Агата Кристи - Nekaltojo kankinimas

— Jeigu jums tai padėtų... Mes gerai žinome, koks buvo Džeko... Vargu, ar jį buvo galima pavadinti normaliu. Kad ir ką papasakotumėte, mūsų niekas nenustebins. Tiesa, toji tragedija siaubinga, bet aš nuo pat pradžių esu tikras, kad Džeko tikrai nebuvo atsakingas už savo veiksmus.

— Aišku, kad ne.

Tai buvo Estera. Išgirdęs jos balsą, Kalgaris krūptelėjo. Jis buvo ją užmiršęs. Ji prisėdo ant krėslo ranktūrio, jam už kairiojo peties. Kalgariui pasukus galvą, ji gyvai pasilenkė jo link.

— Džeko visada buvo siaubingas, — tvirtai tarė ji. — Visai toks, kaip vaikystėje — turiu galvoje, tada, kai netekdavo kantrybės. Tiesiog pagriebdavo, kas po ranka, ir droždavo tiesiai prie tavęs...

— Estera... Estera... mieloji. — Argilo balsas buvo kupinas sielvarto.

Mergina išsigandusi kilstelėjo prie lūpų ranką.

— Dovanokit, — staiga išraudusi, mergiotiškai baikščiai tarė ji. — Aš nenorėjau... Užsimiršau... Aš... Aš neturėjau taip kalbėti... ypač dabar, kai jis... tai yra, dabar, kai viskas baigta, ir... ir...

— Baigta, ir taškas, — tarė Argilas. — Visa tai jau praeityje. Aš stengiuosi... mes visi stengiamės... manyti, kad tas vaikinas buvo neįgalus. Viena iš gamtos klaidų. Manau, tai viską geriausiai paaiškina. — Jis pažvelgė į Kalgarį. — Sutinkate?

— Ne, — atsakė Kalgaris.

Akimirkai stojo tyla. Abu klausytojai net loštelėjo atgal, išgirdę tokį griežtai neigiamą atsakymą. Jis išsprūdo kone nevaldomai, kaip kulka. Mėgindamas sušvelninti jo poveikį, Kalgaris nedrąsiai pridūrė: “

— Aš... atsiprašau. Matote, jūs dar visko nežinote.

— O! — Argilas, atrodė, susimąstė. Paskui pasuko galvą į dukters pusę. — Estera, gal paliktum mus vienus...

— Aš niekur neisiu! Aš turiu išgirsti ir sužinoti, ką čia kalbėsite.

— Tai gali būti nemaloni žinia...

— Argi svarbu, ką dar baisaus galėjo iškrėsti Džeko? — nekantriai sušuko Estera. — Viskas baigta.

— Prašau, patikėkite... visa problema yra ne tai, ką padarė jūsų brolis... veikiau priešingai... — greitai tarė Kalgaris.

— Nesuprantu...

Tolimajame kambario gale atsidarė durys ir įėjo jauna Kalgario jau matyta moteris. Dabar ji vilkėjo apsiaustą ir laikė rankoje nedidelį portfelį.

— Aš išeinu, — tarė ji Argilui. — Ar čia vėl kažkas...

Argilas minutėlę dvejojo (Kalgaris pagalvojo, kad jis visada dvejoja), paskui uždėjo delną jai ant rankos ir prisitraukė artyn.

— Sėskis, Gvenda, — tarė jis. — Čia... e... daktaras Kalgaris. O čia mis Vaugan, kuri... kuri yra... — Jis vėl dvejodamas patylėjo. — Kuri kelerius metus buvo mano sekretorė. Paskui jis pridūrė: — Daktaras Kalgaris atvyko mums kažką papasakoti... ar... kažko mūsų paklausti... apie Džeko...

— Kai ką jums papasakoti, — įsiterpė Kalgaris. — Ir nors jūs to nesuprantate, kas minutę man vis labiau apsunkinate šią užduotį.

Visi pažvelgė į jį kiek nustebę, o Gvendos Vaugan akyse jis pastebėjo kažką panašaus į supratimą. Akimirkai jiedu tarsi susivienijo, ir ji tarsi ištarė: „Taip... Aš žinau, kokie nepakenčiami gali būti Argilai“.

„Kokia patraukli, jauna moteris, — pagalvojo jis. — Nors ne tokia ir jauna — gal trisdešimt septynerių ar aštuonerių.“ Dailiai apvali figūra, tamsūs plaukai ir akys, gyvybingumą ir gerą sveikatą rodanti veido išraiška. Ji sudarė kompetentingos ir protingos moters įspūdį.

— O aš nė nepajutau, kad būčiau jums sutrukdęs, daktare Kalgari, — šaltokai tarė Argilas. — Bent jau tikrai to nenorėjau. Jeigu jūs eitumėt prie reikalo...

