Агата Кристи - Viens, du, užsek man batus

Džapas sekė Puaro žvilgsnį.

— Už jų nedidelis kabinetas. — Jis suskubo atverti duris.

Kaip jis ir sakė, kambaryje stovėjo rašomasis stalas, stalelis su spiritine lempa, arbatos virimo aparatas ir kelios kėdės. Daugiau durų nebuvo.

— Čia dirbo jo sekretorė, — paaiškino Džapas. — Panelė Nevil. Atrodo, kad šiandien jos nebuvo.

Jo žvilgsnis susitiko su Puaro. Pastarasis pasakė:

— Aš atsimenu, jis tai minėjo. Ar tai negalėtų būti taškas savižudybės nenaudai?

— Turite omenyje, kad ji buvo išprašyta?

Džapas sudvejojo. Jis prabilo:

— Jei tai nebuvo savižudybė, jis buvo nužudytas, tačiau — kodėl? Šis sprendimas atrodo toks pat neįtikėtinas kaip ir anas. Nepavojingas vyrukas. Kam kilo mintis jį žudyti?

Puaro pasakė:

— Kas galėjo jį nužudyti?

Džapas atsakė:

— Atsakymas į jūsų klausimą — kone bet kas! Jo sesuo galėjo nusileisti iš jų buto viršuje ir jį nušauti, viena iš tarnaičių taip pat. Jo partneris, Reilis, irgi galėjo. Tas jaunuolis Alfredas galėjo jį nušauti. Jį galėjo nušauti ir vienas iš jo pacientų, — jis stabtelėjo ir po to pridėjo, — Amberiotis galėjo jį nušauti, jam tai buvo paprasčiausia.

Puaro linktelėjo.

— Tačiau tuo atveju mes turime sužinoti — kodėl.

— Būtent. Jūs ir vėl grįžote prie pradinio klausimo. Kodėl? Amberiotis apsistojęs „Savojos“ viešbutyje. Kodėl turtingas graikas norėtų nušauti niekuo nepavojingą dantistą?

— Atrodo, kad tai ir bus mūsų didžioji kliūtis. Motyvas!

Puaro patraukė pečiais. Jis tarė:

— Atrodytų, kad mirtis be jokios meninės nuojautos pasirinko ne tą žmogų. Paslaptingasis graikas, turtingasis bankininkas, žymusis detektyvas, — visai natūralu, kad vienas iš jų turi būti nušautas! Dėl to, kad turtingi užsieniečiai gali būti susiję su šnipinėjimu, turtingi bankininkai gali turėti giminaičių, kurie praturtėtų po jų mirties, žymūs detektyvai gali būti pavojingi nusikaltėliams.

— Tuo tarpu vargšas ponas Marlėjus niekam nekėlė grėsmės, — niūriai pastebėjo Džapas.

— Kažin.

Džapas atsisuko į Puaro.

— Ką norite tuo pasakyti?

— Nieko. Tiesiog šiaip pastaba.

Jis pakartojo Džapui pono Marlėjaus žodžius apie tai, kaip pastarasis atsimena veidus ir paminėjo pacientą.

Džapas abejojo.

— Manau, tai įmanoma. Tačiau taip galime nuklysti per daug toli. Tai galėjo būti bet kas, nenorintis, kad jo asmenybė būtų žinoma. Ar nepastebėjote šį rytą kitų pacientų?

Puaro sumurmėjo:

— Laukiamajame pastebėjau jaunuolį, kuris atrodė kaip tikras žmogžudys!

Džapas sunerimęs paklausė:

— Kas jis?

— Mon cher8, tai buvo tada, kai aš atėjau! Buvau susinervinęs, kaprizingas, en fin,9 tam tikros nuotaikos. Man viskas atrodė kaip bloga lemiantis ženklas — laukiamasis, pacientai, netgi kilimas ant laiptų! Iš tikro aš manau, kad jaunuoliui labai skaudėjo dantį. Tik tiek!

— Žinau, kaip būna, — pasakė Džapas. — Tačiau mes vis tiek patikrinsime jūsų žmogžudį. Patikrinsime visus, nesvarbu, ar tai buvo savižudybė, ar ne. Manau pirmiausiai reikėtų dar kartą pasikalbėti su panele Marlėj. Aš persimečiau su ja tik keliais žodžiais. Ją, žinoma, ištiko šokas, bet panelė Marlėj ne iš tokių, kurie palūžta. Kylame pasikalbėti su ja dabar. III

Aukšta ir nuožmi Georgina Marlėj klausėsi, ką jai pasakojo abu vyrai, ir atsakinėjo į jų klausimus. Ji pabrėžtinai pasakė:

— Neįtikėtina, visiškai neįtikėtina, kad mano brolis galėjo nusižudyti!

Puaro paklausė:

— Madmuazele, ar jūs suvokiate alternatyvą?

— Jūs turite omenyje žmogžudystę? — Ji susimąstė. Tada lėtai ištarė: — Teisybė, alternatyva atrodo beveik tokia pat neįtikėtina.

