Агата Кристи - Viens, du, užsek man batus

Jo tonas vieną ar du kartus pasirodė šiurkštus ir gana aštrus, visai netinkamas posėdžiui.

Galbūt jį kamavo koks nors slaptas nerimas? Tačiau Roterštainas niekaip negalėjo susieti nerimo su Alisteriu Blantu, kuriam emocijos buvo visai nebūdingos. Jis buvo toks normalus tipas, tikrų tikriausias britas.

Žinoma, žmogų gali kankinti kepenys... Patį poną Roterštainą retsykiais vargino kepenų skausmai. Tačiau jis nebuvo girdėjęs, kad Alisteris kada nors skųstųsi kepenimis. Alisterio sveikata buvo tokia pat patikima kaip ir jo protas bei finansinių operacijų suvokimas. Tasai tvirtumas nei kiek neerzino, tiesiog spinduliavo ramią gerovę.

Ir vis dėlto kažkas buvo ne taip. Vieną ar du kartus pirmininko ranka nuslydo veidu. Sėdėjo pasirėmęs smakrą. Tai buvo jam nebūdinga. Ir vieną ar du kartus jis tikrai atrodė išsiblaškęs.

Jie išėjo iš posėdžių salės ir nusileido laiptais.

Roterštainas paklausė:

— Ar jus pavėžėti?

Alisteris Blantas šyptelėjo ir papurtė galvą.

— Mano mašina laukia. — Jis pažvelgė į laikrodį. — Negrįžtu į miestą, — stabtelėjo, — iš tikro aš einu pas dantistą.

Paslaptis išaiškėjo. V

Erkiulis Puaro išlipo iš taksi, sumokėjo vairuotojui ir spustelėjo Karalienės Šarlotės gatvės 58 namo durų skambutį.

Netrukus duris atidarė uolus, šlakuotas, rudaplaukis jaunuolis patarnautojo uniforma.

Erkiulis Puaro pasakė:

— Aš pas poną Marlėjų.

Širdyje ruseno kvaila viltis, kad ponas Marlėjus bus kur nors iškviestas, negaluojantis arba šiandien nepriims pacientų... Visai tuščiai. Patarnautojas atsitraukė, Erkiulis Puaro įėjo į vidų, ir durys už jo nugaros, kaip negailestingas ir nepakeičiamas likimas, užsivėrė.

Patarnautojas pasiteiravo:

— Jūsų pavardė, pone?

Puaro prisistatė, patarnautojas atidarė duris holo dešinėje, ir Puaro įžengė į laukiamąjį.

Kambarys buvo apstatytas gana skoningai, tačiau Erkiuliui Puaro jis pasirodė neapsakomai niūrus. Ant poliruotos Šeratono1 stalelio kopijos buvo tvarkingai išdėlioti laikraščiai ir žurnalai. Ant Heplvaito2 indaujos, kuri taip pat buvo kopija, stovėjo dvi paauksuotos žvakidės ir vaza vaisiams bei pyragėliams. Ant židinio matėsi bronzinis laikrodis ir dvi bronzinės vazos. Langus puošė mėlynos aksomo užuolaidos. Kėdės buvo aptrauktos Jakobinų3 stiliaus apmušalais su raudonais paukščiais ir gėlėmis.

Ant vienos jų sėdėjo primenantis kariškį vyras nuožmiais ūsais ir pageltusiu veidu. Jis pažvelgė į Puaro kaip į kokį nuodingą vabzdį. Žvilgsnis sakė, kad šiuo atveju su savimi jis norėtų turėti ne šautuvą, o skysčio vabzdžiams naikinti. Puaro, žiūrėdamas į jį su antipatija, tarė sau: „Išties kai kurie anglai yra tokie nemalonūs ir kvaili, kad jų kančias reikėjo nutraukti vos tik jiems gimus“.

Kurį laiką paspoksojęs kariškis pagaliau stvėrė „Times“, pasisuko su visa kėde taip, kad nematytų Puaro, ir įniko skaityti.

Puaro pasiėmė „Punch“.

Jis skrupulingai peržiūrėjo laikraštį, bet nerado jame nieko juokingo.

Į laukiamąjį įėjęs patarnautojas pranešė: „Pulkininkas Aroubambis“, ir kariškis išėjo.

Puaro besvarstant, ar tokia pavardė iš tikro egzistuoja, atsidarė durys ir į vidų įžengė maždaug trisdešimties metų vyras.

Kol jis, stovėdamas prie stalo, neramiai apžiūrinėjo žurnalų viršelius, Puaro iš šono žvelgė į jį. Nemalonus ir turbūt pavojingas žmogus, — galvojo jis, — galėtų būti žmogžudys. Šiaip ar taip, jis atrodė daug labiau panašus į žmogžudį nei visi, kuriuos Erkiulis Puaro buvo areštavęs per savo karjerą.

Patarnautojas atidarė duris ir kažkam pranešė: „Ponas Pyro“

Supratęs, kad žodžiai skirti jam, Puaro pakilo. Patarnautojas nuvedė jį holu, pasuko už kampo, kur buvo mažas liftas, ir jie pakilo į antrą aukštą. Čia jis palydėjo jį koridoriumi, atidarė duris į mažą prieškambarį, pasibeldė į kitas duris, nelaukdamas atsakymo atidarė jas ir pasitraukęs leido Puaro įeiti.

