Агата Кристи - Nekaltojo kankinimas

Kalgaris minutėlę žvelgė tai į vieną, tai į kitą tėkmės pusę. „Čia būtų galima pasistatyti pilį, — pagalvojo jis, — nerealią, juokingą pasakų pilį!“ Ji galėtų būti iš imbierinių meduolių ir apibarstyta cukraus pudra. Tačiau tebuvo geras skonis, santūrumas, nuosaikumas, krūva pinigų ir jokios vaizduotės.

Žinoma, dėl to Argilai nekalti. Jie nestatė šio namo, tik nusipirko. Ir vis dėlto jie, ar vienas iš jų (gal madam Argil?) jį pasirinko...

„Daugiau atidėlioti negalima...“ — tarė sau Kalgaris ir paspaudė elektrinį durų skambutį.

Jis stovėjo ir laukė. Po kurio laiko paskambino vėl.

Nors jis neišgirdo jokių žingsnių viduje, staiga, niekam neperspėjus, durys atsidarė.

Apstulbęs Kalgaris žingtelėjo atgal. Jo įaudrintai vaizduotei pasirodė, tarsi pati Tragedija būtų pastojusi jam kelią. Tai buvo jaunas veidas, ir jame sustingęs skausmas liudijo apie įvykusią tragediją. „Tragiška kaukė, — dingtelėjo jam, — visada turi būti jaunystės kaukė... Bejėgė, iš anksto paženklinta lemties, kuri sėlina... iš ateities..

Sutelkęs mintis jis nusprendė: „Airiškas tipas“. Skaisčiai mėlynos akys, tamsūs šešėliai aplink jas, į viršų sušukuoti juodi plaukai, graudus veido formos grožis.

Mergina stovėjo čia pat — tokia jaunutė, atsargi ir priešiška.

— Klausau jūsų, — prabilo ji. — Ko jūs norite?

— Ar misteris Argilas namie? — paprastai paklausė jis.

— Taip. Bet jis nenori nieko matyti. Tai yra, jokių nepažįstamų. Juk jis jūsų nepažįsta, tiesa?

— Ne, nepažįsta. Bet...

Ji buvo beuždaranti duris.

— Tada geriau jam parašykite...

— Dovanokite, bet aš labai noriu su juo susitikti. Ar jūs... mis Argil?

Ji nenorom linktelėjo.

— Taip, aš Estera Argil. Tačiau mano tėvas su niekuo nesusitikinėja... bent jau iš anksto nesusitaręs. Geriau parašykite.

— Aš atvykau iš toli...

— Visi taip sako, — neatlyžo mergina. — Tikiuosi, kada nors tai baigsis. Juk jūs žurnalistas, ar ne? — smerkiančiai paklausė ji.

— Ne, ne, nieko panašaus.

Ji įtariai nužvelgė Kalgarį, negalėdama patikėti.

— Tad ko gi jūs norite?

Už jos, tolimajame prieškambario gale jis pastebėjo dar vieną veidą. Niekuo neišsiskiriantį, paprastą veidą. Jis pasirodė jam panašus į blyną. Tai buvo pusamžė moteris, garbanotais gelsvais ant viršugalvio surištais plaukais. Ji sukiojosi aplinkui ir tarsi lūkuriavo it budintis drakonas.

— Tai susiję su jūsų broliu, mis Argil.

Estera Argil giliai įkvėpė ir nepatikliai paklausė:

— Mišeliu?

— Ne, su jūsų broliu Džeku.

— Aš taip ir maniau! Aš žinojau , kad ateisite dėl Džeko! — pratrūko ji. — Kodėl negalite palikti mūsų ramybėje? Su tuo viskas baigta. Kam dar knaisiotis?

— Jūs niekada negalite būti tikra, kad kas nors jau baigta.

— Bet dabar – baigta! Džekas miręs. Kodėl nepaliekate jo ramybėje? Viskas baigta. Jeigu jūs ne žurnalistas, tai turbūt gydytojas, psichologas ar dar kas nors. Prašau, eikite iš čia. Netrukdykite mano tėvo. Jis užsiėmęs.

Ji jau uždarinėjo duris. Kalgaris paskutinę minutę padarė tai, ką turėjo padaryti pirmiausia, — išsitraukė iš kišenės laišką ir įbruko jai.

— Aš turiu laišką... Nuo misterio Maršalo.

Ji vėl pravėrė duris ir abejodama paėmė voką. Paskui neryžtingai paklausė:

— Nuo misterio Maršalo... iš Londono?

Dabar prie jos staiga priėjo ir pagyvenusi moteris, lig šiol tūnojusi tolimajame prieškambario kampe. Ji įtariai pažvelgė į Kalgarį ir pasirodė jam panaši į užsienio vienuoles. Na, žinoma, tai tikriausiai vienuolės veidas! Tetrūko standžiai veidą apgaubiančio balto iškrakmolyto gobtuvo — ar kaip jis ten? — juodo abito6 ir vualio. Šis veidas priminė ne besimeldžiančią vienuolę, o seserį darbininkę, kuri nepatikliai pažiūri į jus per mažučiukę angą storose duryse ir tik paskui nenorom įsileidžia bei nuveda į svečių kambarį arba pas gerbiamąją motinėlę.

