Nelson Johnson - Mafijos gimimas. Sausasis įstatymas

Džonatanas Pitnis galėjo didžiuotis savimi. Nors jo pelnas toli gražu neprilygo Samuelio Ričardso, jam vis dėlto pavyko palikti pėdsaką šioje žemėje. Atsiradus geležinkeliui, Filadelfijos ir Kamdeno gyventojai prie jūros galėjo atvykti vienai dienai, užuot vykę ilgų ir brangiai kainuojančių atostogų. Neklydo ir Samuelis Ričardsas bei kiti investuotojai, manę, kad, atsiradus naujam geležinkelio maršrutui, kils žemės pirkimo bumas. Mažiau nei per trejus metus buvo pastatyta penkiolika traukinių stotelių tarp Kamdeno ir Atlantik Sičio. Ričardso šeima pardavė didžiąją dalį savo žemių ir gavo neįtikėtinai didelį pelną. Žemės vertė Absikono saloje labai pakilo. Smėlio kopas ir pievas, kurių akras jiems kainavo penkis dolerius, po kelerių metų jie pardavė po 300 dolerių už akrą. Tiek pinigų Džonatanas Pitnis niekada nebūtų užsitarnavęs dirbdamas gydytoju.

Pelnas iš supirkto nekilnojamojo turto pradėjo plaukti kur kas greičiau, nei vystėsi kurortas. Pitnis didžiavosi savo paplūdimio kaimeliu, bet kurortas toli gražu nebuvo toks, apie kokį svajojo. Jis žinojo, kad miestui būtina nuolatinių gyventojų bendruomenė, o tam reikėjo laiko ir daug pinigų. Buvo ir galybė kitų problemų, kurias reikėjo įveikti. Visų pirma, kelionė traukiniu veikiau buvo linksmas nuotykis, o ne susisiekimo būdas. Pirmieji traukiniai buvo be langų, angos buvo uždengtos drobinėmis užuolaidėlėmis, tad žmonės į kurortą atvykdavo suodini, jų drabužiai ir oda būdavo dėmėti nuo pelenų, išmetamų anglimis varomo lokomotyvo. Lininė servetėlė, skrybėlė ir akiniai buvo būtini keliaujančiojo traukiniu atributai.

Vienas iš pirmųjų Kamdeną ir Atlantik Sitį jungiančio geležinkelio konduktorių taip prisimena kelionę traukiniu tais laikais: „1854–1855 metais į Atlantik Sitį traukinys važiuodavo per smėlio kopas, pušynus ir žemaūgių ąžuolų miškus. Dauguma vagonų buvo atviri. Neįsivaizduojate, kiek dulkių skraidžiojo ore!“ Pirmuose traukiniuose nebuvo įrengta jokių signalų, tad „kai koks keleivis norėdavo išlipti, norėdamas sustabdyti traukinį, turėdavau eiti per visą traukinį pas mašinistą. Bakstelėdavau jam medžio atplaiša į nugarą ir iškėlęs smilių į viršų pasakydavau, kad keleivis kitoje stotelėje nori išlipti.“12

Ne vien kelionė traukiniu buvo nepatogi. Pasiekusius kurortą keliautojus pasitikdavo dar daugiau laukinės gamtos malonumų, apie kuriuos nebuvo rašoma jokiose reklamose. Saloje buvo šimtai vandens telkinių, kuriuose veisėsi vabzdžiai, tad pirmuosius kurorto svečius pasitikdavo spiečiai žaliagalvių musių13 ir uodų.

1858 metų vasarą saloje buvo tiek daug vabzdžių, jog nedaug trūko, kad kurortas būtų uždarytas. Žaliagalvės musės, mašalai ir uodai visą sezoną vargino vasarotojus. Rugpjūčio viduryje jau niekas nebenorėjo važiuoti į kurortą. Vienas atostogautojas savo laiške namiškiams rašė: „Ankstesniame laiške rašiau, kad čia daug uodų. Dabar jų čia tiek, jog nebėra ramybės nei dieną, nei naktį.“ Svečiams buvo akivaizdu, kad kurorto administracija nesugeba išspręsti šios problemos. „Praeitą savaitę miestas buvo perpildytas turistų; dabar visi bėga iš miesto tarsi nuo maro. Aplink namą deginami laužai: žmonės tikisi dūmais nubaidyti nekviestus svečius. Kandžiojami žaliagalvių musių arkliai, tempiantys vežimus su svečiais iš United States viešbučio, šokinėja nuo žaliagalvių musių įkandimo, pasibaidę apverčia karietas ir trypia jas. Viena ponia net ranką susilaužė, kai pasibaidęs arklys apvertė vežimą.“

Vasara išties buvo košmariška. Kaip rašė anuometiniai laikraščiai, gatvėse gulėjo krauju pasruvę arkliai, vabzdžių kamuojami galvijai nedrįso bristi į vandenyną. Vyrai, moterys ir vaikai kasėsi, aikčiojo iš skausmo, o dienai atvykę turistai prašė konduktorių pakeisti bilietus, kad kuo greičiau galėtų grįžti namo. Kitus dešimt penkiolika metų su uodais ir žaliagalvėmis musėmis buvo kovojama anglių alyva: jos pildavo į visus vandens telkinius, kurių saloje buvo daugybė. Vėliau, pažeminus kopas ir užpylus vandens telkinius smėliu, šios bėdos nebeliko.

