Nelson Johnson - Mafijos gimimas. Sausasis įstatymas

Prabėgus dvidešimčiai metų po įsikūrimo, Atlantik Sitis pagaliau atsistojo ant kojų. Pitnis paskutinius gyvenimo metus iki pat mirties 1869 metais ramiai gyveno Absikono kaime, tačiau jaunesnis verslo partneris Samuelis Ričardsas manė dar daug ką turįs nuveikti Atlantik Sityje. Dešimtys žemės hektarų liko neapstatyti, nes nebuvo naujų investuotojų, galinčių įnešti miestui būtino kapitalo. Pradėti verslai išsilaikė du dešimtmečius, tačiau buvo nelabai pelningi. Kai jų savininkai rudenį grįždavo namo į Filadelfiją, kurortas ištuštėdavo ir virsdavo miestu vaiduokliu. Samuelis Ričardsas suvokė, kad tik išplėtus masėms prieinamų paslaugų tinklą, Atlantik Sitis galėtų išsivystyti į rimtą kurortą su nuolatiniais gyventojais. Ričardsas manė, kad miestas suklestėtų, jei jam pavyktų iš Filadelfijos pritraukti daug darbo klasės atstovų, tačiau jie atvažiuotų tik atpigus kelionės traukiniu bilietams.

Kelerius metus Samuelis Ričardsas nesėkmingai siūlė savo idėją Camden-Atlantic Railroad akcininkams ir įtikinėjo, kad sumažinę bilietų kainas, užsitikrinę didesnį nuolatinių keleivių skaičių, jie gautų daugiau pelno. Dauguma direktorių tarybos narių jam nepritarė. Galų gale netekęs kantrybės Ričardsas kartu su trimis sąjungininkais 1875 metais pasitraukė iš Camden-Atlantic Railroad direktorių tarybos ir įsteigė savo geležinkelio bendrovę. Ričardsas naująjį geležinkelį ketino statyti efektyviau ir pigiau. Jis turėjo būti siauresnis. Ne standartinis 1,42 metrų, o 91,4 centimetrų pločio, kad darbas ir medžiagos kainuotų pigiau.

Sumanymas tiesti antrą geležinkelį į Atlantik Sitį suskaldė miestą į dvi stovyklas. Džonatanas Pitnis buvo miręs prieš šešerius metus, tačiau jo svajonė apie išskirtinį vandens procedūrų kurortą tebegyvavo. Daugelis nenorėjo tokio miesto, kokį įsivaizdavo Samuelis Ričardsas, taip pat nepageidavo įsileisti Filadelfijos darbininkų klasės. Ištisus mėnesius vyko karštos diskusijos. Dauguma gyventojų buvo patenkinti esama padėtimi ir norėjo, kad jų sala liktų apsnūdęs pajūrio kaimas, tačiau Samuelis Ričardsas neketino paisyti jų nuomonės. Kaip ir prieš dvidešimt ketverius metus Ričardsas kreipėsi į įstatymų leidžiamąją valdžią ir gavo teisę tiesti dar vieną geležinkelį.

1876 metų kovą Philadelphia-Atlantic City Railway įgijo teisę tiesti geležinkelį. Camden-Atlantic Railway direktoriai buvo labai nepatenkinti, kad prarado geležinkelio monopolį, todėl kaip įmanydami kaišiojo Ričardsui pagalius į ratus. 1877 metų balandį, kai prasidėjo antro geležinkelio tiesimo darbai, Camden-Atlantic Railroad tarybos direktoriai abiejose savo geležinkelio stotyse atsisakė leisti Ričardsui bendrovės vagonais transportuoti statybinius įrenginius ir medžiagas. Bendrovė Baldiuin Locomotive Works buvo priversta įrangą iki pakrantės plukdyti per Keip Mėjų. Geležinkelio pabėgiai buvo atgabenti laivais iš Baltimorės.16

Ričardsas nepaisė jokių kliūčių. Jis planavo traukinius paleisti tų pačių metų vasarą ir tikėjo tai žūtbūt padarysiąs. Geležinkelio tiesimo darbai virte virė. Darbininkai dirbo dviem pamainomis septynias dienas per savaitę. Penkiasdešimt keturios geležinkelio mylios buvo nutiestos vos per devyniasdešimt dienų. Dar niekad, išskyrus karo metus, geležinkelis nebuvo nutiestas per tokį trumpą laiką.

Pirmasis bendrovės Philadelphia-Atlantic City Railway traukinys į kurortą atriedėjo 1877 metų liepos 7 dieną. Iki atsirandant Ričardso geležinkeliui, bilietas Camden-Atlantic Railroad traukiniu į abi puses kainavo 3 dolerius, į vieną pusę — 2 dolerius. Kelionė siauruku kainavo nuo 1,5 iki 1 dolerio. Kad pritrauktų daugiau keleivių, Ričardsas ėmė rengti ekskursijas. Jis žinojo, kad daugelis į Atlantik Sitį galėjo atvykti tik dienai, ir tuo naudojosi. Įvairūs verslininkai pradėjo teikti kuklių pramogų paslaugas specialiai neturtingiems žmonėms, išgalintiems kurorte praleisti tik dieną. Laikai, kai žmonės į kurortą atvažiuos ilgesniam laikui ir apsistos viešbučiuose, ateis vėliau.

