Агата Кристи - Nekaltojo kankinimas

— Velniai griebtų! — sušuko Mikas. — Po tiek laiko? Prapuolęs liudininkas! Ką gi, tą vakarą Džeko nepasisekė.

Vėl prakalbo Leo, o Mikas klausėsi.

— Taip, — tarė jis, — sutinku. Mums reikia kuo greičiau susirinkti ir pasikviesti Maršalą, kad patartų. — Staiga Mikas nusijuokė. Leo taip gerai prisiminė tą sode už lango žaidusio mažo berniuko juoką. — Galime lažintis. Kuris iš mūsų tai padarė?

Leo staigiai numetė ragelį ir pasitraukė nuo telefono.

— Ką jis pasakė? — paklausė Gvenda.

Leo atsakė.

— Man tai atrodo kvailas juokelis, — tarė Gvenda.

Leo dirstelėjo į ją.

— O gal tai joks juokelis, — tyliai tarė jis. II

Merė Durant perėjo per kambarį ir surinko kelis nukritusius vazoje pamerktų chrizantemų žiedlapius. Paskui rūpestingai išmetė juos į šiukšlių dėžę. Tai buvo aukšta, romi dvidešimt septynerių metų moteris. Nors jos veide dar nesimatė raukšlių, ji atrodė vyresnė — galbūt dėl solidaus brandumo, kurį tarsi paryškino jos makiažas. Ji skleidė savitą žavesį. Taisyklingi veido bruožai, glotni oda, gyvos mėlynos akys, šviesūs viršugalvyje į kuodą susukti plaukai. Tokia šukuosena tuo metu buvo madinga, nors ji ne dėl to taip nešiojo. Tai buvo moteris, visada išsauganti savitą stilių. Jos išvaizda buvo lyg jos namas — tvarkinga, gerai prižiūrima. Ji pastebėdavo kiekvieną dulkelę ar netvarką.

Vežimėlyje sėdintis neįgalus vyras žiūrėjo, kaip ji rūpestingai išmeta žiedlapius, ir kreivokai šyptelėjo.

— Vis tie mažmožiai, — tarė jis. — Viskam yra vieta, ir viskas turi būti savo vietoje.

Jis kiek piktdžiugiškai nusijuokė. Tačiau Merė Durant nekreipė dėmesio.

— Man patinka tvarka, — sutiko ji. — Žinai, Filai, juk ir tau nepatiktų, jei namuose būtų jovalynė.

— Ką gi, aš bet kuriuo atveju neturiu galimybės tvarkytis, — su vos juntamu kartėliu atsakė jos vyras.

Neilgai trukus po judviejų vestuvių Filipas Durantas susirgo poliomielitu ir buvo paralyžiuotas. Jį dievinusiai Merei vyras tapo kartu ir vaiku. Patį Filą tokia egoistiška meilė šiek tiek varžė. O žmona nesuprato, kad jos pasitenkinimas, turint priklausomą vyrą, jį kartais erzina.

Jis paskubom kalbėjo toliau, tarsi bijodamas iš jos išgirsti užuojautos ar gailesčio žodį.

— Tai bent naujieną pasakė tavo tėvas! Po tiek laiko! Kaip tu gali būti tokia rami?

— Man sunku suprasti... Labai keista. Iš pradžių tiesiog negalėjau patikėti tėvo žodžiais. Jeigu būtų skambinusi Estera, pagalvočiau, kad ji prasimanė. Žinai tą Esterą.

Kartėlis Filipo Duranto veide išnyko. Jis švelniai tarė:

— Ta karštakošė išdykėlė tik ir ieško gyvenime problemų. Ir, žinoma, randa.

Merė numojo ranka, rodydama, kad kitų žmonių charakteriai jos nedomina. Paskui neryžtingai tarė:

— O jeigu tai tiesai Juk negalėjo tas žmogus viską išsigalvoti?

— Tas besmegenis mokslininkas? Gerai, jei taip būtų, bet, atrodo, Andrejus Maršalas į šį reikalą žiūri rimtai. O Maršalas ir jo vyrukai itin galvoti teisininkai. Štai kas.

— Ką tai gali reikšti , Filai? — suraukusi kaktą paklausė Merė Durant.

— Tai reiškia, kad Džeko bus visiškai reabilituotas. Tai yra, jeigu pareigūnai liks patenkinti... O jiems, spėju, abejonių nekils.

— Puiku, — atsidūsėjusi tarė Merė. — Tikiuosi, viskas bus labai gerai.

Filipas Durantas vėl nusijuokė, taip pat keistai ir karčiai.

— Pole! Tu nuvarysi mane į kapus.

Pole ją kartais vadino tik jos vyras. Šis vardas absurdiškai nesiderino su jos didinga išvaizda. Merė kiek nustebusi pažvelgė į Filipą.

— Nesuprantu, ką aš pasakiau, kad taip tave pralinksminau.

