Агата Кристи - Nekaltojo kankinimas

— Paprašyk, kad kas nors pernakvotų.

— Lengva sakyti... Atrodo, kad tai paprasčiausias dalykas pasaulyje.

— Senoji madam Vatserneim ateitų kad ir kasdien. Ir apskritai, liaukis prieštarauti, Pole. Tu tiesiog nenori važiuoti.

— Ne, kodėl gi.

— Mes ten ilgai nebūtume, — ramindamas tarė Filipas. — Bet, manau, turime nuvažiuoti. Tai gera proga parodyti pasauliui savo šeimos vienybę. Mums patiems reikia išsiaiškinti savo poziciją. III

Draimuto viešbutyje Kalgaris anksti papietavo ir nuėjo į savo kambarį. Jis buvo sukrėstas to, ką teko ištverti Sani Pointe. Tiesa, jis nujautė, jog ši misija bus skausminga, ir prisireikė visos drąsos, kad ryžtųsi šiam žingsniui. Tačiau visas reikalas iškankino ir sukrėtė absoliučiai kita prasme, negu jis tikėjosi. Kalgaris išsitiesė ant lovos, užsidegė cigaretę ir pasinėrė į apmąstymus.

Aiškiausiai atmintyje išlikęs vaizdinys buvo Esteros veidas atsisveikinant. Ta panieka, su kuria ji atmetėjo maldavimą ieškoti teisingumo! Ką gi ji pasakė? „Svarbu ne nusikaltėlis. Svarbu nekaltas.“ O paskui: „Nejaugi nesuprantate, ką jūs mums padarėte?“ Bet ką gi jis padarė? Šito jis niekaip nesuprato.

O ir kiti. Toji moteris, vadinama Kirsti (kodėl Kirsti? Tai škotiškas vardas, o ji nebuvo škote — gal danė, o gal norvegė). Kodėl ji kalbėjo taip griežtai... taip smerkiančiai?

Kažkoks keistas atrodė ir Leo Argilas — užsidaręs, atsargus. Nė minties, kad „ačiū Dievui, mano sūnus nekaltas!“ O juk būtent tokia turėtų būti natūrali reakcija!

Ir ta mergina, Leo sekretorė. Ji padėjo jam, buvo maloni. Bet taip pat elgėsi keistai. Jis prisiminė, kaip ji atsiklaupi prie Argilo krėslo. Tarsi... Tarsi... simpatizuotų jam ar užjaustų jį. Užjaustų? Dėl ko? Kad paaiškėjo, jog jo sūnus nieko nenužudė? Na, žinoma... savaime suprantama... ji jam daugiau negu sekretorė... sekretorė, pradirbusi net kelis metus... Kas čia vyksta? Kodėl jie visi...

Ant staliuko šalia lovos suskambo telefonas. Jis pakėlė ragelį.

— Alio?

— Daktaras Kalgaris? Su jumis nori susitikti vienas žmogus.

— Su manim?

Jis nustebo. Niekas nežinojo, kad jis tą naktį praleis Draimute.

— Kas?

Kurį laiką ragelyje buvo tylu. Paskui tarnautojas atsakė:

— Misteris Argilas.

— O! Pasakykite jam... — Artūras Kalgaris vos susivaldė nepasakęs, kad tuoj nusileis į apačią. Jeigu Leo Argilas atsekė paskui jį iki Draimuto ir sugebėjo surasti, kur jis apsistojo, vadinasi, reikalas svarbus, ir kalbėtis žmonių pilname laukiamajame bus nepatogu.

— Paprašykite, kad jis užeitų į mano kambarį, gerai?

Jis pakilo nuo lovos ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal, kol pasigirdo beldimas į duris.

Kalgaris perėjo per kambarį ir atidarė.

— Užeikite, misteri Argilai, aš...

Staiga jis nutilo ir žingtelėjo atatupstas. Tai buvo ne Leo Argilas. Prie durų stovėjo jaunas, į trečią dešimtį įžengęs vyras, kurio tamsiaodis, gražus veidas buvo kupinas kartėlio. Ryžtingas, nepatenkintas, piktas veidas.

— Jūs, žinoma, manęs nelaukėte, — tarė jaunuolis. — Laukėte mano tėvo. Aš Mišelis Argilas.

— Užeikite. — Kalgaris uždarė paskui jį duris. — Kaip jūs mane suradote? — paklausė jis, ištiesdamas vaikinui savo portsigarą.

Mišelis Argilas paėmė vieną cigaretę ir trumpai nemaloniai nusijuokė.

— Visai paprastai! Spėdamas, kad būsite apsistojęs nakčiai, paskambinau į pagrindinius viešbučius. Pataikiau iš antro karto.

— O kodėl norėjote su manimi susitikti?

Mišelis Argilas iš lėto atsakė:

— Norėjau pamatyti, kas jūs per žmogus... — Jis skvarbiai nužvelgė Kalgarį, atkreipdamas dėmesį į kiek gunktelėjusius pečius, žylančius plaukus ir liesą švelnių bruožų veidą. — Tai jūs vienas iš tų, kurie su „Hazu Bentliu“ nukeliavote į ašigalį? Neatrodote labai tvirtas.

