Nelson Johnson - Mafijos gimimas. Sausasis įstatymas

Atvykstančiųjų į Atlantik Sitį skaičius labai išaugo, ypač daug žmonių atvykdavo savaitgaliais. Didelė pigių, „ekskursinių“ reisų paslaugų tiekėjų konkurencija dėl klientų lėmė, kad darbininkų klasės turistai, galintys į miestą atvažiuoti tik dienai, apsilankydavo vis dažniau. Daug žmonių atvažiuodavo su šeimomis arba vieni visai savaitei, tačiau savaitgaliai, kai į miestą suplaukdavo minios, buvo pelningiausi kurortui. Sėkmė, o dažnai ir išlikimas, priklausė nuo to, kiek verslininkui pavyks uždirbti per sezoną, kuris kurorte trukdavo vos 12— 13 savaičių, todėl sekmadieniams jie ypač ruošdavosi. Kadangi dauguma turistų šešias dienas dirbo, verslininkai visas viltis dėjo į sekmadienį ir nėrėsi iš kailio, kad tik įtiktų savo klientams. Tai darė ne veltui, nes „sekmadieniais į miestą suplaukusi žmonių minia dažnai iššluodavo visas mėsos, pieno, duonos ir kitų maisto produktų atsargas“.

Įrengus antrą geležinkelį, jau po metų savaitgalio turistus sutikdavo specialiai jiems įrengti ekskursijų namai. Tai buvo didelės erdvios konstrukcijos po atviru dangumi, pastatytos ten, kur baigėsi geležinkelio linija ir prasidėjo miestas. Tai buvo ne vien priėmimo punktas. Ekskursijų namuose paprastai būdavo paviljonas, kuriame vykdavo vodevilio spektakliai, taip pat valgomasis, kur atvykėlis galėdavo užsisakyti pigų patiekalą arba suvalgyti savo atsivežtą maistą, ir atrakcionų parkas vaikams. Ypač žmonėms patiko Vakarų Džersio geležinkelio ekskursijų namų valgyklos, kuriose jie galėjo nebrangiai kiek telpa valgyti žuvies, vištienos, keptos mėsos, daržovių, pyragų, pudingų, ledų, atsigerti arbatos ar kavos. Pobūvių salėje skambėjo nemokama muzika, vyko šokiai, buvo ir baras, kėglių takas, pulo salonas. Čia taip pat buvo galima išsinuomoti maudymosi kostiumėlį ir gauti užrakinamą spintelę už 25 centus visai dienai. Dauguma ekskursijų namų, tikėdamiesi privilioti kuo daugiau turistų, iš vieno žmogaus už paslaugas imdavo nuo penkių iki dešimties centų. Kiekvieno sezono pabaigoje dauguma ekskursijų namų organizuodavo neįtikėtinai pigias ekskursijas, kurias vadino „spalvotųjų ekskursijomis“ (angl. Colored Excursion Days vert. past.). Visa tai tapo įmanoma tik todėl, kad atsirado pigių geležinkelio transporto paslaugų.

Siaurabėgis geležinkelis negrįžtamai pakeitė miestą. Vos per kelerius metus Atlantik Sitis ėmė sparčiai vystytis. Apsnūdęs Pitnio kaimelis pagaliau pabudo. Kiekvieną vasarą nauji viešbučiai ir pensionai kaip grybai po lietaus dygo vietose, kur dar prieš metus buvo vien paplūdimio smėlis. Kasmet pasibaigus žiemai ir visą pavasarį Atlantik Sitis ūžė tarsi bičių avilys. Statybininkai miegojo ant gultų, gyveno palapinėse, valgė laikinose kavinukėse ir dirbo septynias dienas per savaitę. Darbininkai samdydavosi visam sezonui, žinodami, kad darbo čia turės kasdien, kol subjurs oras. Beveik tris dešimtmečius, nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus antro dešimtmečio, „palapinių mieste“ kiekvieną pavasarį smėlyje augo vis daugiau namų įvairiuose kurorto kvartaluose. Nuolatiniai palapinių miesto gyventojai dažniausiai buvo samdomi darbininkai ir prekeiviai. Kai kurie atvykdavo čia gyventi su šeimomis, bet dažniausiai vieni. Šias darbininkų brigadas į pajūrio miestą viliojo Filadelfijos rangovai, įvairios veiklą pradėjusios bendrovės. Jie plušėjo negailėdami jėgų nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Miestas ūžė.

Visur buvo girdėti kastuvų, plaktukų, pjūklų ir mūrijimo įrankių garsai. Einant gatve buvo galima išgirsti, kaip mūrininkai, keliantys namo pamatus, šūkčioja savo pagalbininkams: „Plytą, bloką, molio“, kaip dailidė šaukia nuo stogo, kad jam paduotų malksnų, vinių. Visur virė darbas. Moterys ir vaikai gatvėse siūlė sumuštinius ir gaiviuosius gėrimus. Dienos pabaigoje į sodus, kur buvo prekiaujama alumi, susirinkdavo minios ištroškusių darbininkų. Čia niekada netrūko alaus, kaip ir laisvo elgesio moterų — mieste buvo daug viešnamių. Sezono įkarštyje policininkai darbo turėjo į valias. Žmones areštavo ir sodino į kalėjimą tik už rimtus nusikaltimus. Vietos valdžia tikėjosi, kad darbdaviai patys pasirūpins savo darbininkais. Taigi, tvarkos pažeidėjai tiesiog būdavo nuvaromi į palapinių miestelį, ten išsimiegodavo ir ryte išsiblaivę vėl grįždavo į darbą.