— Jūs atvykote nuo misterio Maršalo? — paklausė ji.

Tai nuskambėjo vos ne kaip kaltinimas.

Estera spoksojo į voką savo rankoje. Paskui, netarusi nė žodžio, apsisuko ir užbėgo laiptais.

Kalgaris liko stovėti tarpdury, prismeigtas kaltinančio ir įtaraus drakono-sesers darbininkės žvilgsnio. Jis norėjo ką nors pasakyti, bet nieko gero nesugalvojo. Todėl išmintingai liko tylėti.

Tuo metu iš viršaus atsklido ramus ir abejingas Esteros balsas:

— Tėvas kviečia užeiti.

Kalgarį it šuo saugojusi moteris kiek nenoriai atsitraukė, tačiau jos veidas išliko įtarus. Jis praėjo pro ją, pasidėjo ant kėdės skrybėlę ir užlipo laiptais, kur laukė Estera.

Namo viduje Kalgarį apstulbino kone ideali švara. „Gali pagalvoti, kad čia prabangūs slaugos namai,“ — dingtelėjo jam.

Estera nuvedė jį koridoriumi, nulipo trimis laipteliais žemyn. Paskui atidarė duris ir parodė jam užeiti. Pati įėjo iš paskos ir uždarė duris.

Tai buvo biblioteka, ir Kalgaris, pasijutęs jaukiau, pakėlė galvą. Šioje patalpoje tvyrojo visiškai kitokia atmosfera negu visame name. Tai buvo kambarys, kuriame gyveno žmogus — ir dirbo, ir ilsėjosi. Palei sienas buvo sudėtos knygos, čia pat stovėjo dideli, gana aptrinti, bet vis dar siūlantys poilsį krėslai. Ant rašomojo stalo maloniai netvarkingai mėtėsi laikraščiai, ant stalų gulėjo knygos. Kalgaris spėjo pastebėti pro duris tolimajame kambario gale išeinančią jauną moterį — gana gražią jauną moterį. Paskui jo dėmesį patraukė vyras, kuris atsistojo ir, vis dar laikydamas rankoje išlankstytą laišką, priėjo pasisveikinti.

Iš pirmo žvilgsnio Kalgariui pasirodė, kad Leo Argilas neįtikėtinai išsekęs, tiesiog peršviečiamas. Ne žmogus, o tik jo šmėkla! Jis prabilo maloniu, nors ir neskambiu balsu:

— Daktaras Kalgaris? Prašau sėstis.

Kalgaris atsisėdo. Paėmė siūlomą cigaretę. Šeimininkas įsitaisė priešais. Visa tai buvo padaryta iš lėto, tarsi pasaulyje, kur laikas nieko nereiškia. Leo Argilas, vos pastebimai šypsodamasis ir švelniai tapšnodamas bekrauju pirštu per laišką, prabilo:

— Misteris Maršalas rašo, jog turite pranešti mums kažką svarbaus, nors nemini, ką būtent. Teisininkai visada stengiasi pernelyg neįsipareigoti, tiesa? — jau plačiau šypsodamasis paklausė jis.

Kalgariui dingtelėjo jį patį netikėtai nustebinusi mintis, kad šis priešais sėdintis žmogus yra laimingas. Tai pasireiškė ne žvalumu ir entuziazmu, kaip tai paprastai būna, — jis buvo laimingas kažkokioje iliuzinėje, bet malonioje savo paties vienumoje. Tai buvo žmogus, kurio išorinis pasaulis neveikė ir kuris buvo tuo patenkintas. Kalgaris nesuprato, kodėl jį tai nustebino — tačiau nustebino.

— Labai malonu, kad sutikote mane priimti, — tarė jis. Tai buvo tik mechaniškas prisistatymas. — Pamaniau, jog geriau atvykti asmeniškai, negu parašyti. — Jis patylėjo, paskui staiga nesuvaldė savo susijaudinimo: — Sunku... Labai sunku...

— Neskubėkite.

Leo Argilas vis dar buvo mandagus ir šaltakraujiškas. Jis palinko į priekį, tarsi norėdamas padėti.

— Kadangi atnešėte šį laišką nuo Maršalo, spėju, kad jūsų apsilankymas susijęs su mano vargšu sūnum Džeko — tai yra Džeku. Mes jį vadinome Džeko.

Kalgaris užmiršo visus savo iš anksto sugalvotus žodžius bei frazes. Prieš akis stovėjo kraupi realybė — tai, ką jis turėjo pasakyti. Jis vėl sudejavo.

— O, siaube, kaip sunku...

Akimirksnį buvo tylu, paskui Leo atsargiai tarė: