Nelson Johnson: Mafijos gimimas. Sausasis įstatymas

Camden-Atlantic Railroad lėšos, surinktos naujai geležinkelio linijai, buvo naudojamos ne vien teisei į žemę įsigyti ir bėgiams tiesti.7 Ričardsas ir Pitnis pradėjo supirkinėti visus Absikono salos sklypus, kurie tik buvo parduodami. Vos dešimties mylių ilgio ir šiek tiek daugiau nei mylios pločio sala buvo gardus kąsnelis monopolistams. Žemė buvo tokia pigi, jog Ričardsui sunku buvo atsispirti pagundai Absikono saloje įsigyti žemių, kurių vertė turėjo smarkiai pakilti nutiesus geležinkelį. Kadangi Džonatanas Pitnis turėjo didelį vietinių žmonių pasitikėjimą, daugelį valdų jis įsigijo savo vardu, o vėliau teises į jas perleido geležinkelio bendrovei.

Camden-Atlantic Railroad masiškai supirkinėjo nekilnojamąjį turtą, todėl valstijos įstatymų leidžiamoji valdžia net paskelbė įsaką, draudžiantį bendrovei įsigyti daugiau žemių.

Tai nesustabdė Ričardso ir Pitnio. Juodu skubiai įsteigė naują Camden-Atlantic Land bendrovę ir toliau supirkinėjo žemes. Džeremiui Lidsui pasitraukus iš šio pasaulio, įpėdiniai nebenorėjo ūkininkauti, todėl pardavė savo žemes. Ričardsui ir Pitniui pavyko įsigyti didžiąją dalį Absikono salos. Valdos, kurių jiems reikėjo, kad patenkintų visų investuotojų poreikius, buvo supirktos per mažiau nei dvejus metus. Didžiąją dalį supirktų valdų sudarė Lidso šeimai iki 1854 metų priklausiusios žemės. Iš viso abi šios bendrovės supirko beveik 400 hektarų žemės, kuri jiems kainavo nuo 12 iki 24 dolerių už hektarą.

Kol Pitnis derėjosi su žemės pardavėjais, Ričardsas rūpinosi geležinkelio tiesimo darbais. Iš pradžių Ričardsas pasamdė rangovą Piterį O’Reilį. Šis buvo įdarbintas 1852 metų rugsėjį, tačiau prabėgo keletas mėnesių, o darbai nepajudėjo iš vietos. Buvo akivaizdu, kad O’Reilis nesugeba atlikti darbo. Ričardsas atleido O’Reilį ir vietoje jo pasamdė Ričardą Osborną, anksčiau vadovavusį Ričmondo ir Danvilio geležinkelio linijos tiesimo darbams. Osbornas gimė ir baigė mokslus Britanijoje, vėliau inžinieriaus statybininko profesijos mokėsi triukšmingoje XIX amžiaus Čikagoje. Osbornas buvo grėsmingos išvaizdos, su įspūdingais ūsais ir žandenomis, nukarusiomis žemiau smakro. Tuo metu, kai Samuelis Ričardsas pasiūlė dirbti inžinieriumi konsultantu geležinkelio ir nekilnojamojo turto bendrovių paplūdimio kaimo plėtros projekte, Osbornas dirbo Filadelfijoje. Jis iškart suprato, kokia puiki proga jam pasitaikė įkelti koją į Ričardso imperiją, ir nedvejodamas priėmė pasiūlymą, vildamasis ir pats atsikąsti gardų kąsnelį necivilizuotos Pitnio salos.

Pirma Osborno užduotis buvo nustatyti teritoriją, kuria bus tiesiamas geležinkelis, kad bendrovė galėtų įsigyti teisę ja naudotis. Osbornui tai buvo nesudėtinga užduotis. Kamdene esančią Kuperio perkėlą jis tiesia linija sujungė su Absikono salos centru. Osborno ir jo komandos žemėlapyje traukinio maršrutas kerta Pietų Džersio pušų masyvą per patį vidurį, nepaisydamas kelių diližanams, arklių traukiamiems vežimams ar raiteliams. Naujasis geležinkelis turi eiti tiesiai, ir niekas negali jam stoti skersai kelio.

Geležinkelio tiesimo darbai vadovaujant Osbornui prasidėjo 1853 metų rugpjūtį. Pirmiausia buvo iškirsti medžiai Kamdene, išlygintos kalvotos vietovės, nusausintos pelkės, nes Kamdeno ir Atlantiko geležinkelio linija kirto mišką. Plieninės Osborno juostos buvo tiesios kaip stygos. Platų vientisą miškų masyvą trikdė tik geležinkelio linija. Problemų ją tiesiant iškilo tik pelkėtoje žemės atkarpoje, jungiančioje žemyną su sala.

Tą žiemą oro sąlygos buvo palankios tiesti geležinkeliui, „bet vasarį audros sukeltas potvynis užliejo pievoje jau išlygintą pagrindą bėgiams“. Du mėnesius Osbornas su komanda mėgino atstatyti sugriautą geležinkelio atkarpą, tačiau balandį juos vėl „užklupo baisi audra šiaurės rytuose. Vėjas nenurimo visą savaitę. Potvynis užtvindė pievas ir nušlavė mylias išlygintų kelio sankasų, išbarstė jau suklotus pabėgius ir karučius po pakrantę.“8 Audra pagaliau nurimo, ir iki 1854 metų liepos mėnesio buvo baigta tiesti geležinkelio atkarpa nuo žemyno iki Absikono salos.

