Джон Гришэм - Gatvės advokatas

Artūras nė kiek nesutriko.

— Turėdami omenyje šio susitikimo tikslą, jūsų prakilnybe, mes linkę sutikti, kad iškeldinimas įvykdytas neteisėtai.

— Dėkui jums.

— Labai prašom. Bet mes laikomės nuomonės, kad dalis atsakomybės turi tekti motinai.

— Kokia dalis?

— Bent penkiasdešimt procentų.

— Per daug.

— Mes taip nemanome, jūsų prakilnybe. Gal ir išmėtėme moterį į gatvę, bet iki tragedijos ji ten gyveno savaitę.

— Pone Grinai?

Mordekajas atsistojo linguodamas galvą, lyg Artūras būtų pirmakursis teisės studentas, sunkiai susigaudantis elementariausiuose dalykuose. — Tie žmonės, apie kuriuos kalbame, pone Džeikobsai, neturi galimybių iškart susirasti būstą. Todėl ir vadinami benamiais. Jūs pripažįstate, kad išmėtėte juos į gatvę, ir štai todėl jie numirė. Mielai pasikalbėčiau šia tema su prisiekusiaisiais.

Artūrui nusviro pečiai. Rafteris, Malamudas ir Baris klausėsi kiekvieno žodžio. Nuo minties, kad Mordekajas Grinas teismo salėje laisvai įtikins prisiekusiuosius, tokius pat juoduosius kaip ir jis, jų veiduose atsispindėjo išgąstis.

— Atsakomybė aiški, pone Džeikobsai, — pareiškė Deorijas. — Jeigu norite, galėsite prisiekusiesiems įrodinėti moters nerūpestingumą, nors nepatarčiau.

Mordekajas ir Artūras atsisėdo.

Jeigu per bylos nagrinėjimą teisme mes įrodytume atsakovų kaltę, tuomet prisiekusieji svarstytų nuostolių atlyginimo klausimą. Tai buvo kitas darbotvarkės punktas. Rafteris pasivargino pateikti tą patį pranešimą apie šiuo metu vyraujančias tendencijas, t. y. kokio dydžio kompensacijas prisiekusieji dažniausiai skiria. Jis porino apie tai, kiek verti mirę vaikai pagal mūsiškę žalų atlyginimo sistemą. Tačiau greitai tapo nuobodus, ypač kai įniko postringauti apie Lontės darbinį užimtumą praeityje ir apytikriai paskaičiuotus prarastus ateities uždarbius. Jis suskaičiavo tiek pat, 770 000 dolerių, kurie buvo pasiūlyti prieš dieną, ir paprašė šią sumą įtraukti į protokolą.

— Juk tai ne galutinis jūsų pasiūlymas, pone Rafteri, ar ne? Deorijo balse skambėjo slepiamas iššūkis. Be abejo, jis vylėsi, kad pasiūlymas negalutinis.

— Ne, sere, — patvirtino Rafteris.

— Pone Grinai?

Mordekajas vėl atsistojo.

— Mes atmetame jų pasiūlymą, jūsų prakilnybe. Tendencijos man nieko nereiškia. Vienintelė tendencija, kuri svarbi — tai dėl kokio dydžio kompensacijos aš sugebėsiu įtikinti prisiekusiuosius. Ir su visa derama pagarba ponui Rafteriui turiu pasakyti, kad ji bus velniškai didesnė nei ta, kurią siūlo jie.

Niekas salėje tuo neabejojo.

Jis užginčijo nuomonę, kad miręs vaikas tevertas penkiasdešimties tūkstančių dolerių, ir tada akivaizdžiai leido suprasti, kad tokį menką apytikrį įvertinimą lėmė išankstinis nusistatymas prieš benamius gatvės vaikus, kurie dar ir juodieji. Gentris vienintelis prie atsakovų stalo sėdėjo ramus.

— Jūs turite sūnų Sent Albeno pensione, pone Rafteri. Sutiktumėte už jį paimti penkiasdešimt tūkstančių?

Rafteris bemaž nosimi įkniubo į bloknotą.

— Šioje teismo salėje aš įtikinsiu prisiekusiuosius, kad tie vaikučiai buvo verti mažiausiai po milijoną dolerių kiekvienas, kaip ir bet kuris pradinukas Virdžinijos ar Merilando mokyklose.

Bjaurus smūgis tiesiai jiems į paslėpsnius. Neteko abejoti, kokias mokyklas ir darželius jų vaikučiai lanko.

Rafterio suvestinėje neišskirtas punktas apie aukų patirtą skausmą ir kančią. Pagrindinė mintis, nors ir neišreikšta žodžiais, vis dėlto buvo aiški. Jie mirę ramiai, į save kvėpdami bekvapes dujas, kol išsklendė į dausas. Nebūta jokių nudegimų, lūžių, kraujo.

Rafteris brangiai sumokėjo už tokį neapdairumą. Mordekajas įniko smulkiai pasakoti apie paskutiniąsias Lontės ir jos vaikų valandas; apie tai, kaip šie ieškoję maisto ir šilumos, kaip be paliovos krito sniegas ir spaudė speigas, kaip bijoję mirtinai sušalti, apie žūtbūtines pastangas laikytis drauge, apie siaubą per pūgą įstrigti it spąstuose automobilyje su veikiančiu varikliu ir stebėti kuro rodyklę.

Užburiantis pasirodymas, surengtas ekspromtu, atskleidžiantis oratoriaus talentą. Kaip vienintelis prisiekusysis, aš jam būčiau teikęs neužpildytą čekį, kad pats įrašytų sumą.

— Apie skausmą ir kančią verčiau patylėkite, — „Drake & Sweeney“ atstovams piktai metė jis. — Jūs net nežinote tų žodžių prasmės.

Paskui leidosi pasakoti apie Lontę, lyg metų metus būtų ją pažinojęs. Taip, mergaitė gimė neturėdama gyvenime jokių šansų prasimušti, darė visas nuspėjamas klaidas. Bet — o tai kur kas svarbiau — buvo motina, mylinti savo vaikus ir dedanti visas pastangas išbristi iš skurdo. Pasipriešino savo praeičiai bei priklausomybėms ir kovojo už blaivią gyvenseną, kai atsakovai išmetė ją vėl atgal į gatves.

Mordekajo balsas bangavo, tai pakildamas iki pasipiktinimo aukštumų, tai pritildamas iki šnabždesio, pritvinkusio gėdos ir kaltinimo. Visi skiemenys buvo tariami aiškiai, jokių nereikalingų žodžių. Klausytojai nemažai sužinojo, ką išgirs prisiekusieji.

Artūras turėjo čekių knygelę, ir ši turbūt degino jam kišenėje skylę.

Geriausia Mordekajas pasiliko pabaigai. Išdėstė paskaitą apie nuobaudą už padarytas žalas. Svarbiausias tikslas — nubausti skriaudikus, padaryti juos pavyzdžiais, kad daugiau niekas nenusidėtų. Jis pliekė blogybes, kurių kaltininkai — atsakovai, turtuoliai, neatsižvelgiantys į tuos, kuriems gyvenime ne taip pasisekė.

— Anie — tik gauja neteisėtai įsibrovusių į sandėlį, — griaudėjo jo balsas, — tad išmeskime juos.

Godulys juos skatino nepaisyti įstatymų. Teisėta iškeldinimo procedūra būtų užtrukusi dar bent trisdešimtį dienų. Žinoma, sandoris su Pašto tarnyba būtų žlugęs, bet po trisdešimties dienų sniego pūgos būtų pasibaigusios, gatvėse taptų šiek tiek saugiau.

Bus smagi byliukė dėl nuobaudos už padarytas žalas, ir maža abejonių, kad prisiekusieji sutiksią su jo argumentais. Aš tikrai sutikau, ir šiuo metu nei Artūras, nei Rafteris, nei kuris nors kitas ten sėdintis advokatas nebenorėjo, kad Mordekajas Grinas tęstų toliau.

— Mes sutiksime su penkiais milijonais, — baigdamas pareiškė jis. — Nė cento mažiau.

Jam baigus, sekė pauzė. Deorijas kažką užsirašė, paskui grįžo prie darbotvarkės. Kitas punktas — klausimas dėl paimtos bylos.

— Turite ją? — pasisuko jis į mane.

— Taip, sere.

— Sutinkate ją gražinti?

— Taip.

Mordekajas atidarė gerokai panešiotą lagaminėlį ir iškėlė bylą. Įteikė sekretorei, o ši perdavė jo prakilnybei. Dešimt prailgusių minučių stebėjome Deoriją, verčiantį kiekvieną puslapį.

Pagavau kelis įdėmius Rafterio žvilgsnius, bet kas man darbo. Jis ir visi kiti nekantravo greičiau paimti bylą į savo rankas.

Pagaliau teisėjas baigė.

— Byla grąžinta, pone Džeikobsai. Toliau koridoriuje, kitoje salėje, bus nagrinėjama pono Broko poelgio baudžiamosios atsakomybės pusė. Jau kalbėjausi apie tai su teisėju Kisneriu. Ką jūs ketinate daryti?

— Jūsų prakilnybe, jeigu susitarsime visais kitais klausimais, mes atsisakysime kaltinimo.

— Manau, tai jums priimtina, pone Brokai? — paklausė Deorijas.

Velniai rautų, dargi kaip priimtina!

— Taip, sere.

— Einam toliau. Kitas punktas — „Drake & Sweeney“ prieš poną Broką paduotas skundas dėl nusižengimo profesinei etikai. Pone Džeikobsai, gal jūs teiktumėtės paliesti šį klausimą?

— Žinoma, jūsų prakilnybe. — Tiesiog kaip jaunuolis Artūras pašoko ant kojų ir išdrožė smerkiamus postulatus dėl mano etinių nuodėmių. Kalbėjo be nereikalingų šiurkščių asmeninių išpuolių ir ne per ilgiausiai. Regis, šis reikalas jam neteikė didelio malonumo. Senosios mokyklos teisininkas, veteranas, propaguojantis profesinės etikos principus ir iš tikrųjų jų besilaikantis. Jis ir jo firma niekada man neatleisią už iškrėstą šunybę, bet, šiaip ar taip, aš kažkada buvau vienas iš jų. Tai, kad nesugebėjau laikytis tam tikrų elgesio normų, kaip ir Breideno Čenso veiksmai meta dėmę visai firmai.