Puaro ėjo į tekančio vandens garsą ir, užėjęs už durų, pamatė poną Marlėjų, su profesiniu pasimėgavimu besiplaunantį rankas prie kriauklės. VI

Net ir didžiųjų žmonių gyvenime pasitaiko žeminančių akimirkų. Sakoma, kad niekas negali būti didvyris savo tarno akyse. Prie šio posakio galima pridėti, kad retam lemta išlikti didvyriu pas dantistą.

Erkiulis Puaro puikiai suvokė šį faktą.

Jis buvo žmogus, įpratęs apie save galvoti tik gerai. Jis — Erkiulis Puaro, daugeliu atvejų pranašesnis už kitus. Tačiau dabar jis toks nesijautė. Nuotaika buvo lygi nuliui. Erkiulis Puaro buvo paprastas, išsigandęs žmogelis, bijantis dantisto kėdės.

Ponas Marlėjus baigė plautis rankas. Dabar jis prabilo įprastu, drąsinančiu profesionalo tonu:

— Visai ne taip šilta, kaip turėtų būti šiuo metų laiku, ar ne?

Jis ramiai ėjo iki nustatytos vietos — kėdės! Sumaniai manipuliavo atlošu: tai pakeldavo jį, tai vėl nuleisdavo.

Erkiulis Puaro giliai atsiduso, žengė pirmyn, atsisėdo ir suglebo, atsiduodamas pono Marlėjaus malonei.

— Na, štai, — tarė ponas Marlėjus su pasišlykštėtinu linksmumu. — Patogu. Ar tikrai?

Gūdžiu balsu Puaro pratarė, kad visai patogu.

Ponas Marlėjus prisitraukė savo mažą stalelį, pasiėmė mažą veidrodėlį, tvirtai jį sugniaužė ir pasiruošė darbui.

Erkiulis Puaro sugriebė ranktūrius, užsimerkė ir atvėrė burną.

— Ar kamuoja kokia ypatinga bėda? — pasiteiravo ponas Marlėjus.

Nors ir gana nerišliai kalbantis, kadangi atvira burna sunku ištarti priebalsius, Erkiulis Puaro buvo suprastas: jokios ypatingos negandos jo nekankina. Iš tikro tai buvo, kaip reikalavo jo tvarkos ir švaros supratimas, tik du kartus per metus atliekamas kruopštus patikrinimas. Žinoma, visai įmanoma, kad jam nieko nedarys... Galimas daiktas, ponas Marlėjus nepastebės to antro iš galo danties, kuris kartais tvinkčioja... Galimas daiktas, tačiau to neverta tikėtis, nes ponas Marlėjus buvo labai geras specialistas.

Ponas Marlėjus lėtai apžiūrinėjo dantis, stuksėjo, tikrino, o tai darydamas murmėjo po nosim.

— Ta plomba truputi nudilusi, tačiau nieko rimto. Dantenos gana geros būklės, malonu tai matyti.

Kažką pastebėjęs stabtelėjo, patikrino atidžiau, ne, galima tęsti, tai tebuvo apgaulingas pavojus. Dabar jis ėmėsi apatinių dantų. Pirmas, antras, trečias? Ne. „Šuo, — pagalvojo Erkiulis Puaro, — suuodė kiškį!“

— Čia turime nedidelę bėdą. Ar neskauda? Hm, stebiuosi. — Patikrinimas tęsėsi.

Pagaliau ponas Marlėjus patenkintas atsitraukė.

— Nieko rimto. Tik kelios plombos bei gedimo žymė viršutiniame krūminiame dantyje. Visa tai galime sutvarkyti, manau, šiandien ryte.

Jis paspaudė mygtuką, ir pasigirdo ūžimas. Ponas Marlėjus nukabino grąžtą ir su meile įstatė adatą.

— Vadovaukite man, — trumpai pasakė jis ir pradėjo siaubingą darbą.

Puaro nebuvo reikalo pasinaudoti šiuo leidimu, pakelti ranką, mirktelėti ar šūktelėti. Ponas Marlėjus liovėsi gręžęs kaip tik tada, kai reikėjo, trumpai sukomandavo: „Skalaukite“, įdėjo naują tvarstį, pasirinko naują adatą ir tęsė. Kankinimas grąžtu greičiau kėlė siaubą nei skausmą.

Kol ponas Marlėjus ruošė plombą, buvo galima tęsti pokalbį.

— Šį rytą turiu viską daryti pats, — paaiškino jis. — Panelei Nevil reikėjo išvykti. Ar atsimenate panelę Nevil?

Puaro meluodamas sutiko.

— Ji buvo iškviesta į kaimą, nes susirgo jos giminaitė. Tokie dalykai būtinai nutinka, kai turi daug darbo. Aš ir taip šįryt nespėju. Pacientas, buvęs prieš jus, vėlavo. Labai erzina, kai taip atsitinka. Sutrikdė visą rytą. O, be to, dar turiu priimti papildomą pacientę, kadangi jai skauda dantį. Aš visada pasilieku laisvą pusvalandį ryte tokiam atvejui. Vis dėlto tai verčia skubėti.