Агата Кристи - Nekaltojo kankinimas

Jis pašoko ir išlėkė iš kambario.

Ketvirtas skyrius

— Labai malonu, kad vėl sutikote mane priimti, misteri Maršalai, — tarsi atsiprašinėdamas tarė Kalgaris.

— Prašau, prašau, — atsakė teisininkas.

— Kaip žinote, buvau nuvykęs į Sani Pointą ir susitikau su Džeko Argilo šeima.

— Taip.

— Manau, jums jau pranešė apie mano apsilankymą?

— Taip, daktare Kalgari.

— Jums gali būti neaišku, kodėl vėl sėdžiu priešais jus... Suprantate, įvykiai klostosi ne visai taip, kaip tikėjausi.

— Gali būti, — tarė teisininkas. Jo balsas kaip paprastai buvo sausas ir abejingas, bet kažkokia jo gaida paskatino Artūrą Kalgarį tęsti.

— Matote, — tęsė Kalgaris, — aš maniau, jog tai padės tašką. Aš, žinoma, buvau nusiteikęs tam tikram jų... sakykime, savaime suprantamam pasipiktinimui. Nors įvykusi avarija ir mano smegenų sutrenkimas buvo, manyčiau, Dievo valia, jų nuomone, jiems už tą priešiškumą atleistina. Tačiau aš vis dėlto tikėjausi iš jų tam tikro dėkingumo už tai, kad Džeko Argilo vardas reabilituotas. Deja. Nieko panašaus.

— Suprantu.

— Misteri Maršalai, gal jūs numatėte tokią įvykių eigą? Prisimenu, kai buvau čia praeitą kartą, jūsų elgesys pasirodė keistas. Sakykit, ar nujautėte tokį jų požiūrį?

— Jūs man dar nepapasakojote, daktare Kalgari, koks tas požiūris.

Artūras Kalgaris prisitraukė kėdę arčiau.

— Aš maniau, jog kai ką užbaigsiu... Vaizdžiai tariant, suteiksiu kitokią pabaigą jau parašytam skyriui. Tačiau mane apėmė jausmas... Aš supratau , kad užuot kažką užbaigęs , aš pradedu. Kažką visiškai nauja. Kaip manote, ar teisingai apibūdinau situaciją?

Misteris Maršalas iš lėto linktelėjo galvą.

— Taip, — tarė jis, — galima taip sakyti. Manau... Turiu pripažinti... kad jūs nesupratote visų implikacijų. Ir negalėjote suprasti, nes, aišku, nieko nežinojote nei apie jų kilmę, nei kokių nors faktų, išskyrus tuos, kurie buvo pateikti teisininkų pranešimuose.

— Ne. Ne, dabar aš suprantu. Pernelyg gerai suprantu. — Susijaudinęs ir pakėlęs balsą Kalgaris tęsė: — Iš tikrųjų jiems nepalengvėjo, ir jie tikrai nepasijuto dėkingi. Jie išsigando. Juos apėmė siaubas — kas dabar bus. Teisingai?

— Manyčiau, jog, ko gero, esate visiškai teisus, — atsargiai atsakė Maršalas. — Bet norėčiau, kad atkreiptumėte dėmesį, jog aš nekalbu apie tai, ką pats žinau.

— Tokiu atveju, — tęsė Kalgaris, — aš negalėsiu ramiai grįžti prie savo darbų, jausdamasis padaręs viską, ką galiu. Aš vis dar esu šio įvykio dalyvis ir privalau įnešti naujos informacijos į žmonių gyvenimą. Juk negaliu tiesiog nusiplauti rankas.

Teisininkas atsikrenkštė.

— Tai gana nerealistiškas požiūris, daktare Kalgari.

— Aš taip nemanau... Anaiptol. Turi būti atsakingas už savo veiksmus, ir ne tik veiksmus , bet ir tų veiksmų rezultatus. Prieš dvejus metus aš pavežėjau jauną vyruką. Tas mano poelgis pakreipė įvykius tam tikra linkme. Tad nemanau, jog dabar turėčiau nuo jų atsiriboti.

Maršalas papurtė galvą.

— Gerai, — nekantriai tarė Artūras Kalgaris. — Jei norite, vadinkite tai fantazijomis. Bet mano sąžinė vis dar nerami. Aš tenorėjau kompensuoti tai, ko nebuvo galima išvengti. Man nepavyko. Keista, bet aš tik dar labiau apsunkinau ir taip prisikentėjusių žmonių dalią. Bet vis dar gerai nesuprantu — kodėl .

