Nelson Johnson - Mafijos gimimas. Sausasis įstatymas

Boidas ir Ormanas sudarė puikias sąlygas Farliui dirbti įstatymų leidėjo darbą ir tarnauti visuomenei. Hapas buvo iki ausų pasinėręs į miesto reikalus ir niekada nesidrovėdavo pasinaudoti savo valdžia, kai reikėdavo ginti Atlantik Sičio interesus. Jo indėlis į miesto ekonomikos kilimą didžiulis. Trisdešimt metų atstovaudamas Atlantik Sičiui senate, Hapas padarė puikią karjerą ir Toronte tapo legenda. Turėdamas tokį pranašumą, puikiai išmanantis įstatymų leidžiamojo organo subtilumus, Farlis dvidešimt penkerius metus politikoje buvo labai įtakingas asmuo, kurio negalėjo nepaisyti joks gubernatorius. Senate Farlis turėjo tiek daug valdžios, jog priešintis jam būtų buvusi politinė savižudybė. Jei koks gubernatorius neparemdavo Hapo, jis neturėdavo jokios galimybės įgyvendinti savų planų. Farlis, kaip įstatymų leidžiamojo organo narys, blokuodavo bet kokį gubernatoriaus pasiūlymą senate kaip nenaudingą visuomenei. Priešintis Farliui buvo tolygu priešintis gamtos stichijai. Pokario metais modernėjant pasauliui, Atlantik Sitis pradėjo smukti, kartu ėmė silpti ir Hapo įtaka miestui. Hapas iki galo laikėsi įsikibęs valdžios, tačiau 1971 metų rinkimuose pralaimėjo oponentui demokratui.

Farliui pasitraukus, Atlantik Sitis desperatiškai ieškojo išeities. Norėdamas susigrąžinti buvusią šlovę, miestas siekė įteisinti azartinius lošimus. 1976 metais įvykęs referendumas dėl Konstitucijos pataisos, kuria Atlantik Sityje įteisinti azartiniai lošimai, buvo duoklė miestui, ilgą laiką laikytam ne tuo, kas iš tiesų buvo. Azartinių lošimų verslas ir iš jo gaunami pinigai įkvėpė gyvybės skurstančiam kurortui. Atsigaunantis miestas ėmė siekti susigrąžinti nacionalinio kurorto vardą. Kad ir koks bus šio eksperimento rezultatas, viena aišku: Atlantik Sitis visada bus vertinamas dėl tų pačių vertybių, kurios jį kadaise išgarsino.

1 Džonatano Pitnio paplūdimio kaimas

Medicinos jam nepakako. Jis norėjo būti daugiau nei vien kaimo gydytojas. Džonatanas Pitnis gydė ligonius ir sužeistuosius daugiau nei 30 metų ir tai jam pradėjo nusibosti. XIX amžiaus Amerikoje mediko darbas nebuvo nei kelias į turtus, nei prestižo reikalas, o Pitnis norėjo turėti viena ir kita, bet žinojo, kad rūpindamasis pacientais nieko nepasieks.

Aukštas ir liesas, beveik visada apsigaubęs juodu ilgu apsiaustu su gobtuvu, skvarbių žydrų akių ir ilgomis liesomis rankomis, kurias visi pastebėdavo pirmiausia, Džonatanas Pitnis priminė personažą iš Dikenso romano. Blyškios nelygios odos, kumpa nosimi ir aukšta kakta, ant kurios krito žilų plaukų sruoga, Džonatanas visiems darė stiprų įspūdį. Šabalo ir Džeinės Pitnių sūnus Džonatanas gimė Mendame, Naujajame Džersyje, 1797 metų spalio 29 dieną. Į šalį Pitnio šeima atvyko maždaug 1700 metais. Kaip Pitnis pasakojo savo biografui, jo prosenelis su broliu į JAV atvyko iš Anglijos, kad galėtų „mėgautis pilietine ir religine laisve, kurios gimtojoje šalyje neturėjo“1. Juodu įsikūrė Moriso grafystėje, Naujajame Džersyje. Baigęs medicinos mokslus Niujorko Kolumbijos koledže, Džonatanas iš tėvų namų Mendame persikėlė gyventi į pietinį valstijos kaimelį Absikono įlankoje. Jam tuomet buvo dvidešimt treji. Šiame Naujojo Džersio kaimelyje jis pragyvens visą likusį savo gyvenimą.

1820 metais Naujojo Džersio rajone, esančiame į pietus nuo Trentono, nevyko nieko įdomaus. Po Amerikos revoliucijos pasikeitė dvi kartos, tačiau čia beveik niekas nepasikeitė. Išskyrus Kamdeno miestą prie Delavarų upės ir sezoninį kurortinį Keip Mėjaus kaimelį piečiausiame Naujojo Džersio smaigalyje, visą Naujojo Džersio pietinę dalį dengė didžiulis pušynas, išraižytas tik siaurų smėlio keliukų karietoms ir takelių, pramintų ankstesnių šalies gyventojų — delavarų (angl. Lenui Lenape — vert. past.). Šiose žaliose platybėse nuo Delavarų upės iki įlankos Atlanto vandenyne buvo išsibarstę mažyčiai kaimeliai, kuriuose gyveno atvykėliai iš Britų salų ir Šiaurės Europos. Jie ūkininkavo, žvejojo, gamino stiklą, apdirbo pelkių rūdą ir medžio anglis. Šie pirmieji kolonistai bus praminti piniais (angl. Pineys — vert. past.). Šiame pasaulio krašte Džonatanas pradėjo mediko karjerą.

