Агата Кристи - Nekaltojo kankinimas

— Kai po kelių dienų atgavau sąmonę, neprisiminiau nei avarijos, nei kelionės į Londoną. Paskutinis įvykis, kurį įstengiau prisiminti, buvo mano apsilankymas pas senąją auklę Polgarte. Toliau — visiška tuštuma. Mane ramino, kad tai gana įprastas reiškinys. Be to, nebuvo pagrindo manyti, kad tos kelios iš mano gyvenimo išnykusios valandos kuo nors reikšmingos. Nei aš pats, nei kas nors kitas neturėjo nė menkiausios nuojautos, kad tą vakarą aš pravažiavau Redmino-Draimuto keliu.

— Buvo likę labai nedaug laiko, kurį galėjau praleisti Anglijoje. Aš gulėjau ligoninėje, visiškoje ramybėje, be jokių laikraščių. Kai pagaliau išrašė, nuvažiavau tiesiai į oro uostą ir išskridau į Australiją, kur prisijungiau prie ekspedicijos. Tiesa, kiek paabejojau, ar atlaikysiu tokią kelionę, beveikiai nuvijau tas mintis. Aš buvau pernelyg užsiėmęs pasiruošimo malonumais bei rūpesčiais, kad atkreipčiau dėmesį į pranešimus apie žmogžudystes. Be to, visas triukšmas, vos suėmus įtariamąjį, nurimo, o kai byla buvo perduota teismui ir plačiai aprašyta, aš jau buvau pakeliui į Antarktidą.

Jis nutilo. Visi įdėmiai klausėsi.

— Viską sužinojau maždaug prieš mėnesį, kai tik grįžau į Angliją. Norėdamas susipakuoti daiktus, paprašiau kambario šeimininkės atnešti senų laikraščių. Ji atnešė pluoštą iš katilinės. Vieną pasitiesiau ant stalo ir pamačiau jauno vyruko nuotrauką. Jis pasirodė man matytas. Stengiausi prisiminti, kur jį buvau sutikęs ir kas jis toks. Deja, man nepavyko. Ir vis dėlto, labai keista, bet aš prisiminiau savo pokalbį su juo — mes kalbėjomės apie ungurius. Jis labai susidomėjo ir susižavėjo mano pasakojimu apie ungurių gyvenimą. Bet kada tai buvo? Ir kur? Aš perskaičiau skyrelį, perskaičiau, kad tas jaunuolis, vardu Džekas Argilas, kaltinamas žmogžudyste, perskaičiau apie jo parodymus policijai, kad jį vežė vienas vyras, kurio automobilio salonas buvo juodos spalvos.

— Ir tada, gana netikėtai, tas prarastas mano gyvenimo fragmentas sugrįžo. Tai aš vežiau tą jaunuolį, išleidau jį Draimute, grįžau atgal į butą... po to bėgau per gatvę pirkti cigarečių. Aš prisiminiau, kaip akies krašteliu dar spėjau pastebėti mane partrenkiantį sunkvežimį, o paskui — nieko iki pat ligoninės. Vis dar negalėjau prisiminti, kaip nuvažiavau į stotį ir laukiau traukinio į Londoną. Aš skaičiau ir skaičiau tą skyrelį. Teismas buvo įvykęs prieš metus, byla — jau kone užmiršta. „Čia apie kažkokį jaunuolį, kuris nužudė savo motiną, — abejingai prisiminė šeimininkė. — Nežinau, kuo ten viskas baigėsi... Atrodo, jį pakorė.“ Aš perskaičiau visus tų dienų laikraščius, paskui nuėjau į tos bylos advokatų kontorą „Maršal & Maršal“. Ten sužinojau, kad mėginti išlaisvinti nelaimėlį jau per vėlu. Jis mirė kalėjime nuo plaučių uždegimo. Nors jis nebebus išteisintas, teisingumas gali būti sugrąžintas bent jo atminimui. Mudu su misteriu Maršalu nuėjome į policiją. Išdėstėme šį reikalą prokurorui. Maršalas kiek abejojo, kad prokuroras dėl to kreipsis į vidaus reikalų ministrą.

— Jūs, žinoma, gausite iš jo išsamų pranešimą. Dabar jis uždelsė tik dėl to, kad aš norėjau pirmasis išdėstyti jums visą tiesą. Man atrodo, jog privalau ištverti šią kančią. Suprantate, aš esu tikras, kad mane amžinai slėgs sunki kaltė. Jeigu aš tada būčiau atsargiau ėjęs per gatvę... — Jis nutilo. — Aš suprantu, kad visada jums kelsiu neapykantą... Ir nors teoriškai esu nekaltas... jūs, kiekvienas iš jūsų, privalote mane smerkti.

— Mes nė nemanome jūsų smerkti, — šiltai ir maloniai paskubėjo atsakyti Gvenda Vaugan. — Tai tik... vienas iš tų įvykių. Tragiškas... neįtikėtinas... bet taip jau buvo.

— Ar jie jumis patikėjo? — paklausė Estera.

Kalgaris nustebęs pažvelgė į ją.

