Джон Гришэм - Gatvės advokatas

— Regis, esu girdėjęs jo pavardę.

— Viliuosi. Juk septynerius metus šiame mieste praktikavai teisę.

— Antimonopolinę teisę. Stambioje firmoje. Gerokai aukščiau teismų.

— Tiek to, štai koks reikalas. Su Deoriju sutarėme rytoj pirmą valandą susitikti jo teismo salėje. Visi ten bus — trejetas atsakovų su advokatais, aš, tu, mūsiškė patikėtinė Vilma Felan, apskritai visi, kurie bent kiek susiję su ieškiniu.

— Aš?

— Taip. Teisėjas nori, kad tu dalyvautum. Sako, galėsi sėdėti prisiekusiųjų vietoje ir iš ten stebėti, bet jis nori, kad tu dalyvautum. Ir nori dingusios bylos.

— Mielai.

— Regis, jis garsėja kaip nekenčiantis žiniasklaidos. Paprastai išveja iš savo salės reporterius, neprisileidžia televizijos operatorių net prie durų. Jis jau suirzęs, kad ši byla taip išgarsėjo. Yra pasiryžęs nutraukti informacijos nutekėjimą į laikraščius.

— Civilinis ieškinys yra viešas.

— Taip, bet jis gali paskelbti nagrinėjimą uždaru, jeigu bus tam nusiteikęs. Nemanau, kad taip pasielgs, bet aprėkti dėl tvarkos mėgsta.

— Vadinasi, jis nori, kad taikiai susitartume?

— Žinoma. Juk jis teisėjas, ar ne? Kuris teisėjas nenori, kad byla būtų išspręsta taikiai. Lieka daugiau laiko golfui.

— Ką jis mano apie mūsiškę bylą?

— Neatverčia kortų, bet laikosi tvirtai, kad dalyvautų visi atsakovai, o ne tik kokie nors jų pakalikai. Matysime žmones, kurie čia pat vietoje gali priimti sprendimus.

— Ir Gentrį?

— Dalyvaus ir Gentris. Kalbėjausi su jo advokatu.

— Ar Gentris žino, kad prie paradinių durų įrengtas metalo detektorius?

— Veikiausiai. Lankėsi teismuose ir anksčiau. Aš ir Artūras pranešėme teisėjui apie jų pasiūlymą. Šis nesureagavo, bet nemanau, kad būtų labai sužavėtas. Yra regėjęs daugybę stambių verdiktų. Pažįsta savo prisiekusiuosius.

— O kaip aš?

Stojo ilga pauzė. Mano draugas stengėsi rasti žodžius, kurie būtų kartu ir atviri, ir paguodžiantys.

— Jis laikysis tvirtos linijos.

Nieko paguodžiamo.

— Tu kalbėjai apie Deorijo teisingumą, Mordekajau, kur jis? Mano kaklas kilpoje. Nematau perspektyvų.

— Esmė ne teisingumas. Tu paėmei bylą, kad atitaisytum žmonėms padarytą skriaudą. Neketinai jos pavogti, tik pasiskolinti kokiai valandai. Poelgis kilnus, bet vis tiek vagystė.

— Ar Deorijas traktavo tai kaip vagystę?

— Taip. Sykį.

Taigi teisėjas laiko mane vagimi. Tokia nuomonė pradeda darytis vieninga. Nedrįsau paklausti Mordekają, ką jis pats mano. Galbūt pasakytų tiesą, bet nenorėjau jos išgirsti.

Visu savo svoriu Mordekajas pasimuistė. Kėdė sutreškėjo, bet atlaikė. Didžiavausi savo pirkiniu.

— Noriu, kad tu žinotum, — rimtai tarė jis. — Tik pasakyk man žodį, ir mes akimirksniu atsitrauksime nuo šios bylos. Mums nereikia susitarimo. Tiesą sakant, niekam jo nereikia. Aukos mirusios. Jų paveldėtojai arba nežinomi, arba tupi už grotų. Netgi pats palankiausias susitarimas nė kiek nepakeistų mano gyvenimo. Tai tavo byla. Tu ir spręsk.

— Viskas ne taip paprasta, Mordekajau.

— Kodėl?

— Baiminuos dėl baudžiamosios atsakomybės.

— Suprantu. Bet jie užmirš šį kaltinimą. Užmirš ir skundą advokatūros kolegijai. Galėčiau dabar pat paskambinęs Artūrui pasakyti, kad mes atsisakome visko, jeigu ir jie tą patį padarys. Abi šalys išsiskirsto kas sau ir viską pamiršta. Artūras tučtuojau nusitvers mano pasiūlymo. Nepraleis tokios progos.

— Spauda mus gyvus suės.

— Na ir kas? Mes atsparūs. Manai, mūsų klientams rūpi, ką apie jų advokatus rašo Post?

Dabar Mordekajas kalbėjo kaip velnio advokatas — įrodinėjo argumentus, kuriais pats iš tikrųjų netikėjo. Troško mane apsaugoti, bet taip pat norėjo priminti ir „Drake & Sweeney“ uodegą.

Kai kurių žmonių neįmanoma apsaugoti nuo jų pačių.

— Gerai, mes pasitraukiame, — tariau. — Ir ką būsime pasiekę? Už žmogžudystę nebus nubausta. Juk jie išmetė tuos žmones į gatvę. Tik jie yra kalti dėl neteisėtų iškeldinimų, jie turi prisiimti atsakomybę už mūsų klientų mirtis. Paleisti juos nuo kabliuko? Apie ką mes kalbame?

— Tai vienintelis būdas išsaugoti tau licenciją.

— Mėgini mane šiek tiek paspausti, Mordekajau, — gal kiek per šiurkščiai atkirtau.

Bet jis buvo teisus. Tai aš užviriau visą tą košę, tad man ją ir srėbti. Esminiai sprendimai priklauso nuo manęs. Tai aš paėmiau iš Čenso bylą, taigi ir teisiškai, ir etiškai pasielgiau negerai.

Mordekajas Grinas pasijustų sugniuždytas, jeigu staiga pradėčiau drebinti kinkas. Stambi piniginė kompensacija mažai paveiktų, o gal išvis nepaveiktų jo gyvenimo, klientai, kaip jis sakė, arba mirę, arba už grotų, tad mano draugas nė negalvotų apie ikiteisminį susitarimą, jeigu ne aš. Mordekajas troško teismo, didžiulio, triukšmingo spektaklio su prožektorių šviesomis ir televizijos kameromis, taip pat žodžių spaudoje ne apie į jį, o apie vis sunkėjančią jo žmonių padėtį. Teismai ne visada vyksta dėl asmeninių skriaudų; kai kada jie panaudojami kaip tribūna.

Tai, kad čia įsivėlęs ir aš, viską komplikavo. Būtent mano švelnus blyškus veidas gali atsidurti už grotų. Iškyla rizika prarasti licenciją, taigi ir galimybę pelnytis duoną.

— Nesirengiu šokti iš laivo, Mordekajau, — pasakiau.

— To iš tavęs ir nesitikiu.

— Štai, pasiūlysiu veiksmų planą. Tarkim, įtikiname juos sumokėti pakankamą pinigų sumą, kuri mus tenkintų; kaltinimai dėl baudžiamosios atsakomybės atsiimami, ir ant stalo telieka mano licencija? Na ir kas, jeigu sutinku kuriam laikui jos netekti? Baisaus čia daikto?

— Pirma, dėl disciplinarinės nuobaudos patirsi pažeminimą.

— Kad ir kaip nemaloniai skambėtų, tai dar ne pasaulio pabaiga. — Stengiausi dėtis tvirtas. O iš tikrųjų laukiantis nepatogumas man kėlė siaubą. Vorneris, mano tėvai, draugai, studentiškų laikų bičiuliai, Klerė, visi tie pasipūtėliai iš „Drake & Sweeney“, ką jie pasakys? Prieš akis šmėstelėjo jų veidai, kai įsivaizdavau juos, sužinojusius naujieną.

— Antra, kai tau suspenduos licenciją, negalėsi verstis teisės praktika.

— Taigi prarasiu savo darbą čionai?

— Žinoma, ne.

— Tad ką veiksiu?

— Na, išsaugosi šį kabinetą. Priiminėsi interesantus NVAB centre, „Samariečių namuose“, „Atpirkėjo misijoje“ ir kitose vietose, kur jau lankeisi. Liksi visateisiu konsultacijos partneriu. Pavadinsime tave socialiniu darbuotoju, ne teisininku.

— Taigi niekas nepasikeis?

— Labai mažai. Pažvelk į Sofiją. Ji priima daugiau klientų, nei mes visi drauge sudėjus, ir pusė miesto mano, kad ji — advokatė. Jeigu reikia pasirodyti teisme, to imuosi aš. Tas pat bus ir tavo atveju.

Gatvių teisės taisykles rašo tie, kurie ją praktikuoja.

— Kas, jeigu mane nutvers?

— Kam rūpi? Riba tarp socialinio darbo ir socialinės teisės ne visada aiški.

— Dveji metai — ilgas laikotarpis.

— Ir taip, ir ne. Nėra reikalo sutikti, kad licencija būtų sustabdyta dvejiems metams.

— Maniau, kad tai nediskutuotina.

— Rytoj viskas bus diskutuotina. Bet privalai atlikti kai kurį parengtinį darbą. Susirasti panašių bylų, jeigu tokių pasitaikė praeityje. Pasižiūrėti, kaip kiti teismai reagavo į panašius ieškinius.

— Manai, tai yra pasitaikę ir anksčiau?

— Galimas daiktas. Šalyje mūsų dabar — milijonas. Advokatai visada būdavo išradingi, kai reikėdavo rasti būdų, kaip paspausti.

Mordekajas vėlavo į kažkokį susitikimą. Padėkojau jam, ir mudu kartu baigėme darbą.