Агата Кристи - Nekaltojo kankinimas

Iš anglų kalbos vertė

Jolanta Kriūnienė

Turinys

Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius

Šeštas skyrius

Septintas skyrius

Aštuntas skyrius

Devintas skyrius

Dešimtas skyrius

Vienuoliktas skyrius

Dvyliktas skyrius

Tryliktas skyrius

Keturioliktas skyrius

Penkioliktas skyrius

Šešioliktas skyrius

Septynioliktas skyrius

Aštuonioliktas skyrius

Devynioliktas skyrius

Dvidešimtas skyrius

Dvidešimt pirmas skyrius

Dvidešimt antras skyrius

Dvidešimt trečias skyrius

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Biliui Kolinsui,

su meile ir dėkingumu

Nors ir sakyčiau, kad esu nekaltas,

Mano lūpos pasmerktų mane.

Darosi baisu dėl visos mano kančios,

Nes žinau, kad tu manęs neišteisinsi.

Jobo knyga1

Pirmas skyrius

Kai jis atvažiavo į perkėlą, jau temo.

Būtų galėjęs atvažiuoti ir daug anksčiau. Tiesą sakant, atidėliojo, kiek galėjo.

Iš pradžių jis pietavo su draugais Redkvyje, šnekučiavosi apie šį bei tą, prisiminė gandus apie bendrus pažįstamus — visa tai tik dėl to, kad tiesiog gūžėsi nuo minties, ką teks padaryti. Draugai pakvietė pabūti, išgerti arbatos, ir jis sutiko. Tačiau pagaliau atėjo metas, kai jis suprato, jog atidėlioti negalima.

Prie durų jau stovėjo nusamdytas automobilis. Jis atsisveikino ir išvažiavo. Keliauti teko septynias mylias tankiai gyvenamu pakrantės keliu, paskui gilyn į sausumą besileidžiančiu miško taku, kuris atvedė į nedidelę akmenuotą upės prieplauką.

Vairuotojas įnirtingai paskambino dideliu varpu, kviesdamas iš kito upės kranto keltininką.

— Tikriausiai jūsų nelaukti, sere?

— Ne, — atsakė Artūras Kalgaris. — Aš jau užsisakiau automobilį, kuris maždaug po valandos pasitiks mane ten ir nuveš į Draimutą.

Vairuotojas pasiėmė užmokestį ir arbatpinigius. Žvelgdamas į tamsoje skendinčią upę, jis tarė:

— Valtis jau atplaukia, sere.

Tyliai palinkėjęs labos nakties, jis apsisuko ir nuvažiavo atgal į kalvą kylančiu keliu. Artūras Kalgaris liko vienas laukti prieplaukoje. Vienas su savo mintimis ir supratimu, kas jo laukia. „Kokia nyki vietovė“, — pagalvojo jis. Atrodė, kad esi toli, prie kažkokio Škotijos ežero. O vos už kelių mylių buvo viešbučiai, parduotuvės, kokteilių barai ir Redkvio minios. Jis jau nebe pirmą kartą pagalvojo apie keistus Anglijos kraštovaizdžio kontrastus.

Valčiai artinantis prie nedidelės prieplaukos kranto, jis išgirdo tyliai pliuškenant irklus. Artūras Kalgaris nulipo nuožulniu šlaitu ir įsėdo į valtį, o keltininkas kartimi atsistūmė nuo kranto. Tai buvo senas žmogus, ir Kalgariui susidarė įspūdis, kad jis ir jo valtis yra viena, nedaloma visuma.

Iriantis ūžtelėjo atšiaurus nuo jūros atlėkusio vėjo šuoras.

— Koks šaltas vakaras, — tarė keltininkas.

Kalgaris sutiko ir pridūrė, kad šiandien šalčiau negu vakar.

Keltininko akyse jis įžvelgė — o gal tik taip pasirodė — užslėptą smalsumą. Jis čia buvo svetimas. Svetimas po to, kai turistinis sezonas jau baigėsi. Maža to, šis nepažįstamasis kėlėsi per upę tokiu neįprastu metu — pernelyg vėlai, kad prie molo gurkšnotų arbatą ar kavą. Jis neturėjo su savimi lagamino, vadinasi, neketino apsistoti ilgesniam laikui. („Iš tiesų, — pagalvojo Kalgaris, — kodėl aš taip vėlai čia atvažiavau? Gal dėl to, kad nesąmoningai vis atidėliojau šį momentą? Gal taip jau turėjo įvykti?“) Kirsti Rubikoną2 — upę... upę... jo mintys grįžo prie tos kitos upės — Temzės.

Kurį laiką Kalgaris sėdėjo įbedęs akis į upę (nejaugi tai įvyko tik vakar?), paskui vėl atsigręžė į žmogų, kuris sėdėjo kitoje stalo pusėje ir žvelgė į jį. Tos mąslios akys. Jose buvo kažkas, ko jis neįstengė visiškai suprasti. Paslaptis, šmėkštelėjusi, bet neišsakyta mintis...

„Jie niekada neparodo, ką galvoja“, — pamanė Kalgaris.