Artūras Kalgaris šyptelėjo.

— Išvaizda kartais apgaulinga, — atsakė jis. — Jėgų man užteko. Tam reikia ne tik raumenų. Yra ir kitų svarbių savybių — ištvermė, kantrybė, techninės žinios.

— Kiek jums metų? Kokie keturiasdešimt penkeri?

— Trisdešimt aštuoneri.

— Atrodote vyresnis.

— Taip... Taip, gali būti. — Žvelgiant į šį energingą jaunuolį, akimirkai dilgtelėjo liūdesys.

Paskui jis grubokai paklausė:

— Kodėl manęs ieškojote?

Vaikinas susiraukė.

— Juk tai savaime suprantama, ar ne? Po to, kai išgirdau jūsų atneštą naujieną. Naujieną apie savo mirusį brolį.

Kalgaris nieko neatsakė.

Mišelis Argilas tęsė:

— Tiesa, jam ji atėjo truputį per vėlai, ar ne?

— Taip, — tyliai atsakė Kalgaris. — Jam per vėlai.

— Kodėl taip ilgai tylėjote? Kaip ten buvo su tuo smegenų sutrenkimu?

Kalgaris kantriai jam papasakojo. Keista, bet vaikino grubumas suteikė jam pasitikėjimo. Šiaip ar taip bent vienas žmogus tvirtai stojo už savo brolį.

— Suteikti broliui alibi, toks buvo jūsų tikslas, ar ne? Kaip jūs išsiaiškinote laiką, kada viskas įvyko?

— Dėl to esu tikras, — tvirtai atsakė Kalgaris.

— Galėjote ir suklysti. Jūs, proto bokštai, tokiose smulkmenose, kaip laikas ir vieta, kartais visai nesiorientuojate.

Kalgaris truputį pralinksmėjo.

— Jūs susikūrėte sau kvaištelėjusio profesoriaus vaizdinį — su senomis kojinėmis, nesusivokiantį, kokia dabar diena, ir apskritai, kur jis. Mano brangus drauge, techninis darbas reikalauja didelio kruopštumo, tikslių dozių, laiko apskaičiavimų. Būkite tikras, aš negalėjau suklysti. Jūsų brolis įsėdo į mano automobilį prieš pat septynias, o išleidau jį Draimute penkios po pusės aštuonių.

— Jūsų laikrodis galėjo blogai rodyti. Arba galėjote pažiūrėti į automobilio laikrodį.

— Abu laikrodžiai buvo tiksliai nustatyti.

— Džeko galėjo jus kaip nors apdumti. Jis mėgo krėsti kiaulystes.

— Nebuvo jokių kiaulysčių. Kodėl jūs taip norite įrodyti, kad aš klystu? — jau įsikarščiavęs paklausė Kalgaris. — Aš tikėjausi, kad gali būti sunku įtikinti pareigūnus, jog jie neteisingai pasmerkė nekaltą žmogų. Bet nė nemaniau, kad taip sunku bus įtikinti jo paties šeimą!

— Jums atrodo, kad mus visus sunku įtikinti?

— Taip, reakcija kiek... neįprasta.

Mikas įdėmiai į jį pažvelgė.

— Mano artimieji nenori jumis patikėti?

— Atrodo, taip...

— Ne tik atrodo. Taip ir yra. Ir gerai pagalvojus, tai savaime suprantama.

— Bet kodėl? Kodėl tai turėtų būti savaime suprantama? Nužudyta jūsų motina. Sunkiu nusikaltimu apkaltintas jūsų brolis. Dabar paaiškėjo, kad jis nekaltas. Jūs turėtumėte džiaugtis ir būti dėkingi. Juk tai jūsų brolis.

Mikas atsakė:

— Jis ne mano brolis. O ji ne mano motina.

— Kaip?!

— Nejaugi jums niekas nesakė? Mes visi buvome įvaikinti. Daugelis iš mūsų. Mano vyriausioji „sesuo“ Merė — iš Niujorko. Kitus paėmė perkąrą. Mano „motina“, kaip jūs ją vadinate, savo vaikų neturėjo. Taigi susilipdė gražią šeimynėlę įvaikindama. Merė, aš, Tina, Estera, Džeko. Jaukūs, prabangūs namai, kupini motiniškos meilės! Ilgainiui ji, atrodė, užmiršo, kad mes — ne jos vaikai. Bet kai ji pradėjo popinti Džeko, savo mylimiausią berniuką, jai nepasisekė.

— Nesuprantu, — tarė Kalgaris.

— Tai ir nekalbėkite, „jūsų motina“, „jūsų brolis“! Džeko buvo parazitas!

— Bet ne žmogžudys, — griežtai atrėžė Kalgaris.

Mikas pažvelgė į jį ir linktelėjo.

— Gerai. Jūs taip sakote... Ir tvirtai laikotės savo nuomonės. Džeko jos nenužudė. Puiku... Bet tada kas gi ją nužudė? Apie tai nepagalvojote? Tai pagalvokite dabar. Pagalvokite ir pradėsite suprasti, ką jūs su mumis visais darote...