Pitnis buvo atsidavęs savo profesijai ir dirbo negailėdamas jėgų. Jis sėsdavo ant arklio ir jodavo Pietų Džersio pakrante, užsukdamas į kiekvieną užkampį, kur joks gydytojas niekada nebuvo užsukęs. 1831 metų balandžio 21 dieną, prabėgus vienuolikai metų po atvykimo, Džonatanas Pitnis vedė Karoliną Fouler, kurios motina buvo Rebeka Fouler, viešbučio Sailor Boy Inn savininkė iš Elvudo gyvenvietės, esančios už penkiolikos mylių į vakarus (vienos iš daugelio, kur Pitnis užsukdavo aplankyti pacientų). Daugybę metų Pitnis buvo vienintelis gydytojas, kurį pažinojo daugelis šeimų. Jis buvo įpratęs, kad jį iškviesdavo pietaujant, vidurnaktį prikeldavo iš lovos. Jis priimdavo naujagimius, guosdavo mirštančiuosius, siūdavo žaizdas ir atstatydavo kaulus nelaimingų nutikimų aukoms ar susižeidusiems žemdirbiams, žvejams, tad buvo mylimas visų šio krašto pacientų. Vis dėlto jo pajamos buvo labai menkos, todėl, kad galėtų pragyventi, jis dažnai buvo priverstas imtis mainų prekybos. Buvo kalbama, kad galą su galu sudurti jam padėdavo uošvienė. Bėgo metai ir Pitnio entuziazmas blėso. Jis atrodė taip pat apgailėtinai kaip jo vėjo nugairintas gydytojo lagaminėlis.

Pitnio netenkino vien mediko profesija, tad po penkiolikos metų gydytojo karjeros jis nutarė imtis politinės veiklos. Būdamas demokratas krašte, kuriame dominavo respublikonai, Pitnis norėjo šį tą pakeisti. Jam pavyko pakeisti status quo. 1837 metais jo pastangomis buvo įregistruota nauja Atlantiko apygarda, sukurta iš tuometinės Glosterio apygardos. Po šios svarbios pergalės Pitnis buvo išrinktas pirmuoju naujosios apygardos tarybos pirmininku. 1844 metais Pitnis iš Atlantiko apygardos buvo deleguotas į Konstitucinį federacijos suvažiavimą. 1848 metais jis balotiravosi į JAV atstovų rūmus, tačiau Pietų Džersis dar nebuvo pasiruošęs turėti kongresmeno demokrato, tad Pitnis pralaimėjo, o politinė jo karjera pateko į aklavietę.

Neturėdamas galimybės tęsti politinės karjeros, Džonatanas Pitnis ieškojo kitų veiklos galimybių. Šįkart jis nutarė užsiimti verslu. Turėjo svajonę pakeisti mažą smėlėtą salelę Pietų Džersio pakrantėje.

Kartą, dar ankstyvaisiais karjeros metais, Pitnis valtimi plaukė pas pacientą Absikono įlanka į salą, anuomet vadintą „Tolimąja sala“2. Potvynių ir audrų suformuotoje saloje viešpatavo laukinė gamta — vien smėlio kopos, pelkės ir vandens paukščiai. Delavarai salą vadino „Absegami“ — „Mažąja jūra“. Iki pasirodant Amerikos kolonistams, Absegami sala buvo indėnų stovykla, kurioje jie slėpdavosi nuo vasaros karščių. Tolimoji sala buvo labai retai apgyvendinta — tebuvo vienintelė šeima, išsibarsčiusi po salą septyniuose kotedžuose. Be šių pavienių namukų, saloje dar stovėjo kelios austrių gaudytojų ir žvejų lūšnelės, primityvi užeiga, kurioje buvo linksminami svečiai iš Filadelfijos, vežimais atvykę į salą pažvejoti, pamedžioti ar šiaip pagyventi necivilizuotame krašte. Kaip ir delavarams, pirmiesiems amerikiečiams patiko Tolimoji sala.

Savo teises į žemę delavarai iškeitė į Pietų Džersio gyventojų produkciją — vilnonius audinius, geležinius virdulius, peilius, kauptukus, kirvius ir kitus daiktus. Pirmasis užregistruotas šios žemės, kuriai priklausė ir Tolimoji sala, savininkas buvo Tomas Badas. 1678 metais jis nusipirko 6 070 hektarų žemės sklypus šiaurinėje ir pietinėje Didžiojo Eg Harboro upės pakrantėje iš Viljamo Peno ir kvakerių grupės atstovų, kuriems šiomis žemėmis, kaip ir Pietų Džersyje, buvo atlyginta už skolas. Badas išpardavė savo žemę naujakuriams. Hektaras Tolimojoje saloje kainavo 12 centų, o žemyne — 1,2 doleriais brangiau.