— Taip, žinoma. Atleiskite, kad taip pasakiau. Bet vis tas atkaklumas, su kuriuo jūs... ir jūsų dukra nuolatos kartojate, kad viskas baigta... viskas praeityje... padėtas taškas. Būtent nebaigta. Kažkas yra pasakęs:“ Niekas nebus sutvarkyta, kol... “

— „ ...kol nebus sutvarkyta teisingai “, — užbaigė mis Vaugan ir pridūrė: — Kiplingas.

Paskui padrąsinančiai jam linktelėjo. Kalgaris pasijuto jai dėkingas.

— Bet dabar prie reikalo, — tęsė Kalgaris. — Išgirdę, apie ką aš noriu pakalbėti, jūs tikriausiai suprantate, kaip man... sunku. Maža to, aš tiesiog sukrėstas. Bet pirmiausia keletas žodžių apie save. Esu geofizikas, neseniai dalyvavau ekspedicijoje į Antarktidą. Grįžau į Angliją tik prieš kelias savaites.

— Hazo Bentlio ekspedicijoje? — paklausė Gvenda.

Jis dėkingai jai linktelėjo.

— Taip, Hazo Bentlio ekspedicijoje. Aš pasakoju tai, kad suprastumėte, jog maždaug dvejus metus nežinojau, kas... kas čia vyksta.

— Norėjote pasakyti — nežinojote apie teismus dėl nužudymo? — vėl paskubėjo padėti Gvenda.

— Taip, mis Vaugan, būtent tai aš ir norėjau pasakyti.

Jis atsigręžė į Argilą.

— Prašau man atleisti, jeigu tai sukels jums skausmą, bet turiu pasitikslinti tam tikrus įvykius ir datas. Užpernai, lapkričio 9 dieną, maždaug šeštą valandą vakaro jūsų sūnus Džekas Argilas (arba, kaip jūs vadinate, Džeko) parėjo namo ir kalbėjosi su savo motina, madam Argil.

— Taip. Su mano žmona.

— Jis pasakė, jog atsitiko nelaimė, ir reikia pinigų. Anksčiau taip jau buvo nutikę...

— Ir ne kartą, — atsidūsėdamas tarė.

— Madam Argil atsisakė jų duoti. Jis pradėjo plūstis, grasinti. Galiausiai apsisuko ir išlėkė, šaukdamas, kad grįš ir ji „galų gale turės pakloti pinigus“. Jis plyšojo: „Juk tu nenori, kad sėsčiau įkalėjimą?!“ O ji atsakė: „Man pradeda atrodyti, kad taip būtų geriausia“.

Leo Argilas pasijuto nesmagiai.

— Mudu su žmona apie tai pasikalbėdavom. Mes tiek prisikentėjome dėl to vaiko. Ne kartą mėginome jį gelbėti, padėjome jam atsistoti ant kojų. Kartais jau atrodydavo, kad kalėjime patirtas šokas... ir griežtas muštras... — Jo balsas nuslopo. — Bet prašau tęsti.

— Tą patį vakarą jūsų žmona buvo nužudyta, — tęsė Kalgaris. — Užpulta su žarstekliu ir užmušta. Ant žarsteklio liko jūsų sūnaus pirštų antspaudai, o iš komodos stalčiaus dingo jūsų žmonos padėta didelė pinigų suma. Policija sučiupo jūsų sūnų Draimute. Pinigus rado pas jį, daugiausia penkių svarų kupiūromis. Ant vienos iš jų buvo užrašyta pavardė ir adresas — tai padėjo bankui atpažinti, jog būtent šie pinigai tą rytą buvo išmokėti madam Argil. Jūsų sūnus buvo apkaltintas ir stojo prieš teismą. — Kalgaris patylėjo. — Nuosprendis skelbė, jog tai tyčinė žmogžudystė.

Pagaliau nuskambėjo tas lemtingas žodis. Žmogžudystė... Ne aidintis žodis, užgniaužtas žodis — žodis, kuris įsigėrę į užuolaidas, knygas, vilnonį kilimą... Žodį buvo galima užgniaužti, bet ne veiksmą...

— Advokatas Maršalas man leido suprasti, kad suimtas jūsų sūnus protestavo, sakė esąs nekaltas, ir tai darė ne tik užtikrintai, bet ir džiaugsmingai. Jis tvirtino, jog turi idealų alibi tam laikui, kai buvo įvykdyta žmogžudystė, o policijos duomenimis tai įvyko tarp septynių ir pusės aštuonių vakare. Tuo metu, pasak Džeko Argilo, jis keliavo autostopu į Draimutą, ir prieš pat septynias pagrindiniame kelyje nuo Redmino į Draimutą, maždaug per mylią7 nuo čia, įsėdo į vieną automobilį. Jis nepastebėjo, kokios spalvos tas automobilis (jau buvo tamsu), bet prisiminė, jog salonas buvo juodas ar tamsiai mėlynas, ir vairavo pusamžis vyras. Buvo dedamos visos pastangos surasti tą automobilį ir jį vairavusį žmogų, bet veltui. Be to, ir teisėjai buvo įsitikinę, kad visą šią istoriją vaikinas sukurpė paskubom, ir ne itin apgalvotai...