Агата Кристи - Nekaltojo kankinimas

— Teisme pagrindinę gynybos liniją sudarė psichologų pateikti įrodymai, kad Džekas Argilas visada buvo nestabilios psichikos. Teisėjas kiek ironiškai pakomentavo šį faktą ir visą kaltę priskyrė suimtajam. Džekas Argilas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Praėjus šešiems mėnesiams po nuosprendžio, jis mirė kalėjime nuo plaučių uždegimo.

Kalgaris nutilo. Į jį įsmigo trys poros akių. Gvendos Vaugan žvilgsnyje atsispindėjo susidomėjimas ir dėmesys, Esteros — vis dar įtarumas. Leo Argilas atrodė abejingas.

— Ar aš teisingai išdėsčiau faktus? — paklausė Kalgaris.

— Visiškai teisingai, — atsakė Leo, — nors nesuprantu, kam reikėjo vardyti tuos skaudžius faktus, kuriuos visi mes stengiamės užmiršti.

— Atleiskite. Aš turėjau tai padaryti. Su nuosprendžiu jūs, atrodo, sutikote?

— Pripažįstu, jog faktai lieka faktais — tai yra, jeigu nesistengsi aiškintis, kas slypi už jų, tai iš tiesų buvo paprasčiausia žmogžudystė. Bet pasigilinus, mano sūnų buvo galima daug kuo pateisinti. Jis buvo nestabilios psichikos, nors, deja, ne juridine to žodžio prasme. Maknoteno taisyklės ribotos ir nepakankamos. Esu tikras, daktare Kalgari, kad pati Rachelė, mano velionė žmona, būtų be kalbų atleidusi tam nelaimingam vaikui už šį grubų poelgį. Ji buvo tikrai humaniška bei išmintinga ir gerai išmanė apie psichologinius veiksnius. Ji nebūtų jo pasmerkusi.

— Ji žinojo, koks siaubingas gali būti Džeko, — įsiterpė Estera. — Jis visada toks buvo... Atrodė, kitaip jis negali.

— Vadinasi, jūs visi neabejojate? — iš lėto tarė Kalgaris. — Neabejojate, kad jis buvo kaltas?

Estera išpūtė akis.

— Kaip tai? Žinoma, jis buvo kaltas.

— Na, ne visai kaltas , — paprieštaravo Leo. — Man tas žodis nepatinka.

— Būtent. Tai neteisingas žodis. — Kalgaris giliai įkvėpė. — Džekas Argilas buvo... nekaltas!

Antras skyrius

Tai turėjo būti jaudinanti žinia. Tačiau ji nepadarė jokio įspūdžio. Kalgaris tikėjosi, kad jie sutriks, be galo apsidžiaugs ir kartu negalės suprasti, puls klausinėti... Bet nieko panašaus neįvyko. Išliko atsargumas ir apdairumas. Gvenda Vaugan susiraukė. Estera spoksojo į jį išpūtusi akis. Ką gi, gal tai ir suprantama — tokią žinią buvo sunku iš karto perprasti.

Leo Argilas neryžtingai paklausė:

— Jūs norėjote, pasakyti, kad sutinkate su mano požiūriu? Jūs irgi manote, kad jis buvo neatsakingas už savo veiksmus?

— Aš manau, kad jis to nepadarė! Nejaugi nesuprantate? Jis to nepadarė. Jis negalėjo to padaryti. Bet itin keistai ir nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms jis negalėjo įrodyti , kad buvo nekaltas. Bet aš galėjau tai įrodyti.

— Jūs?

— Tai aš vairavau tą automobilį.

Jis taip paprastai ištarė tuos žodžius, kad akimirksnį jie vėl neįstengė suprasti. Jiems dar nespėjus atsitokėti, prasivėrė durys ir įžengė moteris vienuolės veidu. Ji be užuolankų tarė:

— Praeidama išgirdau, jog šis žmogus tvirtina, kad Džeko nenužudė madam Argil. Kodėl jis taip sako? Iš kur jis žino?

Jos veidas, lig šiol toks karingas ir nuožmus, staiga pasirodė sumišęs.

— Aš taip pat noriu paklausyti, — gailiai kalbėjo ji. — Negaliu likti nuošaly ir nieko nežinoti.

— Žinoma, Kirsti. Juk tu mūsų šeimos narė, — atsakė Leo Argilas ir pristatė moterį: — Daktare Kalgari, čia mis Lindstrom. Daktaras Kalgaris kalba neįtikėtinus dalykus.

Kalgaris sutriko, išgirdęs škotišką Kirsti vardą. Moteris puikiai kalbėjo angliškai, nors su vos juntamu akcentu.

— Ir ko čia atsibeldėte taip kalbėti? — smerkiančiu tonu pareiškė ji. — Tik skaudinate žmones. Jie užtektinai prisikentėjo. O dabar dar jūs su savo kalbomis. Tai, kas įvyko, — Dievo valia.