— Tu kalbi taip gailestingai! Kaip kažkokia dama, parduodanti kaimo draugiją garsinantį rankdarbį.

— Bet juk tai suprantamai — sumišusi atsakė Merė. — Juk negali apsimesti, kad malonu turėti šeimoje žmogžudį.

— Na ne visai šeimoje.

— Praktiškai tas pats. Turiu galvoje, kad visa tai užvirė tokią košę! Visi tiesiog netvėrė smalsumu. Bjauru ir prisiminti.

— Tu puikiai ištvėrei, — tarė Filipas. — Sustingdydavai juos savo lediniu mėlynų akių žvilgsniu. Priversdavai užsičiaupti ir susigėdus spūdinti šalin. Tu nuostabiai sugebi slėpti savo jausmus.

— Man visa tai labai nepatiko. Buvo tiesiog nepakenčiama, — prisipažino Merė Durant. — Bet pagaliau jis mirė, ir viskas baigėsi. O dabar... dabar turbūt prasidės iš naujo. Varge mano...

— Taip, — susimąstęs tarė Filipas Durantas. Jis kilstelėjo pečius, ir veidą perkreipė skausmo grimasa. Tuoj pat pribėgo žmona.

— Sutraukė mėšlungis? Palauk. Leisk, pataisysiu tą pagalvę. Štai ten. Geriau?

— Iš tavęs išeitų puiki slaugė, — tarė Filipas.

Už šių paprastai ištartų žodžių slypėjo gilūs jausmai.

Suskambo telefonas, ir Merė nuėjo atsiliepti.

— Alio... Taip... Klausau... O, tai tu...

Ji atsisukusi tarstelėjo Filipui:

— Tai Mikas.

— Taip... Taip jau žinom. Tėvas skambino... Ką gi, savaime aišku... Taip... Taip... Filipas sako, kad jeigu teisininkai liks patenkinti, viskas turi būti gerai... Aš tikrai nesuprantu, Mikai, kodėl tu taip susijaudinai... Ne tokia aš jau ir kvaila... Iš tikrųjų, Mikai, man atrodo, kad tu... Alio?.. Alio?.. — Ji piktai susiraukė. — Padėjo ragelį. Žinai, Filipai, nesuprantu aš to Miko.

— Ką jis pasakė?

— Atrodo, jį ištiko šokas. Išvadino mane kvaile, atseit nesuprantu, kokios bus pasekmės. Velniai griebtų! Jis taip ir pasakė. Bet kodėl? Nesuprantu.

— Gal jis ką nugirdo? — susimąstęs tarė Filipas.

— Bet ką?

— Žinai, jis teisus. Tai šiaip sau nepraeis.

Merė kiek suglumo.

— Nori pasakyti, kad šia byla vėl susidomės? Aš, žinoma, džiaugiuosi, kad Džeko reabilituotas, bet bus labai nemalonu, jei žmonės vėl paleis liežuvius.

— Ir liežuvaus ne tik kaimynai. Yra dar kai kas.

Ji klausiančiai pažvelgė į vyrą.

— Susidomės ir policija!

— Policijai — griežtai tarė Merė. — O jie čia kuo dėti?

— Pagalvok , mano mieloji, — tarė Filipas.

Merė iš lėto prisiartino ir atsisėdo šalia jo.

— Supranti, dabar tai vėl neišaiškintas nusikaltimas, — tarė Filipas.

— Bet juk jie nepradės knaisiotis... po tiek laiko?

— Geri tavo norai, tik, bijau, visiškai nepagrįsti.

— Betgi taip apsikvailinę, taip neteisingai nuteisę Džeko, jie tikrai nenorės imtis šios bylos iš naujo, — samprotavo Merė.

— Gal ir nenorės... bet tikriausiai turės! Pareiga yra pareiga.

— O, Filipai, esu tikra, kad tu klysti. Tiesiog truputį patriukšmaus, ir vėl viskas nurims.

— Ir mūsų gyvenimas laimingai tekės toliau, — pašaipiai tarė Filipas.

— O kodėl gi ne?

Jis papurtė galvą.

— Viskas ne taip paprasta... Tavo tėvas teisus. Mes turime susirinkti ir pasitarti. Kaip jis pasakė, priversti Maršalą imtis darbo.

— Nori pasakyti... grįžti į Sani Pointą?

— Taip.

— Bet mes negalim to padaryti.

— Kodėl?

— Tai neįmanoma. Tu neįgalus ir...

— Aš nesu neįgalus, — susierzinęs atšovė Filipas. — Aš gana stiprus ir gerai jaučiuosi. Tiesiog nevaldau kojų. Tereikia tinkamos transporto priemonės, ir galėčiau keliauti kad ir į Afriką.

— Ta kelionė į Sani Pointą tau tikrai blogai baigtųsi. Knaisiotis po visą šį nemalonų reikalą...

— Bet mano protas tai sveikas.

— Be to, neįsivaizduoju, kaip paliktume tuščius namus. Anksčiau čia taip siautėjo vagys.