Naujasis Ričardso geležinkelis patenkino neturtingųjų klasės poreikį. Paprastiems žmonėms buvo nesvarbu, kokiu traukiniu važiuoti. Jie nesiskundė, kad vagonuose nėra langų ir kad pajūrį jie pasiekia suodini nuo galvos iki kojų. Jų netrikdė ir tai, jog vagonuose sėdėjo ne ant patogių suolų, o ant medinių lentų su pagalvėlėmis. Traukinys visą kelią trūkčiojo ir džeržgė, bet keleiviai nesiskundė. Ekskursija kainavo dolerį į abi puses, ir tai daugumai Ričardso keleivių buvo svarbiausia. Vėliau, 1883 metais, Philadelphia-Reading Railroad bendrovė perpirko iš Ričardso geležinkelio liniją ir praplatino bėgius iki standartinio dydžio.

Nors egzistavo labai trumpai, siaurukas Philadelphia-Reading Railroad turėjo didžiulę įtaką kurorto vystymuisi. Jis paskatino miesto plėtrą naujuose salos rajonuose ir atvežė tūkstančius naujų, saloje niekad nebuvusių, turistų. Ričardsas atvėrė Atlantik Sičio kurortą paprastiems žmonėms. Mieste pradėjo dygti nauji viešbučiai, ėmė plaukti kapitalas. Prasidėjo Atlantik Sičio augimo periodas ir tęsėsi daugiau nei penkiasdešimt metų. Miesteliuose, kuriuose sustodavo traukinys, smarkiai suklestėjo verslai, ypač statybinės medienos apdirbimas, stiklo pramonė ir žemdirbystė. Paleidus siauruką, prasidėjo naujos statybos. Spekuliantai galėjo praturtėti per naktį, nes nekilnojamojo turto kainos staiga smarkiai šoktelėjo.

Pasikeitus daugiau nei vienai kartai, Džonatano Pitnio paplūdimio kaimas pamažu tapo vienu iš didžiausių šalies kurortų.

2 Didžioji iliuzija

Dunkst! Didžiulis tinklas atsitrenkia į jūros dugną prieplaukoje ir minia džiaugsmingai suklykia. Šimtai žuvų rangosi, šokinėja tinkle, taškosi sūriu vandeniu. Linksmybių spektakliui vadovauja Džonas Jangas, išsišiepęs iki ausų, apsuptas iš nuostabos išsižiojusių žmonių minios. Šie žemyno gyventojai dar niekada nebuvo regėję tokių padarų. Kapitonas Jangas savo vaidmenį atliko kaip pridera.

Džonas Leikas Jangas buvo garsiausio Atlantik Sičio pramoginio šou „Nuostabusis Jango molas“ savininkas. Du kartus per dieną vykstantis spektaklis, kuriame jis traukdavo žuvis ir kitus jūrų gyvius tinklu iš jūros gelmių, buvo labai populiarus ir priviliodavo tūkstančius žiūrovų. Iš nuostabos plačiai atmerktomis akimis žmonės godžiai stebėdavo reginį. Aptemptomis pliažinėmis kelnėmis, senu megztiniu ir su kepuraite, lieknas, bet tvirtas, vėjo nugairintu veidu, raudonskruostis vyriškis spindinčiomis žydromis akimis priminė leprekoną. Jangas išmesdavo tinklą į prieplaukos jūros dugną, ištraukdavo laimikį ir tradiciškai imdavo vardyti visus gyvius, kurie tik pakliūdavo į tinklą. Toks gyvas spektaklis užhipnotizuodavo žmones. Jangas galėdavo išvardyti net iki 48 jūrų gyvūnų rūšių, jei ne daugiau, na, o jei kokio ir nežinodavo, paprasčiausiai blefuodavo. Jei jam pasisekdavo ištraukti kokį retesnį gyvį, ryklį ar pasaginį krabą, minia eidavo iš proto. Turistai likdavo sužavėti spektaklio. Veikiausiai jie norės vėl jį pamatyti, kai kitąkart atvyks į Atlantik Sitį.

P. T. Barnamas manė, kad kurortui reikia būtent tokių žmonių kaip Jangas. Kapitonas puikiai jautė laiko dvasią. Jis pažinojo savo klientus ir davė jiems tai, ko jie norėjo. Žmonių, atvažiuojančių į miestą pigiu ekskursiniu traukiniu, poreikiai buvo labai kuklūs. Jie norėjo smagiai praleisti laiką ir namo parsivežti įspūdžių, kuriuos grįžę galėtų papasakoti saviškiams.

Samueliui Ričardsui paleidus kursuoti antrą traukinį į Atlantik Sitį, prasidėjo smarki kova dėl turistų pinigų: vietiniai verslininkai labai greitai suuodė, kad darbininkų klasė taip pat turi dolerių, kuriuos norėtų išleisti. Tiesa, jie buvo ne tokie rafinuoti, tačiau jų buvo daug. Ričardui paleidus kursuoti savo siauruką, atsirado ir trečias traukinys, jungiantis Vakarų Džersį ir Atlantik Sitį, skirtas specialiai „vidurinei ir neturtingųjų klasėms“. Bilietai buvo „neįtikėtinai pigūs, tik penkiasdešimt centų vienam asmeniui, pigiau nei nuvažiuoti išnuomotu arkliu iš Market (Filadelfijoje) iki Park gatvės“17.