Агата Кристи - Nekaltojo kankinimas

Moteris staigiai nusigręžė. Atrodė, jog ji užmiršo savo pažadą jį palydėti. Kalgaris pradėjo iš lėto lipti laiptais. Negrabiai mėgindamas atidaryti užsklęstas lauko duris, jis nenugirdo lengvų žingsnių ant laiptų. Jais lėkte nulėkė Estera.

Ji atrakino ir atidarė duris. Jiedu stovėjo ir žvelgė vienas į kitą. Kalgaris niekaip negalėjo suprasti to tragiško priekaišto jos akyse.

— Kodėl jūs atėjote? — vos girdimai ištarė Estera. — O, ir kodėl jūs atėjote?

Jis bejėgiškai žvelgė į ją.

— Aš jūsų nesuprantu. Nejaugi jums nesvarbu jūsų brolio geras vardas? Nejau nenorite, kad jo atžvilgiu būtų sugrąžintas teisingumas?

— Ach teisingumas! — pašaipiai mestelėjo ji.

— Nesuprantu... — pakartojo Kalgaris.

— Ieškoti teisingumo! Kas dabar iš to broliui! Jis miręs. Dabar svarbu ne Džeko, o mes!

— Ką jūs turite galvoje?

— Svarbu ne nusikaltėlis. Svarbu nekaltas.

Ji sugriebė jo ranką, įspraudė pirštus į delną.

— Dabar svarbiausia — mes. Nejaugi nesuprantate, ką jūs mums padarėte?

Jis spoksojo į ją.

Iš lauke tvyrančios tamsos išniro vyro figūra.

— Daktaras Kalgaris? — paklausė jis. — Jūsų laukia taksi, sere. Nuvešiu jus iki Draimuto.

— O... e... ačiū.

Kalgaris dar kartą atsigręžė į Esterą, bet ji jau buvo nuėjusi vidun.

Lauko durys su trenksmu užsidarė.

Trečias skyrius

Nusibraukusi tamsius plaukus nuo aukštos kaktos, Estera lėtai užlipo laiptais. Viršuje ją pasitiko Kirsten Lindstrom.

— Išvažiavo?

— Taip.

— Tu taip sukrėsta, Estera. — Kirsten Lindstrom švelniai uždėjo ranką jai ant peties. — Eime su manim. Duosiu tau truputį brendžio. Tau jau viso to per daug.

— Atrodo, aš nenoriu jokio brendžio, Kirsti.

— Gal ir nenori, bet jis būtų naudingas.

Mergina nesipriešindama leidosi nuvedama koridoriumi į mažą Kirsten Lindstrom svetainę. Ji paėmė jai pastatytą taurelę brendžio ir lėtai gurkštelėjo. Kirsten Lindstrom suirzusiu balsu tarė:

— Viskas įvyko taip staiga. Galėjo bent perspėti. Kodėl misteris Maršalas pirmiau neparašė?

— Manau, kad jam neleido daktaras Kalgaris. Jis norėjo atvykti ir pats mums pasakyti.

— Atvykti ir pats pasakyti! Kaip, jo nuomone, mes turėjome sureaguoti į tokią naujieną?

— Man atrodo, — keistu, bespalviu balsu tarė Estera, — jis manė, kad mes apsidžiaugsime.

— Apsidžiaugėm ar ne, tai vis tiek buvo šokas. Jam nereikėjo to daryti.

— Tam tikra prasme jis pasielgė drąsiai, — atsakė Estera.

Jos išbalęs veidas paraudo. — Norėjau pasakyti, kad jam nebuvo lengva tai padaryti. Atvykti ir pasakyti artimiesiems, kad jų šeimos narys, kuris buvo nuteistas už žmogžudystę ir mirė kalėjime, iš tikrųjų yra nekaltas. Taip, manau, tai drąsus poelgis... Bet vis tiek geriau jis būtų to nedaręs, — pridūrė ji.

— Mums visiems būtų buvę geriau, — skubiai tarė mis Lindstrom.

Staiga lyg pažadinta iš savo apmąstymų, Estera smalsiai pažvelgė į ją.

— Vadinasi, ir tau taip atrodo, Kirsti? O aš maniau, kad tik man vienai.

— Aš ne kvailė, — atrėžė mis Lindstrom. — Aš numatau tam tikras pasekmes, apie kurias daktaras Kalgaris, atrodo, nepagalvojo.

Estera atsistojo.

— Turiu eiti pas tėvą, — tarė ji.

Kirsten Lindstrom sutiko.

— Taip. Dabar jis turės laiko pagalvoti, kaip geriau pasielgti.

Esterai įžengus į biblioteką, Gvenda Vaugan kalbėjo telefonu. Tėvas pamojo jai pirštu, ir Estera priėjusi atsisėdo ant jo krėslo ranktūrio.

— Bandom prisiskambinti Merei ir Mikui, — tarė jis. — Reikia tučtuojau jiems apie tai pranešti.

— Alio, — tarė Gvenda Vaugan. — Madam Durant? Merė? Čia Gvenda Vaugan. Su jumis nori pakalbėti tėvas.