— Ne, — iš lėto atsakė Maršalas, — ne, jūs ir negalite suprasti. Juk maždaug aštuoniolika mėnesių buvote toli nuo civilizacijos. Neskaitėte laikraščių, kur buvo rašyta apie tą šeimą. Gal ir taip nebūtumėte jų skaitęs, bet kalbos vis tiek būtų jus pasiekusios. Faktai labai paprasti, daktare Kalgari. Jokios paslapties nėra. Savo laiku jie buvo skelbiami viešai. Juos žinant, viskas kaip ant delno. Jei, kaip jūs tvirtinate, Džekas Argilas nepadarė nusikaltimo, tada kas jį padarei Grįžkime prie aplinkybių, kuriomis buvo įvykdyta žmogžudystė. Tai atsitiko vieną lapkričio vakarą tarp septynių ir pusės aštuonių, namuose, kur velionę supo jos šeimos nariai ir tarnai. Durys buvo saugiai užrakintos, o jeigu kas ir įėjo iš lauko, tą žmogų turėjo įsileisti pati madam Argil arba jis turėjo turėti savo raktą. Tai kiek primena Bordenų bylą Amerikoje, kai vieną sekmadienio rytą misteris Bordenas su žmona buvo užkapoti kirviu. Niekas nieko namuose negirdėjo, niekas nematė prie namo svetimų žmonių. Dabar suprantate, daktare Kalgari, kodėl tos šeimos nariai, išgirdę jūsų atneštą naujieną, kaip jūs sakote, daugiau sunerimo, negu apsidžiaugė?

— Norite pasakyti, kad jiems kur kas labiau patiktų, jei kaltasis liktų Džekas Argilas? — — susimąstęs paklausė Kalgaris.

— O, taip, — atsakė Maršalas. — Taip, būtent taip. Ciniškai tariant, Džekas Argilas buvo puikus atsakymas į nemalonų žmogžudystės toje šeimoje faktą. Jis buvo problemiškas vaikas, nusižengti linkęs paauglys, pašėlęs vyras. Šeimos ratelyje jį buvo galima pateisinti. Taip ir darė. Jo gedėjo, užjautė, kalbėjo sau, vieni kitiems ir visam pasauliui, kad tai ne Džeko kaltė , kad viską galėjo paaiškinti psichologai! Taip, taip, labai patogu.

— O dabar... — pratarė Kalgaris ir nutilo.

— O dabar, — tęsė misteris Maršalas, — padėtis, žinoma, pasikeitė. Visiškai pasikeitė. Tapo gal netgi pavojinga.

— Mano atnešta žinia buvo nelaukta ir jums, tiesa? — įžvalgiai paklausė Kalgaris.

— Turiu pripažinti, kad taip. Taip, prisipažinsiu, jog buvau... priblokštas. Byla, kuri buvo patenkinamai — taip, aš ir toliau vartosiu šį žodį „patenkinamai“ — išnagrinėta ir baigta, dabar vėl atnaujinta.

— Oficialiai? — paklausė Kalgaris. — Tai yra... ar į šią bylą gilinsis ir policija?

— Žinoma, — atsakė Maršalas. — Kai paaiškėjo svarbus Džeko Argilo kaltės įrodymas (prisiekusieji išėjo pasitarti tik penkiolikai minučių), byla buvo baigta, ir policijai neliko reikalo kištis. Bet dabar, kai atsirado pomirtinio reabilitavimo galimybė, byla vėl atnaujinta.

— Ir policija pradės tyrimą?

— Esu beveik tikras. Aišku, — susimąstęs ir trindamas smakrą pridūrė Maršalas, — kažin ar po tiek laiko jie atskleis kokias nors ypatingas bylos aplinkybes... Abejoju. Gal ir sužinos, kad nusikaltimą padarė vienas iš šeimos narių. Gal labai miglotai nujaus, kas tikrasis kaltininkas. Bet įrodyti bus nelengva.

— Suprantu, — tarė Kalgaris. — Suprantu... taip, būtent tai ji turėjo galvoje.

— Apie ką jūs kalbate? — kaipmat sukluso teisininkas.

— Apie tą merginą, — atsakė Kalgaris. — Esterą Argil.

— O, taip. Jaunoji Estera. — Jis smalsiai paklausė: — Ką ji jums kalbėjo?

— Kalbėjo apie nekaltąjį. Pasakė, kad svarbu ne nusikaltėlis, o nekaltas. Dabar aš suprantu, ką ji turėjo galvoje...

Maršalas įdėmiai pažvelgė į jį.

— Tikiuosi, jog suprantate.

— Ji turėjo galvoje tą patį, ką ir jūs, — tarė Artūras Kalgaris. — Ji norėjo pasakyti, kad šeimos nariai vėl bus įtarinėjami.

— Vargu ar „vėl“, — įsiterpė Maršalas. — Anksčiau šeima nebuvo įtariama. Džekas Argilas iš pat pradžių buvo aiškiai įvardytas nusikaltėliu.

Kalgaris numojo ranka.

— Šeima bus įtariama, — tęsė jis, — ir tai gali trukti ilgai... gali niekada nesibaigti. Jeigu kaltas vienas iš šeimos narių, gali būti, kad jie patys nežino kuris. Jie žiūrės vienas į kitą ir galvos... Taip, štai kas blogiausia. Jie patys nežinos — kuris...