Nelson Johnson - Mafijos gimimas. Sausasis įstatymas

Kurorto sėkmę nulėmė keturi veiksniai ir kiekvienas buvo labai svarbus. Be nors vieno iš šių veiksnių Atlantik Sitis nebūtų išsivystęs į tokį miestą. Pirmas, lėmęs miesto suklestėjimą, buvo geležinkelio transportas. Be geležinkelio Absikono sala būtų atsilikusi mažiausiai penkiasdešimčia metų. Antras veiksnys buvo Filadelfijos ir Niujorko nekilnojamojo turto investuotojai, kurie atvežė į miestą pinigų ir patirties. Be jų nebūtų išdygę šimtai viešbučių ir tūkstančiai pensionų saloje ant smėlio. Trečias veiksnys buvo pigi darbo jėga, be kurios kurortas nebūtų galėjęs funkcionuoti. Vienintelis miesto darbo jėgos šaltinis buvo laisvę atgavę vergai ir jų vaikai. Paskutinis veiksnys buvo miesto gyventojai, kurie taip rūpinosi savo svečiais, jog net nepaisė įstatymų. Nuo XIX amžiaus pabaigos septyniasdešimt XX amžiaus metų kurortą valdė miesto politikų ir reketininkų aljansas. Šią sąjungą pagimdė miesto ekonominis ir politinis poreikis.

Jau iš pat pradžių Atlantik Sičio ekonomika orientavosi į verslą, teikiantį greitą pelną. Šiuo požiūriu miestas buvo unikalus — miesto ekonomika buvo orientuota vien į kurortinį verslą. Vienintelis pajamų šaltinis buvo iš turizmo paslaugų gaunamas pelnas. Atlantik Sičio ekonomika visiškai priklausė nuo turistų atvežamų pinigų. Taigi buvo labai svarbu, kad poilsiautojas paliktų kurortą patenkintas, antraip jis niekada negrįš.

Svarbiausia buvo patenkinti nuolatinių miesto svečių poreikius, o legalu tai ar nelegalu, buvo nesvarbu. Kad išpildytų atostogautųjų aistras, kurorto prekeiviai ir verslininkai siūlė nelegalias pramogas, steigė nelegalias institucijas. Vos įsikūręs Atlantik Sitis labai greitai ėmė garsėti kaip nevaržomų linksmybių miestas. Kurorto suklestėjimą lėmė tai, kad dalį turistams siūlomų paslaugų sudarė nelegalios pramogos. Taigi Atlantik Sičio valdžia turėjo sudaryti tinkamas sąlygas nelegaliam verslui. Anksčiau ar vėliau miesto politiniai lyderiai turėjo sudaryti sąjungą su šešėlinės ekonomikos veikėjais. Be šių dviejų jėgų susitarimo padaryti Atlantik Sitį patrauklų turistams būtų buvę sunku ir labai brangu.

Kurortas negalėjo būti šykštus besilinksminantiems kurorto svečiams. Tai būtų pakenkę verslui. Tai, kad azartiniai lošimai, prostitucija, prekyba alkoholiu sekmadieniais buvo valstybės įstatymų draudžiami malonumai ir moralės principų nepaisymas, niekam nerūpėjo. Buvo svarbu, kad klientas liktų patenkintas ir kitąmet sugrįžtų į kurortą. Atlantik Sičio šeimininkai nepaisė įstatymų ir leido atvirai veikti nelegaliam verslui.

Kurortas turėjo vienintelį interesą, todėl reikėjo bendro sutarimo, kaip administruoti miestą. Šis bendras interesas ir tai, kad respublikonų partija Naujojo Džersio pietuose dominavo jau daugelį dešimtmečių po pilietinio karo, lėmė, kad mieste susiformavo politinė netolerancija tradicinėms vertybėms. Reformatoriškos idėjos ir kritika buvo pernelyg didelė prabanga, kurios miestas negalėjo sau leisti. Vienintelė politinė ideologija buvo ekonominė gerovė. Mieste nebuvo vietos nei „opozicijai“, nei gerajai demokratų partijai. Kiekvienas turėjo priklausyti sistemai, jei nenorėjo būti sutraiškytas. Taigi XX amžiaus pradžioje susiformavo politinio valdymo mašina, paženklinta respublikonų partijos simboliu, finansuojama reketininkų pinigų. Pirmasis Atlantik Sičio „bosas“ buvo Luisas Komodoras Kunlis, valdęs miestą maždaug nuo 1890 iki 1910 metų. Komodoras greitai suprato, kad pajamos, gaunamos iš nelegalaus verslo, gali būti pastovus partijos pajamų šaltinis. Būtent Kunlis sukūrė mokesčių apskaičiavimo ir surinkimo iš reketininkų nelegalaus verslo mechanizmą. Valdant Komodorui azartinių lošimų salonai, nelegalūs alkoholiu prekiaujantys barai ir viešnamiai veikė visiškai atvirai. Miesto policija nelegalia verslininkų veikla susidomėdavo tik tada, kai jie laiku nesumokėdavo mokesčio. Pinigai, gaunami iš nelegalaus verslo, taip pat kyšiai, verslininkų ir prekiautojų dėkingumo mokesčiai už kontraktus su municipalitetu sudarė pajamas, iš kurių buvo finansuojamas Kunlio aparatas. 1910 metais, po lemiamos dvikovos su Vudrou Vilsonu per gubernatoriaus rinkimus, Kunlis sėdo į kalėjimą už rinkimų įstatymo pažeidimus.

