Джон Гришэм - Gatvės advokatas

Nuvažiavau į Džordžtauno universiteto teisės fakultetą, netoli Kapitolijaus kalvos. Biblioteka veikė iki vidurnakčio. Puiki vieta pasislėpti ir susimąstyti apie išklydusio iš kelio teisininko gyvenimą.

37

Teismo salė, kurioje Deorijas nagrinėdavo bylas buvo antrame Karlo Multrio pastato aukšte, ir pakeliui į ten mes atsidūrėme netoli teisėjo Kisnerio kabineto, kur nemaloniame procese dėl stambios vagystės manęs laukė kitas žingsnis. Koridoriuose knibždėte knibždėjo orių baudžiamosiose bylose gynėjų ir nusmurgusių šunadvokačių — tokių, kurie skelbiasi per kabelinę televiziją ir ant autobusų stotelių sienų. Jie susispaudę tarėsi su savo klientais, kurių bemaž visų vien tik išvaizda bylojo, kad yra kažkuo nusikaltę. Negalėjau patikėti, kad ir mano pavardė atsiras nagrinėjamų bylų sąraše greta tų banditų.

Man buvo svarbu, kad ateitume pas teisėją tiksliai paskirtu laiku, nors Mordekajui tai atrodė juokinga. Nevalia koketuoti vėluojant. Deorijas — punktualumo fanatikas. Bet nepajėgiau suvirškinti minties, kad atvykę dešimt minučių anksčiau tapsime Donaldo Rafterio, Artūro ir velniai žino dar kieno žvilgsnių, pasikuždėjimų ir banalių priešžaismio apkalbų taikiniu. Visai netroškau būti vienoje patalpoje su Tilmanu Gentriu, nebent dalyvautų ir jo prakilnybė.

Norėjau atsisėsti prisiekusiųjų vietoje, visko klausytis niekieno netrikdomas. Įžengėme be dviejų minučių pirmą. Deorijo teisės stažuotoja dalijo darbotvarkės kopijas. Išvydusi mus, pamojo sėstis į vietas — man už prisiekusiųjų barjero, Mordekajui — prie stalo, skirto ieškovui, šalia prisiekusiųjų. Ten jau laukė nuobodžiaujanti Vilma Felan, nukentėjusiųjų patikėtinė — nebuvo numatyta, kad ji kaip nors prisidės prie diskusijos.

Atsakovų stalas galėjo būti strateginio išsidėstymo pavyzdys. „Drake & Sweeney“ atstovai susėdo viename gale. Tilmanas Gentris ir du jo advokatai — kitame. Centre veikė tartum buferis — du korporatyviniai tipai iš „RiverOaks“ ir trys jų advokatai. Darbotvarkėje buvo taip pat nurodytos ir visų dalyvių pavardės. Atsakovų šalies jų suskaičiavau trylika.

Tikėjausi, kad Gentris, kadaise sąvadautojas, bus pasipuošęs žiedais ant pirštų ir ausyse, vilkės neskoningais ir akį rėžiančiais drabužiais. Nieko panašaus. Ant jo dailiai gulėjo tamsiai mėlynas kostiumas ir apskritai buvo apsirengęs gražiau už savo advokatus; jis skaitė kažkokius dokumentus ir į nieką nekreipė dėmesio.

Ginti savo interesų firma atsiuntė Artūrą, Rafterį ir Nataną Malamudą. Tai pat ir Barį Nucą. Buvau įsitikinęs, kad niekas manęs nenustebins, bet pamatyti čia Barį nesitikėjau. Tais trimis buvusiais kartu su manimi įkaitais firma subtiliai leido suprasti — visi kiti Misterio terorizuoti teisininkai išliko tvirti, kas tau pasidarė, Maikai? Kodėl tapai tokia boba?

Penktasis iš jų šutvės įvardytas kaip L. Džeimas Suberis — advokatas iš draudimo kompanijos, kurioje „Drake & Sweeney“ nemaža suma buvo apsidraudusi nuo galimų nuostolių dėl aplaidžių savo darbuotojų veiksmų. Bet aš abejojau, ar tai taikytina šiam atvejui. Nedraudiminiu įvykiu buvo laikomi tyčiniai veiksmai, kaip antai kokio nors bendradarbio ar partnerio vagystė ar sąmoningai pažeidžiamos profesinės etikos normos. Firmos teisininko aplaidumą draudimas padengtų. Tyčiomis padarytą žalą — ne. Breidenas Čensas ne tik pražiūrėjo kokią nors prie įstatymo straipsnio prirašytą pastabą ar smulkaus teisinio reglamento punktą, arba tai, kaip dera elgtis panašiais atvejais. Ne, jisai sąmoningai priėmė sprendimą tęsti iškeldinimą, nors buvo išsamiai informuotas, jog neva neteisėtai gyvenantys sandėlyje žmonės iš tikrųjų yra nuomininkai.

Akivaizdu, kad užvirs mums nematoma įnirtinga kova tarp „Drake & Sweeney“ ir jos draudėjo nuo aplaidumo klaidų. Tegul pešasi.

Lygiai pirmą pro duris už katedros išniro teisėjas Deorijas ir atsisėdo į savo vietą.

— Laba diena, — šiurkščiai metė jis, patogiau įsitaisydamas. Vilkėjo mantija, ir man tai pasirodė keista. Juk čia ne formalus teismo posėdis, o neoficialus pasitarimas, kaip taikiai sureguliuoti bylą.

Prisiderinęs mikrofoną, teisėjas paliepė:

— Pone Berdikai, prašom užrakinti duris.

Ponas Berdikas — tai uniformuotas teismo salės tvarkdarys, saugantis duris iš vidaus. Ant salės suolų — nė gyvos dvasios. Pasitarimas visiškai uždaras.

Teismo protokoluotoja pasirengė užrašinėti kiekvieną žodį.

— Savo stažuotojos esu informuotas, kad dalyvauja visos šalys ir jų advokatai. — Teisėjas dirstelėjo į mane, lyg būčiau tik dar koks vienas žagintojas. — Šio susitikimo tikslas — pamėginti taikiai sureguliuoti bylą. Po daugelio vakarykščių konsultacijų su pagrindiniais advokatais paaiškėjo, kad toks pasitarimas kaip tik šiuo metu galėtų būti naudingas. Iki šiol man dar neteko rengti posėdžio dėl taikaus ieškinio sureguliavimo taip greitai po to, kai šis buvo įregistruotas. Tačiau visos šalys sutiko dalyvauti, vadinasi, jisai savalaikis. Pirmas klausimas — tai konfidencialumas. Bet kuriomis aplinkybėmis niekas, ką šiandien čia kalbėsime, negali būti atkartota jokiam spaudos atstovui. Supratote? — Jis įdėmiai pažvelgė į Mordekają, paskui į mane. Visi sėdintieji prie atsakovų stalo taip pat pasisuko į mus. Norėjau atsistoti ir priminti, kad būtent jie inicijavo šią informacijos nutekinimo praktiką. Žinoma, sunkiausius smūgius sudavėme mes, bet muštynes pradėjo jie.

Sekretorė kiekvienam iš mūsų įteikė dviejų pastraipų sutartį, įpareigojančią neatskleisti to, kas bus čia kalbama. Kiekvienoje atitinkamai buvo įrašytos mūsų pavardės. Pasirašiau ir sugrąžinau jai dokumentą.

Teisininkui nėra lengva perskaityti dvi pastraipas ir tučtuojau apsispręsti, jis nuolat baiminasi klastos.

— Kas nors neaišku? — paklausė Deorijas žmones iš „Drake & Sweeney“. Tie ieškojo sutartyje kokių nors suktybių. Šitaip mes buvome išmokyti.

Galiausiai jie pasirašė, ir sekretorė surinko įsipareigojimus.

— Laikysimės darbotvarkės, — tęsė teisėjas. — Pirmas punktas — trumpai apibendrinti faktus ir prielaidas dėl atsakomybės. Pone Grinai, jūs pateikėte ieškinį, tad kalbėkite. Turite penkias minutes.

Mordekajas atsistojo. Be užrašų, rankas giliai panardinęs į kišenes, jautėsi visiškai laisvai. Per dvi minutes aiškiai išdėstęs mūsų argumentus, jis atsisėdo. Deorijas deramai įvertino tokį glaustumą.

Atsakovų vardu pasisakė Artūras. Sutiko su faktiniu bylos pagrindu, bet užginčijo atsakomybės klausimą. Daug kaltės suvertė „neįprastai“ pūgai, užgriuvusiai miestą ir visiems apsunkinusiai gyvenimą.

Jis taip pat suabejojo Lontės Barton veiksmais.

— Ji turėjo kur eiti, — tvirtino Artūras. — Buvo atviros skubios pagalbos prieglaudos. Naktį anksčiau ji kartu su daugeliu kitų žmonių glaudėsi vienos bažnyčios pusrūsyje. Kodėl iš ten išėjo? Nežinau, bent niekas jos nevertė, bent niekas iš tų, kuriuos mums pavyko iki šiol surasti. Jos senolė turi butą šiaurrytinėje miesto dalyje. Ar tam tikra atsakomybės dalis neturėtų tekti ir motinai? Argi neturėjo labiau saugoti savo mažutę šeimą?

Artūrui tai buvo vienintelė proga suversti kaltę mirusiai motinai. Po kokių metų prisiekusiųjų vietoje sėdės žmonės, kurie atrodys kitaip nei aš ar Artūras, arba kuris nors dabar dalyvaujantis advokatas, jeigu tik turės sveiko proto, nedrįs duoti suprasti, kad Lontė Barton bent iš dalies kalta dėl savo pačios ir savo vaikų mirties.

— Visų pirmiausia, kodėl ji atsidūrė gatvėje? — griežtai paklausė Deorijas, ir aš bemaž nusišypsojau.