— Tačiau ne tokia nereali?

— Ne, nes aš kalbu, na, jūs suprantate, apie tai, ką žinau, tai yra brolio dvasinę būseną. Aš žinau, kad jis nieko nebuvo sumanęs. Žinau, kad nebuvo jokios priežasties — visai jokios priežasties atimti sau gyvybę!

— Jūs matėtės iš ryto, prieš jam pradedant darbą?

— Per pusryčius, taip.

— Ir jis buvo toks kaip visada, neatrodė nei susijaudinęs, nei prislėgtas?

— Jis buvo susijaudinęs, bet ne taip, kaip jūs manote. Tiesiog suirzęs!

— Ir kokia to susierzinimo priežastis?

— Jo laukė labai užimtas rytas, o sekretorė ir pagalbininkė išvyko.

— Panelė Nevil?

— Taip.

— Ką paprastai ji darydavo?

— Tvarkė visą korespondenciją, registracijos žurnalą, pildė pacientų korteles. Ji taip pat sterilizavo instrumentus, trindavo plombas ir paduodavo jam, kai jis dirbdavo.

— Ar seniai ji jam dirbo?

— Trejus metus. Ji labai patikima mergina, ir mes labai ją mėgstame... mėgome.

Puaro pasakė:

— Ji išvyko dėl giminaitės ligos, taip man sakė jūsų brolis.

— Taip. Ji gavo telegramą, kurioje buvo rašoma, kad jos tetą ištiko smūgis. Anksti ryte panelė Nevil traukiniu išvyko į Somersetą.

— Ir todėl jūsų brolis taip suirzo?

— Taaip. — Panelės Marlėj balse pasigirdo neryžtingumo gaidelė. Ji kalbėjo toliau, gana paskubomis: — Jūs... jūs neturėtumėte galvoti, kad mano brolis nejautrus. Jis tiesiog pagalvojo, tai truko labai trumpai...

— Klausome, panele Marlėj?

— Na, kad ji galėjo tyčia neiti į darbą. Oi, prašom suprasti mane teisingai, esu visiškai tikra, kad Gladisė niekada taip nesielgtų. Aš taip ir pasakiau Henriui. Mat ji susižadėjo su visiškai niekam tikusiu jaunuoliu. Henrį tai labai erzino, ir jam pasirodė, kad tas jaunuolis įkalbėjo ją pasiimti išeiginę.

— Ar taip galėjo būti?

— Ne, žinoma, ne. Gladisė yra labai dora mergina.

— Tačiau tas jaunuolis galėjo jai pakišti tokią mintį?

Panelė Marlėj prunkštelėjo.

— Sakyčiau, labai panašu.

— Ką jis veikia, tas jaunuolis, kokia jo pavardė, tarp kitko?

— Karteris, Frankas Karteris. Man atrodo, jis yra ar buvo draudimo agentas. Prarado darbą prieš keletą savaičių ir, iš visko sprendžiant, negali rasti kito. Henris sakė, ir aš drįstu sakyti, kad jis buvo teisus, jog tas jaunuolis — visiškas nenaudėlis. Gladisė jam paskolino savo santaupų dalį, ir Henriui tai labai nepatiko.

Džapas suktai paklausė:

— Ar jūsų brolis bandė ją įtikinti nutraukti sužadėtuves?

— Taip, jis bandė, aš žinau.

— Vadinasi, visai tikėtina, kad tas Frankas Karteris griežė dantį ant jūsų brolio.

Grenadierius tvirtai atšovė:

— Nesąmonė, negi jūs manote, kad Frankas Karteris nušovė Henrį. Henris patarė Gladisei apsigalvoti, tačiau ji nepasinaudojo jo patarimu, ji kvailai atsidavusi Frankui.

— Ar yra dar kas nors, kas, jūsų manymu, galėjo griežti dantį ant jūsų brolio?

Panelė Marlėj papurtė galvą.

— Ar jis gerai sutarė su savo partneriu, ponu Reiliu?

Panelė Marlėj šaltai atsakė:

— Taip gerai, kaip tik įmanoma sutarti su airiu!

— Ką tuo norite pasakyti, panele Marlėj?

— Na, airiai yra karštakošiai ir mėgsta bet kokius skandalus. Ponas Reilis mėgo ginčytis dėl politikos.

— Tik tiek?

— Tik tiek. Daugeliu atžvilgių ponas Reilis kelia nepasitenkinimą, tačiau jis labai profesionalus, — taip sakė mano brolis.

Džapas užsispyrė:

— Kodėl jis kelia nepasitenkinimą?

Panelė Marlėj kurį laiką dvejojo, po to šaltai ištarė:

— Jis per daug geria, bet, prašau, neminėkite to kitiems.

— Ar dėl to tarp jūsų brolio ir jo kildavo kokių problemų?

— Henris kelis kartus jam apie tai užsiminė. Dantistui, — pamokomai tęsė panelė Marlėj, — reikia tvirtos rankos, o alkoholio kvapas taip pat nekelia pasitikėjimo.