Джон Гришэм - Gatvės advokatas

Prireiks bent devynių mėnesių sunkaus triūso galutinai įgyvendinti susitarimą dėl Barton ieškinio, ir kaip tik tam aš skirsiu daugiausia savo laiko. Reikia nustatyti paveldėtojus, paskui juos surasti ir apdoroti. Kai sužinos, kad pakvipo pinigais, su jais bus sunku susikalbėti. Viskas gali komplikuotis. Pavyzdžiui, galbūt teks ekshumuoti Kaito Spairso ir vaikučių — Temekos, Alonso ir Dantės — kūnus ir atlikti DNR testus tėvystei nustatyti. Jeigu jis iš tikrųjų tėvas, tai paveldės po vaikų, kurie numirė anksčiau. Kadangi ir Kaitas jau miręs, teks ieškoti jo turto paveldėtojų.

Bauginančių keblumų kėlė Lontės motina ir broliai. Šie tebeturi kontaktų gatvėje. Po kelerių metų bus lygtinai išleisti į laisvę ir visu smarkumu puls prie savo pinigų dalies.

Mordekajui labai rūpėjo du projektai. Pirmas — tai pro bono teisinės pagalbos programa, kurią kažkada juridinė konsultacija organizavo vargšams, bet turėjo užmesti, nes išgaravo federaliniai pinigai. Programai įsibėgėjus, į ją buvo įtraukta šimtas teisininkų, kurie savanoriškai kelias valandas per savaitę ateidavo padėti benamiams. Mordekajas paprašė, kad pagalvočiau apie programos atnaujinimo galimybes. Ši mintis man patiko; mes galėtume pasiekti daugiau žmonių, užmegzti daugiau kontaktų su daugybe advokatų ir praplėsti lėšų rinkliavos bazę.

Tai ir buvo antrasis projektas. Sofija ir Abrahamas nemokėdavo kaulyti iš žmonių pinigų. Mordekajas sugebėdavo įkalbėti žmogų atiduoti paskutinius marškinius, bet nemėgo prašinėti. O aš buvau gabus jaunas baltasis, gilių anglosaksiškų šaknų protestantas, galintis maišytis tarp visų reikiamų savo profesijos žmonių ir įtikinti šiuos kasmet aukoti mūsų juridinei konsultacijai.

— Turėdamas gerai apgalvotą planą, galėtum surinkti po du šimtus tūkstančių baksų per metus, — balsu mintijo jis.

— Ir ką už juos sugebėtume nuveikti?

— Nusamdyti porą sekretorių, porą padėjėjų, galbūt dar vieną teisininką.

Sofijai išėjus, mudu sėdėjome didžiojoje salėje, žvelgdami, kaip už lango jau temsta, ir Mordekajas įsisvajojo. Ilgėjosi tų laikų, kai juridinėje konsultacijoje dirbo, kliūdami vienas už kito, septyni advokatai. Kasdien viešpatavo chaosas, bet mažutė gatvės firma buvo jėga. Pagelbėdavo tūkstančiams benamių. Politikai ir biurokratai klausydavosi konsultacijos balso — garsaus balso, kuris paprastai būdavo išgirstas.

— Penkerius metus mes ritomės žemyn, — su kartėliu pripažino Mordekajas. — Ir dėl to kenčia mūsų žmonės. Dabar auksinė proga viską pakeisti.

Ir iššūkis krinta man. Esu šviežias kraujas, naujas talentas, kuris sugrąžins juridinei konsultacijai jėgas ir pakels ją į aukštesnį lygmenį.

Pagyvinsiu šią vietą dešimtimis naujų savanorių. Sukursiu lėšų paieškų mechanizmą, kad pajėgtume tame pačiame lauke kovoti su kitais advokatais kaip lygūs su lygiais. Išplėšime savo veiklą, nuplėšime lentas nuo langų viršutiniuose aukštuose ir prisikviesime darbuotis talentingų advokatų.

Benamių teisės bus apgintos, jeigu tik šie gebės mus surasti. Ir per mus jų balsai bus išgirsti.

39

Penktadienį, iš pat ryto, sėdėjau kontoroje prie pašomojo stalo, įnikęs į savo kaip advokato ar socialinio darbuotojo veiklą, kai staiga prie mano kabineto durų išdygo „Drake & Sweeney“ — Artūro Džeikobso asmenyje. Šiek tiek įtariai, tačiau maloniai su juo pasisveikinau ir pasiūliau atsisėsti ant vienos iš kaštoninių kėdžių. Kavos atsisakė, atėjęs tik pasikalbėti.

Artūras buvo susirūpinęs. Aš pakerėtas klausiausi jo pasakojimo.