Pirmaisiais kurorto gyvavimo metais atėję į paplūdimį žmonės, kad apsisaugotų nuo vabzdžių, skubėdavo bristi į jūrą arba slėpdavosi pirtelėse. Paprastos medinės pirtelės buvo laikinos — pavasarį jos būdavo atvežamos prie jūros ir sumontuojamos, o rudenį nutempiamos į kopas. Kita kurorto bėda buvo smėlis. Kadangi nebuvo jokių konstrukcijų, jo pakliūdavo visur. Potvynių metu gatves dažnai užklodavo storas smilčių sluoksnis.

Kurorte vandens netrūko, tačiau jūros vanduo negeriamas. Pirmuosius trisdešimt metų Atlantik Sičio gyventojų ir svečių gėlo vandens šaltinis buvo į cisternas surenkamas lietaus vanduo. Pirmąjį kurorto egzistavimo dešimtmetį, kaip ir tais laikais, kai saloje stovėjo ferma, vietinių ūkininkų galvijai ganėsi nepririšti. „Iki 1864 metų karvės, kiaulės ir ožkos laisvai vaikštinėjo miesto gatvėmis. Tuo metu visi vietiniai gyventojai turėjo bent vieną karvę, o dažnai ir daugiau.“14 Pagrindinė Atlantik Sičio alėja anksčiau buvo takas, kuriuo ūkininkai varydavo savo galvijus prie įlankėlės salos gale. Net iki XIX amžiaus devinto dešimtmečio buvo galima matyti karvių bandas, genamas centrine Atlantik Sičio aveniu iš miestelio, o vakare — atgal į jį.

Rasti lėšų Absikono salos plėtrai ir suburti nuolatinių gyventojų bendruomenę pasirodė kur kas sudėtingiau, nei gauti leidimą tiesti geležinkelį. Pirmieji investuotojai gavo tai, ko norėjo, o Pitnio svajonė pastatyti miestą prie jūros jiems nerūpėjo. Camden-Atlantic Railroad ir Camden-Atlantic Land bendrovių lėšomis buvo įkurtas miestas. Visi kiti darbai — gatvių tiesimas, kopų lyginimas, duobių užpylimas ir miesto infrastruktūros vystymas — paprasčiausiai turėjo palaukti. Taigi pirmuosius dvidešimt metų Pitnio paplūdimio kaimas vystėsi vangiai ir buvo necivilizuota sala.

Kaip ir prognozavo kai kurie Pitnio kritikai, Keip Mėjus išliko populiariausias kurortas, su kuriuo konkuruoti buvo sunku. Pitnis įsivaizdavo, kad jo kurortas bus išskirtinė turtingųjų poilsio vieta, tačiau turtingieji nenoriai keitė savo įpročius. Tiesa, vienas kitas retkarčiais atvykdavo į kurortą, tačiau didžiausiu traukos centru išliko Keip Mėjus. Visi, kurie turėjo pinigų bent dieną praleisti kurorte, mieliau rinkdavosi Keip Mėjų. Na, o darbininkų klasei, kuri vis gausėjo Filadelfijoje ir Kamdene, atostogos vis dar buvo nepasiekiamas malonumas.

Didžiajai daliai darbininkų buvo per brangu nusipirkti traukinio bilietą ir sumokėti nuomos mokestį. Net ir tie, kurie atvykdavo į miestą, vakare grįždavo namo.

Iš pradžių Camden- Atlantic Railroad dirbo nuostolingai. Kaip rašė vienas anų laikų apžvalgininkas, „sunkmetis, potvyniai, kurie nuplaudavo bėgius, obligacijų vertės kritimas ir kitos bėdos persekiojo geležinkelininkus nuo pat pirmų dienų. Pirmieji šešiolika metų buvo nesibaigianti kova už būvį.“15 Kilus 1857 metų visuotinei panikai, geležinkelio bendrovė atsidūrė arti bankroto ribos, ir jei ne bendrovės Camden-Atlantic Land surinktos lėšos, geležinkelį būtų tekę uždaryti. Pilietinis karas atnešė finansinę nežinomybę, atbaidė daugelį kurortui vystytis būtinų investuotojų ir sustabdė miesto augimą. 1872 metais situacija jau šiek tiek pasikeitė. Pagerėjo važiavimo traukiniu kokybė, keleiviniai vagonai buvo švarūs ir patogūs, net langai buvo įstiklinti. Kasmet geležinkelio bendrovė į kurortą atveždavo daugiau nei 400 000 keleivių ir pradėjo mokėti akcininkams dividendus. Keleivių vis daugėjo. Iki 1874 metų bendrovė traukiniu į Atlantik Sitį iš viso nuvežė beveik 500 000 keleivių.