Агата Кристи - Viens, du, užsek man batus

Iš anglų kalbos vertė

Rasa Kirvaitytė

Turinys

Viens, du, užsek man batus

Trys, keturi, uždaryk duris

Penki, šeši, surink šapus

Septyni, aštuoni, gerai juos susuk

Devyni, dešimt, višta riebi

Vienuolika, dvylika, duobė gili

Trylika, keturiolika, merginamos visos

Penkiolika, šešiolika, net ir virtuvėj likę

Septyniolika, aštuoniolika, jos vis dar čia

Devyniolika, dvidešimt, deja, lėkštė tuščia

Išnašos

Dorotei Nort,

kuri mėgsta detektyvus

bei grietinėlę ir mano, jog

detektyvinės istorijos gali

kompensuoti grietinėlės stygių

Viens, du, užsek man batus,

Trys, keturi, uždaryk duris,

Penki, šeši, surink šapus,

Septyni, aštuoni, gerai juos susuk,

Devyni, dešimt, višta riebi,

Vienuolika, dvylika, duobė gili,

Trylika, keturiolika, merginamos visos,

Penkiolika, šešiolika, net ir virtuvėj likę,

Septyniolika, aštuoniolika, jos vis dar čia,

Devyniolika, dvidešimt, deja, lėkštė tuščia...

Viens, du, užsek man batus I

Per pusryčius ponas Marlėjus buvo ne itin gerai nusiteikęs.

Jis skundėsi šonine, domėjosi, kodėl kava atrodo kaip skystas purvas, ir pastebėjo, jog košė kiekvieną kartą vis prastesnė ir prastesnė.

Ponas Marlėjus buvo nedidelis vyras atsikišusiu žandikauliu ir ryžtingu smakru. Jo tvarkanti namus sesuo — stambi moteriškė, šiek tiek panaši į grenadierių. Ji atidžiai nužvelgė brolį ir pasiteiravo, ar vanduo vonioje vėl buvo šaltas.

Ponas Marlėjus nenoromis pripažino, jog vanduo buvo šiltas.

Jis žvilgtelėjo į laikraštį ir pastebėjo, kad vyriausybė, atrodo, iš nekompetentingos virsta visiška silpnaprote.

Panelė Marlėj bosu atsakė, kad tai yra gėdinga.

Būdama paprasta moteris, ji visada manė, kad bet kokios valdančios vyriausybės darbas ypač naudingas. Ji pareikalavo, kad brolis paaiškintų, kodėl dabartinė vyriausybės politika buvo neįtikinama, idiotiška, kvaila ir, atvirai šnekant, pragaištinga.

Išsakęs viską, ką apie tai mano, ponas Marlėjus išgėrė antrą puodelį paniekintos kavos ir atskleidė tikrąją sielvarto priežastį.

— Tos panelės, — tarė jis, — jos visos vienodos! Nepatikimos, egocentriškos, jomis jokiu būdu negalima pasikliauti.

Panelė Marlėj paklausė:

— Gladisė?

— Aš tik ką gavau žinutę. Jos tetą ištiko priepuolis, ir todėl ji turinti vykti į Somersetą.

Panelė Marlėj pasakė:

— Tai labai erzina, brangusis, tačiau vargu ar ji dėl to kalta.

Ponas Marlėjus liūdnai palingavo galvą.

— Iš kur man žinoti, kad jos tetai priepuolis? Iš kur man žinoti, ar ji nesusitarė su tuo visiškai niekam tikusiu jaunuoliu, su kuriuo susitikinėja? Galiu tvirtai pasakyti, kad jis tikras netikša! Greičiausiai jie susiplanavo šios dienos išvyką.

— O ne, mielasis, aš nemanau, jog Gladisė galėtų taip pasielgti. Juk tu ir pats sakei, kad ji visada buvo labai dora.

— Taip taip.

— Protinga mergaitė ir tikrai sumani darbuotoja, kaip tu sakei.

— Taip taip, Georgina, bet taip buvo prieš pasirodant tam netikusiam jaunuoliui. Ji pasidarė visiškai kitokia pastarosiomis dienomis, visiškai kitokia — išsiblaškiusi, nusiminusi, nervinga.

Grenadierius giliai atsiduso. Ji tarė:

— Pagaliau, Henri, merginos įsimyli. Ir nieko čia nepadarysi.

— Ji neturėtų leisti, kad tai kaip nors įtakotų jos, kaip mano sekretorės, darbą. Ir ypač šiandien, kai aš taip užsiėmęs! Keletas labai svarbių pacientų. Tai labai erzina, — atšovė ponas Marlėjus.

— Aš suprantu, kad tai nepaprastai apmaudu, Henri. Tarp kitko, o kaip sekasi naujam berniukui?

