bendrovėms, todėl geležinkelininkai pradėjo steigti korporacijas ir viešai pardavinėti akcijas. Tokiu naujo finansavimo metodo pagrindu ėmė steigtis naujo pobūdžio akcinės bendrovės. Geležinkelių pramonė tapo neregėto ekonomikos suklestėjimo katalizatoriumi.

Ričardsas suprato, kad geležinkelio linija, jungianti jo žemes su Filadelfija, suteiks jam galimybę bent dalį iš daugybės turimų žemės sklypų paversti pinigais. Net tuo atveju, jei būtų nepavykę parduoti žemių ir iš to pasipelnyti, Ričardsas ir jo draugai verslininkai vis tiek būtų išlošę, nes savo stiklo ir geležies gaminius būtų galėję transportuoti kur kas pigiau. Tais laikais Pietų Džersyje pagamintas prekes į Filadelfiją gabendavo arkliais kinkytuose vežimuose prastais smėlėtais takais, nepravažiuojamais prastu oru.

Taigi Samuelis Ričardsas užkibo ant kabliuko, tačiau Pitnio pasiūlymą interpretavo savaip. Ričardsas ketino imtis lobistikos dėl geležinkelio chartijos įsteigimo. Tuo metu, kai Pitnis kreipėsi su pasiūlymu, Samueliui Ričardsui buvo vos trisdešimt metų, tačiau įstatymų leidžiamojo organo vyrai, vos išgirdę jo vardą, akimirksniu sukluso. Dalykiška, į verslą orientuota Ričardso kalba buvo labai gerai suprantama jo draugams respublikonams Trentone. Jam pavyko įtikinti, kad geležinkelis būtinas, jei jie nori vietinę stiklo ir geležies pramonę išlaikyti konkurencingą. Na, o Pitnio svajonė nutiesti geležinkelį į smėlėtą Absikono salos žemės lopinėlį, kuriame stovi vos septyni nameliai, — pernelyg brangi ir pernelyg rizikinga investuotojams.

Geležinkelio bendrovė Camden-Amboy Railroad neprieštaravo, nes veikiausiai paprasčiausiai netikėjo, kad geležinkelis bus nutiestas. Ričardso asmenybės žavesiui nepajėgę atsispirti įstatymų leidžiamosios valdžios vyrai pritarė geležinkeliui. Na, o Pitnio svajonė... Visi manė, kad jai nelemta išsipildyti. Taigi geležinkelio linijos, 1851 metais laikytos „keliu į niekur“, projektas jau kitais metais buvo patvirtintas geležinkelio bendrovės Camden-Atlantic Railroad.

Leidimas tiesti geležinkelio liniją Pitniui buvo milžiniškas šuolis į priekį. Ričardsas ir Pitnis ėmėsi ieškoti investuotojų.5 Beveik visi investuotojai buvo geležies ir stiklo pramonės baronai arba žemvaldžiai. Pitnis turėjo didelę svajonę, tačiau mažai ką galėjo padėti renkant lėšas. Iš pirmųjų išleistų 1 477 akcijų, Pitnis įsigijo vos dvidešimt, šimtą akcijų jam pavyko parduoti draugui Enochui Dočiui iš Absikono. Visus kitus investuotojus surado Samuelis Ričardsas, o jo šeima įsigijo kontrolinį akcijų paketą. Daugumai investuotojų Pitnio kaimo paplūdimys visai nerūpėjo. Jų fabrikai, žemės Kamdene bei vakariniuose Atlanto regionuose buvo už 50-80 kilometrų nuo jūros, ir jiems labiausiai rūpėjo, ar geležinkelis pasieks jų valdas, o ar pasieks pajūrį, buvo nesvarbu. Dar mažiau jiems rūpėjo Absikono salos ateitis.

Samuelis Ričardsas vėliau prisipažino, kad Absikono salą jis pirmą kartą pamatė 1852 metų birželį, likus vos savaitei iki geležinkelio tiesimo darbų pradžios ir prabėgus net trims mėnesiams po leidimo tiesti geležinkelį. „Vežimu nuvažiavome į Absikono kaimą, iš ten valtimi persikėlėme į paplūdimį. Išlipome neišvaizdžioje aikštelėje netoli Lidso fermos.“

Ričardsą pribloškė tai, kad saloje buvo vien smėlis. Po kelerių metų jis teigė: „Pamaniau <...>, tai baisiausia laukymė, į kokią tik galėtų važiuoti traukinys.“ Kartu su Ričardsu į salą atvyko ir keletas investuotojų — tai vos nesužlugdė projekto. „Sala jiems atrodė labai nesvetinga. Balto sterilaus smėlio kopos ir laukinė gamta kėlė keistą vienatvės jausmą, pati sala buvo panaši į dykumą.“6

Investuotojai buvo labai skeptiškai nusiteikę, jie neįsivaizdavo, kad sala galėtų tapti sveikatingumo kurortu. Jų manymu, „tiesti geležinkelį į tokią laukymę būtų avantiūrizmas ir nieko daugiau“. Ričardso draugai abejojo, ar verta per pievas tiesti geležinkelį iki įlankos, bet jis priminė, kad svarbiausias tikslas turėti geležinkelį, kuris sujungtų jų gamyklas ir žemes su vis didėjančiais Kamdeno gyventojų centrais ir Filadelfija, o Pitnio sveikatingumo kurortas nėra jiems svarbiausias dalykas.