Jos savimeiliška gražbylystė Kalgariui sukėlė pasibjaurėjimą. „Tikriausia ji viena iš tų žmogystų, kurios tiesiog džiaugiasi nelaime, — pagalvojo jis. — Ką gijai teks pasikeisti.“

— Tą vakarą, penkios po septynių, — abejingu balsu suskubo tęsti pasakoj imą jis, — pagrindiniame kelyje iš Redmino į Draimutą aš paėmiau pavėžėti jauną vyruką. Pasišnekučiavome. Man jis pasirodė įdomus ir malonus žmogus.

— Džeko buvo žavingas, — pritarė Gvenda. — Jis visiems atrodė patrauklus. Tik temperamentas vis pakišdavo koją. Na, žinoma, jis buvo suktas, — susimąsčiusi pridūrė ji. — Bet žmonės kurį laiką to nepastebėjo.

— Jūs neturėtumėt taip kalbėti apie mirusį, — pertraukė atsigręžusi mis Lindstrom.

— Prašau tęsti, daktare Kalgari, — grubokai paragino Leo Argilas. — Kodėl jūs neatsišaukėte tada?

— Taip, — dusdama iš susijaudinimo, įsiterpė Estera. — Kodėl jūs išsisukote? Pilni laikraščiai buvo skelbimų, kviečiančių atsiliepti liudininkus. Kaip jūs galėjote būti toks savanaudis, toks niekšas...

— Estera... Estera... — sudraudė tėvas. — Daktaras Kalgaris dar nebaigė pasakoti.

— Aš labai gerai suprantu, kaip jūs jaučiatės, — atsakė Kalgaris merginai. — Tik aš vienas žinau, ką aš jaučiau... ką visada jaučiau...

Jis susivaldė ir tęsė:

— Tą vakarą kelyje buvo daug mašinų. Buvo jau gerokai po pusės aštuonių, kai pusiaukelėje į Draimutą išleidau jaunuolį, kurio vardo tada nežinojau. Tai, mano nuomone, jį visiškai išteisina, nes policija nustatė, kad nusikaltimas buvo įvykdytas tarp septynių ir pusės aštuonių.

— Taip, — pritarė Estera. — Bet jūs...

— Prašau kantrybės. Kad suprastumėte, turiu šiek tiek grįžti į praeitį. Aš jau dvi dienas gyvenau Draimute, draugo bute. Mano draugas, jūrininkas, buvo išplaukęs. Jis buvo man paskolinęs ir automobilį, kurį laikė nuosavame garaže. Tą dieną, lapkričio 9-ąją, aš turėjau grįžti į Londoną. Nusprendžiau išvykti vakariniu traukiniu ir praleisti popietę pas savo seną auklę, kurią visa mūsų šeima labai mylėjo ir kuri gyveno mažame Polgarto kaimelyje, maždaug keturiasdešimt mylių į vakarus nuo Draimuto. Taip ir padariau. Nors jau labai sena ir dažnai pasiklystanti savo mintyse, ji mane pažino ir labai apsidžiaugė matydama, nes buvo skaičiusi laikraščiuose apie, pasak jos, „mano kelionę į polių“. Nenorėdamas jos varginti, ilgai neužsibuvau. Atsisveikinęs nusprendžiau negrįžti tiesiai į Draimutą pakrantės keliu, kuriuo atvažiavau, bet važiuoti į šiaurę, į Redminą, ir susitikti su senuoju Kenonu Pesmaršu, kuris savo bibliotekoje turi labai retų knygų, įskaitant senovinį traktatą apie navigaciją. Norėjau persirašyti vieną tos knygos skyrelį. Tas senas džentelmenas nemėgo telefonų, laikė juos velnio prietaisais. Radiją, televiziją, kiną, reaktyvinius lėktuvus — lygiai taip pat. Taigi mėgindamas surasti jį namuose, rizikavau. Man nepasisekė. Durys buvo užrakintos. Aš kurį laiką praleidau katedroje, paskui pagrindiniu keliu patraukiau atgal į Draimutą, taip tarsi nubrėždamas trečiąją trikampio kraštinę. Turėjau pakankamai laiko pasiimti iš buto savo daiktus, nuvaryti į garažą automobilį ir įsėsti į traukinį.

— Kaip minėjau, grįždamas paėmiau pavežti nepažįstamą pakeleivį. Aš išleidau jį mieste ir toliau tvarkiau savo reikalus. Atvažiavęs į stotį, vis dar turėjau laiko, tad išėjau į pagrindinę gatvę nusipirkti cigarečių. Bėgant per kelią, iš už kampo dideliu greičiu išsuko sunkvežimis ir mane partrenkė.

— Praeiviai pasakojo, kad aš atsistojau, atrodė, jog buvau nesužeistas, ir elgiausi visai normaliai. Pasakiau, kad jaučiuosi gerai, kad turiu įsėsti į traukinį, ir nuskubėjau atgal į stotį. Tačiau kai į Padingtoną atvažiavo traukinys, buvau jau praradęs sąmonę. Mane nuvežė į ligoninę, kur nustatė smegenų sutrenkimą. Matyt, toks pavėluotas traumos pasireiškimas — nedažnas reiškinys.