Kunlio palikuonis Nakis Džonsonas buvo absoliutus Atlantik Sičio politinis lyderis trisdešimt metų. Džonsonas pažinojo žmones ir gerai išmanė valdymo mechanizmą. Jis mokėjo bendrauti ir naudotis valdžia. Mieste nebuvo nė vieno oficialaus pareigūno, kuris dėl turimo posto nebūtų dėkingas Nakiui. Nakis pelnėsi iš kiekvieno municipalitete sudaryto kontrakto ir kiekvieno azartinių lošimų verslo mieste. Kunlis prieš sėsdamas į kalėjimą savo įpėdiniu pasirinko Džonsoną todėl, kad šiuo pasitikėjo ir politikai, ir reketininkai. Atlantik Sičio žmonės tuo metu jau buvo įpratinti prie politinių bosų valdymo sistemos, tad sveikino Nakį kaip naująjį kurorto valdytoją. Jie tikėjosi, norėjo tokio lyderio, koks buvo Kunlis, ir Džonsonas jų nenuvylė.

Nakis Džonsonas, sumaniai naudodamasis pinigais, išgautais apgaule, manipuliacijomis ir kitokiais turto prievartavimo būdais, įsitvirtino dviejuose skirtinguose pasauliuose. Jis tapo įtakingiausiu Naujojo Džersio respublikonu, nuo kurio priklausė gubernatorių, senatorių likimai, ir reketininku, kurį gerbė ir kuriuo pasitikėjo organizuoto nusikalstamo pasaulio veikėjai.

Nakis Džonsonas buvo būtent toks lyderis, kokio reikėjo Atlantik Sičiui. Korupcija buvo įsišaknijusi visoje politinėje ekonominėje miesto struktūroje. Jei Džonsonas būtų atsisakęs bendradarbiauti su reketininkais, jis tiesiog būtų buvęs pašalintas. Sudaręs sąjungą su nusikalstamo pasaulio pramoninkais, Nakis nuėjo daug toliau nei jo pirmtakas Komodoras. Džonsonas inkorporavo svarbiausius nelegalaus verslo žaidėjus į respublikonų partiją ir ėmė vadovauti ne tik politiniam aparatui, bet ir reketininkams. Valdant Nakiui abi šios valdžios susijungė į vieną.

Sausojo įstatymo atšaukimas 1934 metais buvo Atlantik Sičio nuosmukio pradžia. Po dvejų metų, pasiūlius Viljamui Randolfui Herstui, prezidentas Franklinas Ruzveltas į miestą atsiuntė FTB agentus ir jie išvyko iš miesto tik pasodinę Džonsoną į kalėjimą už vengimą mokėti mokesčius. Prireikė net penkerių metų nuversti Džonsonui nuo sosto. Buvo atlikta daugybė tyrimų, dešimčiai Džonsono bendrininkų pareikšti kaltinimai, daug liudytojų patraukti atsakomybėn už melagingus parodymus, net kelis kartus buvo pakeistas prisiekusiųjų teismas. 1941 metais Džonsonas buvo nuteistas kalėti ketverius metus.

Nakio palikta politinės valdžios struktūra buvo nepalyginamai sudėtingesnė nei Komodoro. Naujasis Atlantik Sičio bosas turėjo rasti bendrą kalbą tiek su politikais, tiek su reketininkais. Džonsono sosto įpėdinis Frankas Hapas Farlis, airių kilmės amerikietis, buvo puikus advokatas ir politikas. Kalbant apie jo karjerą ir veikimo metodus, Farlis stebėtinai panašus į Edvino O’Konerio romano The Last Hurrah personažą Franką Skefingtoną. Dar prieš mieste pasirodant FTB agentams, 1937 metais Džonsonas buvo pasiūlęs Farlį į valstijos asamblėją. Per kelerius metus Hapas Farlis pelnė palankumą iš dviejų ištikimų Džonsono adjutantų — Džimio Boido, friholderių tarybos klerko, ir Hermano Ormano-Stampio, Džonsono dešiniosios rankos, apsukraus nekilnojamojo turto agento, neblogai pasipelniusio Sausojo įstatymo laikais ir turėjusio stiprius ryšius su šalies nusikaltėlių sindikatais.

Farlis, Boidas ir Ormanas sudarė tobulą sąjungą. Farlis vykdavo į Trentoną ir atstovavo visuomenei. Boidas buvo smogikas ir rūpinosi, kad būtų įgyvendinama politinė valia, kitaip tariant, drausmino savo karius. Ormanas bendravo su reketininkais ir rinko pinigus, kuriais buvo finansuojama partija. Boidas ir Ormanas Farliui buvo tarsi buferis, saugantis nuo nemalonumų ir kalėjimo. Džimį ir Stampį Hapas paveldėjo iš savo pirmtako. Net jei ir būtų norėjęs, nebūtų galėjęs jų atleisti.