— Ar jumis patikėjo... policija? O gal jūs tik pučiat miglą į akis?

Nors jautėsi prislėgtas, jis šyptelėjo ir švelniai atsakė:

— Aš labai garbingas liudininkas. Neturiu jokių savanaudiškų tikslų. Jie be galo atidžiai išanalizavo mano pasakojimą, buvo pateikti medicininiai įrodymai ir įvairios patvirtinančios detalės iš Draimuto. O, taip. Maršalas, žinoma, buvo atsargus kaip ir visi teisininkai. Jis nenorėjo suteikti jums viltį, kol pats visiškai neįsitikino sėkme.

Leo Argilas pasimuistė krėsle ir pirmą kartą prakalbo.

— Ką jūs turite galvoje, sakydamas „sėkme“?

— Dovanokite, — greitai atsakė Kalgaris. — Tai ne pats tinkamiausias žodis. Jūsų sūnus buvo apkaltintas žmogžudyste, kurios jis nepadarė, tardomas, nuteistas ir... mirė kalėjime. Teisybė išaiškėjo per vėlai. Tačiau teisingumas turi būti pasiektas, beveik garantuotai bus pasiektas, ir jūs tai matysite. Vidaus reikalų ministras tikriausiai patars karalienei paskelbti atleidimą.

Estera nusijuokė.

— Atleidimą... už tai, ko jis nepadarė?

— Žinau, terminai visada atrodo nerealistiški. Bet, kaip suprantu, ministerijoje paprastai iškeliamas klausimas, ir atsakymas į jį parodys, kad Džekas Argilas nepadarė nusikaltimo, už kurį buvo nuteistas. Laikraščiai plačiai aprašys tą faktą.

Jis nutilo. Niekas nepratarė nė žodžio. Kalgariui pasirodė, kad jo klausytojai sukrėsti. Bet tikriausiai maloniai.

Jis atsistojo ir neryžtingai tarė:

— Bijau, jog daugiau neturiu ką pasakyti... Kartoti, kaip aš apgailestauju, koks nelaimingas jaučiuosi, prašyti jūsų atleidimo... Visa tai jums turbūt jau ne kartą girdėta. Tragedija, nutraukusi jo gyvenimą, aptemdė ir manąjį. Bet tikiuosi... — jo balsas nuskambėjo maldaujančiai — jums kai ką reiškia tai, kad jis nepadarė to siaubingo nusikaltimo... kad jo vardas... jūsų vardas... bus apvalytas pasaulio akyse..?

Jei Kalgaris ir tikėjosi atsakymo, jo neišgirdo.

Leo Argilas murksojo susmukęs savo krėsle. Gvenda įdėmiai stebėjo jo veido išraišką. Estera išplėtusi akis tragišku žvilgsniu spoksojo priešais save. Mis Lindstrom kažką tyliai sumurmėjo ir papurtė galvą.

Kalgaris bejėgiškai stabtelėjo prie durų ir atsigręžė į juos.

Pirmoji šioje situacijoje atsakomybę prisiėmė Gvenda Vaugan. Ji priėjo prie jo, uždėjo delną ant jo rankos ir tyliai tarė:

— Dabar jums geriausia išeiti, daktare Kalgari. Jiems tai pernelyg didelis šokas. Reikia laiko, kad viską apmąstytų.

Kalgaris linktelėjo ir išėjo. Koridoriuje jį pasivijo mis Lindstrom.

— Aš jus išleisiu, — tarė ji.

Prieš užsidarant durims, Kalgaris dar spėjo pastebėti, kaip mis Gvenda Vaugan susmuko ant kelių šalia Leo Argilo krėslo. Tai jį šiek tiek nustebino.

Koridoriuje mis Lindstrom pažvelgė jam į veidą ir stovėdama kaip sargybinis griežtai tarė:

— Vis tiek jo nebeatgaivinsite. Tad kam reikėjo jiems priminti? Lig šiol jie tik liūdėjo. Dabar kentės. Tokiu atveju paprastai geriausia palikti viską ramybėje.

Jos balsas atrodė nepatenkintas.

— Turi būti apvalytas jo atminimas, — atsakė Artūras Kalgaris.

— Kokie gražūs sentimentai! Ką gi, suprantama. Bet jūs nepagalvojote, ką visa tai reiškia. Vyrai niekada negalvoja. — Ji treptelėjo koja. — Aš juos visus myliu. Apsigyvenau šiuose namuose dar 1940 metais, kad padėčiau madam Argil — ji buvo čia atidariusi prieglaudą vaikams, kurie per karą neteko namų. Jiems buvo nesaldu, ir mes darėme viską, ką galėjome. Tai buvo beveik prieš aštuoniolika metų. O dabar, nors ji jau mirusi, aš vis dar čia... kad juos prižiūrėčiau... kad tvarkyčiau namus ir rūpinčiausi juos skaniai pavalgydinti. Aš juos visus myliu... taip, myliu... O Džekas — jis buvo pavojingas! O taip, mylėjau ir jį. Bet... jis buvo pavojingas!