Gerai pasvarsčius, visas reikalas atrodė gana siaubingas. Jis privalo atlikti tai, kas turi būti atlikta, o paskui — užmiršti !

Prisiminęs vakarykštį pokalbį, Kalgaris susiraukė. Tas malonus, ramus, neįpareigojantis balsas: „Ar jūs galutinai apsisprendėte pasielgti būtent taip, daktare Kalgari?“

„O ką aš dar galiu padaryti? — karštai atsakė jis. — Jūs, žinoma, suprantate? Tikriausiai sutiksite? Tai neišvengiama.“

Tačiau jis nesuprato to uždaro pilkų akių žvilgsnio, ir atsakymas jį šiek tiek suglumino.

„Reikia viską apsvarstyti — apgalvoti visus sprendimus.“

„Bet teisingumo požiūriu tegali būti vienintelis sprendimas, tiesa?“

Jis karščiavosi, ir kažkuriuo akimirksniu pats pagalvojo, jog negarbinga taip „skubinti“ reikalą.

„Tam tikra prasme, taip. Bet, žinote, yra ir dar kai kas. Ne vien... sakykime... teisingumas.“

„Nesutinku. Reikia pagalvoti ir apie šeimą.“

„O, taip... Taip, — skubiai atsakė pašnekovas. — Aš apie juos jau pagalvojau.“

Kalgariui tai pasirodė nesąmonė! Juk jeigu apie juos galvoji...

Tačiau tas kitas nedelsiant vis tuo pat maloniu balsu pridūrė: „Tai jūsų reikalas, daktare Kalgari. Savaime suprantama, elkitės taip, kaip manote, kad reikia.“

Valtis įsirėžė į paplūdimio smėlį. Rubikonas perkirstas.

Keltininkas tyliu Vakarų pakrantės gyventojų balsu tarė:

— Keturi pensai, sere. Gal norėsite ir grįžti?

— Ne, — atsakė Kalgaris. — Sugrįžimo nebus. (Kaip lemtingai nuskambėjo jo žodžiai!)

Jis atsiskaitė ir paklausė:

— Gal žinote, kur yra namas, vadinamas Sani Pointu3?

Smalsumą dengęs šydas akimirksniu dingo. Senukas jau nebeslėpė susidomėjimo.

— O taip, žinoma. Jis ten, dešinėje. Pamatysite pro medžius. Užlipkite kalniuku, pasukite į dešinę, paskui eikite skersgatviu pro statomą namą. Tai paskutinė sodyba — pačiame gale.

— Ačiū.

— Sakėte Sani Pointas, sere? Ten, kur misis Argil...

— Taip, taip, — pertraukė Kalgaris. Jis nenorėjo, apie tai kalbėti. — Sani Pointas.

Keltininko lūpas lėtai perkreipė keistoka šypsenėlė. Staiga jis pasidarė panašus į klastingą senovės Fauną.

— Tai ji taip pavadino tą namą — dar per karą. Žinoma, tai buvo naujas, ką tik pastatytas namas... dar be pavadinimo. O sklypas, ant kurio jis pastatytas — tas ilgas miškingas ruožas, — vadinosi Vaiper Pointas4. Tad štai! Tačiau jai Vaiper Pointas nepatiko — bent jau kaip pavadinimas jos namui. Tad pavadino Sani Pointu. Bet mes visada jį vadiname Vaiper Pointu.

Kalgaris grubokai jam padėkojo, atsisveikino ir patraukė į kalvą. Visi jau buvo savo namuose, ir jam atrodė, kad pro langus slapčia žvelgia daugybė akių — visi stebi jį, žino, kur jis traukia, ir tyliai šnabžda vieni kitiems: „Jis eina į Vaiper Pointą...“

Vaiper Pointas. Koks siaubingai taiklus turėjo atrodyti šis pavadinimas...

Aštresnis ir už gyvatės dantį...

Staiga jis sutramdė savo minčių srautą. Reikia susiimti ir verčiau prisiversti pagalvoti, ką sakys... II

Kalgaris priėjo naujai nutiesto kelio galą. Abiejose jo pusėse stovėjo nauji, prašmatnūs namai, kiekvieną supo maždaug aštuonių akrų5 sodas, kuriame, pagal šeimininkų skonį, augo kalnų augmenija, chrizantemos, rožės, šalavijai, pelargonijos.

Kelio pabaigoje buvo vartai su užrašu gotiškomis raidėmis — SANI POINTAS. Kalgaris pravėrė vartus, įėjo ir nužingsniavo trumpa alėja. Ir štai priešais jau stūksojo namas — gerai pastatytas, beveidis šiuolaikinis namas, su frontonu ir veranda. Jis galėjo stovėti prestižiniame priemiesčio rajone ar bet kur kitur tarp naujų namų. Kalgario nuomone, jis buvo nevertas čia atsiveriančio reginio. Didingo reginio. Šioje vietoje upė darė staigų vingį aplink ragą, kone apsisukdama tekėti į priešingą pusę. Kitame jos krante stūksojo miškingos kalvos. Aukštupio link, kairėje, upė vėl sukosi, apjuosdama tolumoje besidriekiančias pievas bei vaismedžių sodus.