Henris Marlėjus niūriai atsakė:

— Jis blogiausias iš visų, kokius esu turėjęs! Negali teisingai įsidėmėti nė vienos pavardės ir yra baisiai nerangus. Jei jis nepasitaisys, aš jį atleisiu ir ieškosiu kito. Nesuprantu, kas dabar atsitiko mokymo įstaigoms. Atrodo, kad jos išleidžia neišmanėlius, negalinčius suvokti jiems sakomų elementarių dalykų, ką jau kalbėti apie tai, kad jie ką nors atsimintų!

Jis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Man jau reikia eiti. Visas rytas užimtas, o dar ta Sainsberi Syl, kurią irgi turiu priimti, mat jai skauda dantį. Patariau kreiptis į Reilį, bet ji net girdėti apie tai nenorėjo.

— Žinoma, ne, — ištikimai pritarė Georgina.

— Reilis labai gabus, tikrai labai gabus. Jo diplomas aukščiausios klasės. Dirbdamas jis taiko naujausius metodus.

— Jo rankos dreba, — ištarė Georgina. — Mano nuomone, jis geria.

Jos brolis nusijuokė, gera nuotaika grįžo. Jis pasakė:

— Sumuštinio pakilsiu kaip visada, pusę dviejų. II

„Savojos“ viešbutyje dantų, krapštuku ponas Amberiotis rakinėjo dantis ir pats sau šypsojosi.

Viskas klojosi puikiai.

Jam, kaip visada, sekėsi. Tik pamanykite, keli jo mandagūs žodeliai tai idiotei vištai taip apsimokėjo. Jis visada buvo geraširdis. Ir dosnus! Ateityje jis galės būti dar dosnesnis. Labdaros kupini vaizdai iškilo jam prieš akis. Mažasis Dimitrijus... Ir gerasis Konstantopopolus, vargstantis savo restoranėlyje... Kokie malonūs siurprizai jų laukia...

Dantų krapštukas neatsargiai slystelėjo, ir ponas Amberiotis krūptelėjo. Rausvos ateities vizijos užleido vietą dabarčiai. Jis švelniai ėmė tirti žaizdelę liežuviu. Tada išsitraukė savo užrašų knygelę. Dvylikta valanda, Karalienės Šarlotės gatvė 58. Pasistengė susigrąžinti džiugią nuotaiką. Tačiau veltui. Horizontas susitraukė iki šešių paprastų žodžių:

— Karalienės Šarlotės gatvė 58. Dvylikta valanda. III

Viešbutyje „Glengowrie Cort“, pietų Kenzingtone, pusryčiai ėjo į pabaigą. Panelė Sainsberi Syl vestibiulyje šnekučiavosi su ponia Boulito. Jos užėmė šalia stovinčius staliukus valgomajame ir susidraugavo prieš savaitę, jau kitą dieną po panelės Sainsbery Syl atvykimo.

Panelė Sainsberi Syl pasakė:

— Žinote, brangioji, jį tikrai nustojo skaudėti! Net nediegia! Manau, gal aš paskambinsiu...

Ponia Boulito ją nutraukė:

— Mieloji, nekvailiokite. Jūs eisite pas dantistą ir baigsite šį reikalą.

Ponia Boulito buvo aukšta, įtaigi moteris, kalbanti žemu balsu. Panelė Sainsberi Syl — keturiasdešimties su viršum metų, kiek išblukusiais plaukais, kurie krito netvarkingomis garbanomis. Jos rūbai buvo beformiai ir meniški, o pensnė visą laiką slydo. Panelė Syl buvo puiki pašnekovė.

Dabar ji ilgesingai pratarė:

— Tačiau, suprantate, jo išties visai neskauda.

— Nesąmonė, jūs juk sakėte, kad šią naktį bluosto nesudėjote.

— Taip, aš tikrai nemiegojau, bet gal nervas jau mirė.

— Dar svaresnė priežastis apsilankyti pas dantistą, — tvirtai pasakė ponia Boulito. — Mes visi linkę tai atidėlioti, tačiau tik iš baimės. Geriau jau pasiryžti ir baigti tą reikalą!

Kažkas praslydo pro panelės Sainsbery Syl lūpas. Greičiausiai tai buvo maištingas: „Taip, tačiau tai mano dantis!“

Tačiau viskas, ką ji ištarė garsiai, tebuvo:

— Tikiuosi, jūs teisi. O, be to, ponas Marlėjus yra toks atsargus, jis tikrai niekada niekam nesuteikia skausmo. IV

Direktorių tarybos posėdis baigėsi. Jis praėjo ramiai. Pranešimas pavyko. Jame nebuvo nieko prieštaringo. Vis dėlto jautrusis ponas Samuelis Roterštainas kažką pajuto — pirmininko kalba skambėjo kiek neįprastai.