Leo priėjo ir paėmė ragelį.

— Mere? Kaip laikotės? Kaip Filipas?.. Gerai. Įvyko kai kas netikėta... Nusprendžiau, kad reikia nedelsiant pranešti jums. Pas mus ką tik lankėsi toks daktaras Kalgaris. Jis atsinešė laišką nuo Andrejaus Maršalo. Apie Džeko. Pasirodo... nors ir labai keista... pasirodo, kad toji istorija, kurią Džeko pasakojo teisme, kad jį kažkas pavežėjo į Draimutą, yra tikra teisybė. Daktaras Kalgaris ir buvo tas jį pavežęs žmogus... — Jis nutilo, klausydamasis, ką sako duktė. — Taip, ką gi, Mere, dabar nesigilinsiu į detales, kodėl jis neatvyko laiku. Buvo patekęs į avariją... sutrenkė smegenis. Visa tai atrodo labai tikėtina. Aš skambinu, norėdamas pasakyti, kad mums visiems reikėtų kuo greičiau susitikti. Gal pavyks prisikalbinti ir Maršalą atvažiuoti bei aptarti šį reikalą. Manau, mums reikalingas optimalus juridinis patarimas. Ar galėsite judu su Filipu?.. Taip... Taip, aš žinau. Bet, mieloji, manau, kad tai tikrai svarbu. .. Taip... Ką gi, jei norėsi, paskambink man vėliau. Dar turiu pamėginti susirasti Miką.

Jis padėjo ragelį.

Gvenda Vaugan žengė prie telefono.

— Skambinti Mikui?

— Jei tai užtruks, gal galėčiau aš paskambinti pirma, Gvenda? — įsiterpė Estera. — Noriu pakalbėti su Donaldu.

— Žinoma, — atsakė Leo. — Juk ketini šį vakarą su juo susitikti, ar ne?

— Ketinau , — tarė Estera.

Tėvas įdėmiai pažvelgė į ją.

— Turbūt visa tai tave labai nuliūdino, mieloji?

— Nežinau, — atsakė Estera. — Aš pati nežinau, kaip aš jaučiuosi.

Gvenda pasitraukė, leisdama jai prieiti prie telefono, ir Estera surinko numerį.

— Gal pakviestumėte daktarą Kregą? Taip, taip. Skambina Estera Argil.

Po minutės kitos ji tarė:

— Čia tu, Donaldai?.. Aš skambinu, kad pasakyčiau, jog šį vakarą negalėsiu eiti su tavimi į paskaitą... Ne, aš nesergu... Visiškai ne tai, tiesiog... tiesiog mes... mes sulaukėme gana keistų naujienų.

Klausydamasi daktaro Krego, Estera pasuko galvą į tėvo pusę, uždengė ranka ragelį ir paklausė:

— Juk tai ne paslaptis, tiesa?

— Ne, — iš lėto atsakė Leo. — Ne, tai jokia paslaptis, bet... na, norėčiau paprašyti Donaldo, kad jis kol kas to niekam nesakytų. Žinai, kaip sklinda gandai.

— Žinau, — atsakė Estera ir vėl prakalbo į ragelį: — Manau, kad tu pavadintum tai gera naujiena, bet... ji gerokai sutrikdė. Geriau telefonu apie tai nekalbėti... Ne, ne, nevažiuok pas mane... Prašau, nevažiuok. Bent jau ne šį vakarą. Rytoj. Tai dėl Džeko. Taip... taip... mano brolio... Tiesiog pagaliau paaiškėjo, kad jis nenužudė mano motinos... Bet, prašau, Donaldai, nieko nesakyk ir su niekuo nesikalbėk. Aš tau viską papasakosiu rytoj... Ne, Donaldai, ne... Šį vakarą nenoriu nieko matyti — net tavęs. Prašau. Ir daugiau nieko nesakyk.

Ji padėjo ragelį ir pamojo Gvendai, kad skambintų. Gvenda paklausė Draimuto numerio. Leo švelniai tarė:

— Kodėl neini į paskaitą su Donaldu, Estera? Prasiblaškytum.

— Nenoriu, tėte. Negaliu.

— Kai kalbėjai... sudarei jam įspūdį, kad tai nėra gera naujiena. Bet žinai, Estera, juk yra ne taip. Tiesiog mes išsigandome. Bet labai tuo džiaugiamės — labai... Kaipgi kitaip?

— Taip ir pasakysim, ar ne? — paklausė Estera.

— Mano mielas vaike... — perspėjančiai pratarė Leo.

— Bet juk tai netiesa, ar ne? — paprieštaravo Estera. — Tai nėra gera žinia. Ji tiesiog siaubingai sukrėtė.

Gvendą tarė:

— Mikas klauso.

Leo vėl priėjo ir paėmė iš jos ragelį. Jis kalbėjosi su sūnum labai panašiai, kaip su dukra. Tačiau šią naujieną Mikas priėmė visiškai kitaip nei Merė Durant. Nei protestavo, nei nustebo, o iš karto patikėjo.