Dar nebaigus geležinkelio tiesimo darbų, bendrovė Camden-Atlantic Land pavedė Osbornui parengti Pitnio kaimelio gatvių planą. Supirkę kone visą Absikono salą, investuotojai nekantravo kuo greičiau aptverti savo sklypus, kad galėtų parduoti. Planuodamas kaimelį, kaip ir geležinkelio liniją, Osbornas nepaisė laukinės gamtos ir šalino visas kelyje pasitaikančias kliūtis. Gatvės tiesia linija kirto smėlio kopas, nusidriekusias per visą salą, buvo užpilti gėlo vandens telkiniai, paukščių poravimosi vietos. Absikono salą Osbornas sudalijo į tvarkingus mažus kvadratinius ir stačiakampius sklypelius, kuriuos būtų galima pelningai parduoti.

Kai Ričardas Osbornas pagaliau išvyniojo ir paklojo investuotojams prieš akis naujo pajūrio miesto planą, pačiame jo viršuje dūžtančių bangų fone puikavosi užrašas „Atlantik Sitis“. Kaip teigė pats Osbornas, investuotojai iškart pritarė jo minčiai taip pavadinti miestą. Kad miestas būtų patrauklus ne vien svečiams iš Filadelfijos, gatvės buvo pavadintos pagal visas šalies valstijas. Ričardas Osbornas tikėjo, jog naujajam miestui lemta tapti „pirmuoju, populiariausiu ir sveikiausiu pajūrio kurortu“9. Jis žinojo, kad daugiausia turistų atvyks iš Filadelfijos, bet tikėjo, jog kada nors Atlantik Sitis taps kurortu, į kurį iš visos šalies plauks turtingi ir įtakingi turistai.

Bendrovės Camden-Atlantic Raildroad geležinkelio linija pradėjo veikti 1854 metų liepos 1 dieną. Pirmasis traukinys, „specialusis tarnybinis“, iš devynių keleivinių vagonų buvo paleistas iš Kamdeno Kuperio perkėlos. Išlydėti „geležinio arklį“ į pirmąją kelionę prie jūros keltais iš Filadelfijos suplaukė daug svečių su specialiais pakvietimais ir šimtai smalsuolių. „Truputį po devynių nuaidėjo švilpukas ir sugaudė varikliai, „geležinis arklys“ išpūtė didžiulį juodą debesį, pradėjo cypti ir gergžti. Traukinys pajudėjo iš vietos.“10

Visi 600 traukinio keleivių buvo kruopščiai atrinkti Samuelio Ričardso ir Džonatano Pitnio. Norėdami išreklamuoti kurortą, jie sukvietė žinomiausius tų laikų žurnalistus, politikus ir turtingus aristokratus. Traukinys keletą kartų sustojo, kad svarbiausi akcininkai galėtų pasisakyti, pasigirti draugams ir darbuotojams savo investicijomis. Vienam iš keleivių kelionė traukiniu nepaliko jokio įspūdžio. Jis pasakojo: „Be galybės pušų ir kedrais apaugusių pelkių nieko daugiau nemačiau.“11 ir pridūrė: „Tiesa, mačiau dar keletą medkirčių trobelių, anglimis kūrenamų namukų ir sukrypusią lentpjūvę.“

Po dviejų su puse valandos kelionės iš Kamdeno, traukinio maršrutas baigėsi žemyne. Keleiviai valtimis buvo perkelti į Atlantik Sitį; tiltas, jungiantis salą su žemynu, buvo baigtas statyti tik dar po kelių mėnesių. Paskui kitu traukiniu atvykę į Atlantik Sitį svečiai buvo nuvežti prie pirmojo visuomeninio kurorto statinio — viešbučio United States . Jis priklausė geležinkelio bendrovei. Tai buvo didžiulis keturių aukštų pastatas, galintis priimti du tūkstančius svečių. Viešbutis dar buvo nebaigtas statyti — veikė tik vienas jo sparnas ir buvo dar ne galutinai įrengtas. Iki metų pabaigos statybos buvo baigtos ir viešbutis tapo ne tik pirmuoju Atlantik Sityje, bet ir pačiu didžiausiu šalyje. Jis užėmė 5 hektarų žemės sklypą ir turėjo daugiau nei šešis šimtus svečių kambarių.

Pirmieji kurorto svečiai buvo vaišinami brangiais patiekalais, buvo sakomos kalbos, skambėjo muzika. Po pietų daugelis svečių vaikštinėjo paplūdimiu, apžiūrinėjo sudužusio laivo liekanas. Po šio privataus debiuto, 1854 metų liepos 4 dieną, Kamdeną ir Atlantik Sitį jungianti geležinkelio linija buvo atidaryta plačiajai visuomenei. Beveik visi bilietai iki vasaros pabaigos kelionei traukiniu iš Kamdeno buvo parduoti.