Kurortas labai greitai tapo darbininkų miestu. Tūkstančiai statybininkų ir kitų profesijų darbininkų į Atlantik Sitį vyko ieškoti darbo, daugelis iš jų pasilikdavo mieste visam laikui. Pasikeitus beveik dviem kartoms po antro geležinkelio nutiesimo, kurortas tapo miestu, visada stokojančiu stiprių darbininkų rankų. Nors atėjus rudeniui darbų sumažėdavo, turėdami vieną kitą atsitiktinį darbelį jie per vasarą pakankamai užsidirbdavo, kad išmaitintų savo šeimas iki kitų metų pavasario. Nuo 1875 iki 1900 metų kurorto gyventojų skaičius išaugo nuo 2 000 iki beveik 30 000. Pitnio paplūdimio kaimas pagaliau buvo tikras miestas. XX amžiaus pradžioje jau buvo susiformavusios kelios bendruomenės. Pirmos ir antros kartos airiai, italai, žydai, atsikėlę gyventi į miestą dažniausiai iš Filadelfijos, atsivežė ir miestietiškus savo papročius.

Airiai priklausė tai darbininkų grupei, kuri tiesė pirmuosius geležinkelius ir miesto gatves. Jie steigė statybos įmones, atidarė smuklių ir pensionų. Po airių mieste pasirodė italų amatininkai, jie kartu su airiais statė viešbučius, pensionus, gyvenamuosius namus. Italai pradėjo mieste steigti statybos įmones, atidarė restoranų, maisto parduotuvių ir kepyklų. Žydų pirklių, kurie mieste pasirodė amžiaus pradžioje, atsivežtas mažmeninės prekybos verslas labai suaktyvino prekybą. Daugelis žydų dirbo bankininkais, finansininkais, teisininkais ir apskaitininkais. Pasikeitus vos vienai kartai po Samuelio Ričardso siauruko nutiesimo, Absikono sala iš ramaus paplūdimio kaimo, kuris pasibaigus vasarai apmirdavo, virto triukšmingu vien iš turizmo gyvenančiu miestu.

Visur kitur šalyje turizmo, viešbučių ir pramogų verslas dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Buvo vos keletas kurortų ir tie skirti turtingiesiems. Priemiesčiuose įsikūrę viešbučiai buvo paprasčiausi svečių namai, kurių savininkai darbo klasės atstovų nelaikė potencialiais klientais. Atlantik Sičiui paprasti žmonės buvo svarbiausi klientai, tad netrukus jis tapo vieninteliu linksmų pramogų miestu. Nemažai Filadelfijos ir Niujorko verslininkų, užuodę galimybę pasipelnyti iš viešbučių ir poilsio paslaugų tiekimo verslo, atskubėjo į miestą, nekantraudami pradėti savo veiklą. Jie atsivežė kapitalo, taip reikalingo miesto plėtrai, ir tokiomis sumomis, apie kokias Pitnis ir Ričardsas nė svajoti nesvajojo. Labai greitai atsirado ir ketvirta geležinkelio linija, vedanti tiesiai iš Niujorko.

Naujos geležinkelio linijos buvo tiesiamos neįtikėtinai greitai, kaip grybai po lietaus dygo nauji namai.18 Septynių aukštų 166 kambarių ir 80 vonios kambarių Garden viešbutis XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje iškilo per septyniasdešimt dvi dienas. Penkių aukštų Rudolph viešbutis su šokių sale ir 500 kambarių buvo pastatytas per šimtą dienų. Dešimties aukštų Chalfonte viešbutis (anuomet aukščiausias statinys) buvo pastatytas per šešis mėnesius (1903 metų gegužės 9 dieną pradėtas statyti viešbutis duris svečiams atvėrė 1904 metų liepos 2 dieną, traukinio atsiradimo penkiasdešimtmečio proga). Metų metus kiekvieną pavasarį buvo pradedama ir iki vasaros sezono pabaigos baigiama statyti daugybė mažų viešbučių, pensionų.

Didžioji dalis Atlantik Sičio svečių apsigyvendavo pensionuose; 1900 metais mieste jų veikė apie keturis šimtus. Nors jie ir nebuvo tokie ištaigūs kaip viešbučiai, darbininkai ir jų šeimos galėjo ilgesnį laiką apsistoti prie jūros. Pensionai buvo labai kuklūs, panašūs vienas į kitą, tačiau švarūs, patogūs, dažnai poilsiautojams primenantys jų pačių namus. Tuo metu buvo įprasta, kad viengungiai gyventų dviese viename kambaryje. Vonios kambariai buvo bendri ir nebuvo kambarių tarnybos. Nepaisant to, tokie viešbučiai turėjo nuolatinių klientų. Poilsiautojai, atvykę kitą vasarą į kurortą, mėgdavo apsistoti tame pačiame pensione. Dideliuose pirmos klasės viešbučiuose net pačiame sezono įkarštyje buvo galima išsinuomoti kambarį, tačiau kuklūs, mažesni viešbutukai ir pensionai visada būdavo perpildyti.