Kelios pastarosios savaitės buvusios sunkiausios per visą profesinę jo karjerą — penkiasdešimt šešerius metus. Taikus ieškinio sureguliavimas teikė menką paguodą. Po lengvo krestelėjimo kelyje firma vėl įstojo į vėžes, bet Artūras prarado miegą. Dėl vieno iš jo partnerių siaubingai blogo poelgio mirė niekuo nekalti žmonės. „Drake & Sweeney“ amžinai liks kalta dėl Lontės ir keturių jos vaikučių mirties, nepaisant kiek bus išmokėta už taikų susitarimą. Ir Artūras abejojo, ar kada nors nebejaus kaltės.

Buvau pernelyg nustebęs, kad ką nors pasakyčiau, tad tik klausiausi. Gaila, kad Mordekajas jo negirdėjo.

Artūras kentėjo, ir netrukus ėmiau nuoširdžiai jį užjausti. Buvo jau aštuoniasdešimties, galvojo po poros metų išeiti į pensiją, bet ne visai žinojo, ką dabar daryti. Pavargo vaikytis pinigus.

— Man liko gyventi nebedaug, — pripažino jis. Įtariau, kad seniokas dar spės sudalyvauti mano laidotuvėse.

Mūsiškė juridinė konsultacija Artūrą sužavėjo. Papasakojau jam, kaip į ją atėjau. Kiek laiko ji jau egzistuojanti? — pasidomėjo jis. Kiek čia dirba žmonių? Koks finansavimo šaltinis? Kaip mes dirbame?

Jis suteikė man progą, ir aš jos nusitvėriau. Papasakojau, kad, kaip žinoma, ateinančius devynis mėnesius negalėsiu verstis advokato praktika, todėl juridinė konsultacija nusprendė, jog turėčiau imtis įgyvendinti naują pro bono savanorių programą, pasitelkiant advokatus iš stambiųjų juridinių miesto firmų. Kadangi jų firma yra didžiausia, galvoju pradėti nuo jos. Savanoriai dirbtų tik po kelias valandas per savaitę, mano prižiūrimi, ir šitaip mes galėtume padėti tūkstančiams benamių.

Artūrui buvo žinoma apie tokias programas, miglotai žinoma. Dvidešimt metų jam netekę dirbti už dyką, liūdnai prisipažino. Paprastai tokiam darbui skiriami jaunesnieji bendradarbiai. Kaip gerai aš tai prisimenu!

Bet idėja jam patiko. Tiesą sakant, kuo ilgiau kalbėjomės, tuo labiau programa plėtėsi. Po kelių minučių jis atvirai dėstė pareikalausiąs iš visų keturių šimtų savo teisininkų, besidarbuojančių Kolumbijos apygardoje, kad kelias valandas per savaitę skirtų vargšams. Man tai atrodė tikrai puiku.

— Ar susitvarkytumėte su keturiais šimtais teisininkų? — paklausė jis.

— Be abejo, — patikinau, visai nenumanydamas netgi nuo ko pradėti tokį sunkų uždavinį. Bet mano protas veikė sparčiai. — Tačiau man reikės tam tikros pagalbos, — pridūriau.

— Kokios?

— Gal galėtų „Drake & Sweeney“ įsteigti savo firmoje visą pro bono darbo koordinatoriaus etatą? Tas žmogus glaudžiai bendradarbiautų su manimi visais benamių teisės aspektais. Jei atvirai, tai reikėtų, kad tuos keturis šimtus savanorių paskirstytų kas nors iš jūsų.

Seniokas svarstė šią mintį. Viskas jam buvo nauja, ir viskas skambėjo gražiai. O aš kaliau geležį, kol karšta.

— Kaip tik žinau tinkamą žmogų, — pasakiau. — Nebūtinas teisininkas. Su tokiu darbu susidorotų ir geras teisininko padėjėjas.

— Kas toks? — paklausė jis.

— Ar jūs ką nors girdėjote apie Hektorą Palmą?

— Nelabai.

— Jis dabar Čikagos filiale, bet yra iš Kolumbijos apygardos. Dirbo Breideno Čenso žinioje, bet buvo prispaustas.

Artūras prisimerkė stengdamasis prisiminti. Nebuvau tikras, kiek jis žino, bet nemaniau, kad pasielgtų negarbingai. Regis, labai džiaugėsi gavęs progą apsivalyti sąžinę.

— Prispaustas? — nustebo.

— Taip, prispaustas. Dar prieš tris savaites gyveno Betesdoje, kai staiga vidur nakties buvo pažadintas ir skubiai perkeltas į Čikagą. Mat viską žinojo apie iškeldinimus, ir, įtariu, Čensas norėjo jį paslėpti. — Kalbėjau atsargiai. Neketinau sulaužyti duoto Hektorui pažado, kad niekam jo neišduosiu.

Bet nereikėjo baimintis. Kaip visada Artūras skaitė tarp eilučių.

— Jis iš Kolumbijos apygardos?

— Taip, ir jo žmona taip pat. Jie turi keturis vaikučius. Neabejoju, jis mielai grįžtų.