Агата Кристи - Viens, du, užsek man batus

Besidarbuodamas ponas Marlėjus žvilgtelėjo į grūstuvę. Tada toliau tęsė savo pranešimą.

— Pasakysiu jums štai ką, mesjė Puaro. Visuomet pastebiu, kad svarbūs žmonės, dideli žmonės, prisistato laiku — niekada neverčia laukti. Pavyzdžiui, karališkosios šeimos nariai. Labai punktualūs. Arba verslininkai iš Sičio, taip pat. O šį rytą pas mane apsilanko labai svarbus asmuo — Alisteris Blantas!

Ponas Marlėjus šią pavardę ištarė triumfuodamas.

Dėl keleto vatos tamponų ir stiklinio vamzdelio, gurguliuojančio po jo liežuviu, Puaro negalėjo kalbėti, tad išleido neaiškų garsą.

Alisteris Blantas! Viena iš tų pavardžių, kurios šiandien kėlė sensaciją. Ne kunigaikščiai, ne grafai, ne ministrai pirmininkai. Ne, paprastas Alisteris Blantas. Žmogus, kurio veidas visuomenei buvo beveik nepažįstamas, žmogus, kurio pavardė tik retkarčiais pasirodydavo laikraščiuose. Jis nebuvo impozantiška persona.

Tiesiog tylus, niekuo neišsiskiriantis anglas, valdantis didžiausią banką Anglijoje. Žmogus, turintis didžiulius turtus. Žmogus, sakantis „Taip“ arba „Ne“ vyriausybei. Žmogus, kuris gyvena tyliai ir kukliai, niekada nesirodo viešumoję ir nesako kalbų. Tačiau žmogus, turintis neribotą valdžią.

Ponas Marlėjus, dėdamas plombą į vietą, vis dar šnekėjo pagarbiu balsu.

— Visada pasirodo tiksliai nustatytu laiku. Dažnai išsiunčia savo mašiną ir pėstute keliauja į darbą. Malonus, be pretenzijų vyrukas. Mėgsta žaisti golfą ir prižiūrėti sodą. Net neįtartum, kad jis galėtų nupirkti pusę Europos! Atrodo kaip jūs aras.

Ponui Marlėjui taip be ceremonijų palyginus pavardes, akimirksnį Puaro pajuto apmaudą. Ponas Marlėjus buvo geras dantistas, to nepaneigsi, tačiau Londone buvo ir daugiau gerų dantistų. Bet Erkiulis Puaro — tik vienas.

— Prašau išskalauti, — pasakė ponas Marlėjus.

— Jį galima priešpastatyti visokiems Hitleriui ar Musoliniui, — tęsė ponas Marlėjus, apžiūrinėdamas kitą dantį. — Mes nešokinėjame apie tokius. Mūsų karalius ir karalienė yra labai demokratiški. Aišku, jūs, kaip ir visi prancūzai, esate įpratę prie respublikoniškų idėjų...

— Ah ne panūhas, ah, ah — behas.

— Aha, — liūdnai ištarė Donas Marlėjus. — Skylę reikia visiškai išdžiovinti. — Ir negailestingai pradėjo pūsti į ją karštą orą.

Tuomet tęsė:

— Nežinojau, kad jūs belgas. Labai įdomu. Labai šaunus vyras, karalius Leopoldas, bent jau aš taip girdėjau. Aš pats karštai tikiu karališkosios valdžios tradicijomis. Žinote, auklėjimas yra puikus dalykas. Tiesiog nuostabu, kaip jie įsimena pavardes ir veidus. Aišku, kai kurie žmonės turi įgimtų gabumų tokiems dalykams. Pavyzdžiui, aš. Neatsimenu pavardžių, tačiau, nors gali atrodyti neįtikėtina, niekada nepamirštu veidų. Tarkim, vienas mano pacientų, kuris buvo praėjusią dieną, — aš tą veidą buvau matęs anksčiau. Pavardė man nieko nesakė, bet iš karto tariau sau: „Kur buvau tave sutikęs?“ Iki šiol dar neatsiminiau, tačiau būtinai prisiminsiu, esu tuo tikras. Būkite malonus, dar kartą išskalaukite burną.

Baigęs šią procedūrą, ponas Marlėjus kritiškai apžvelgė savo paciento burną.

— Ką gi, atrodo, jog viskas tvarkoj. Sukąskite dantis, labai atsargiai... Ar patogu? Tikrai plomba visai jums netrukdo? Prašyčiau vėl išsižioti. Atrodo, viskas gerai.

Erkiulis Puaro pakilo, laisvas žmogus.

— Na, tai sudie, mesjė Puaro. Tikiuosi, mano namuose neaptikote jokių nusikaltėlių.

— Prieš ateinant čia visi man buvo panašūs į nusikaltėlius! Dabar greičiausiai viskas bus kitaip!

— Tai jau tikrai didžiulis skirtumas tarp prieš ir po! Vis dėlto mes, dantistai, nebesame tokie baisūs, kokie buvome anksčiau! Ar paskambinti, kad jums atsiųstų liftą?

— Ne ne, aš nusileisiu pats.

— Kaip jums patogiau, liftas yra prie pat laiptų.

Puaro išėjo. Uždarydamas duris jis išgirdo, kaip iš krano pradėjo bėgti vanduo.

Jis nusileido laiptais. Kai pasiekė paskutinį laiptelį, pamatė, kad Indijoje tarnavęs pulkininkas išeina. Visai neprastai atrodantis vyras, — geraširdiškai pagalvojo Puaro. Greičiausiai puikus šaulys, nušovęs daugybę tigrų. Naudingas žmogus — tikras Imperijos sargybinis.

Puaro nuėjo į laukiamąjį pasiimti ten paliktos skrybėlės ir lazdelės. Nenustygstantis jaunuolis, jo nuostabai, vis dar buvo ten. Kitas pacientas — vyras — skaitė „Field“.

Puaro apžiūrėjo jaunuolį, pilnas vėl užgimusios gerumo dvasios. Jis vis dar atrodo grėsmingas, lyg norėtų ką nors nužudyti, tačiau jau neprimena žmogžudžio, — švelniai pagalvojo Puaro. Be jokios abejonės, šis jaunuolis po kankynių nusileis laiptais laimingai besišypsantis ir visiems linkintis gero.

Įėjo patarnautojas ir aiškiai bei tvirtai ištarė:

— Ponas Blantas.

Vyras, sėdėjęs prie stalelio, padėjo „Field“ ir pakilo. Vidutinio ūgio, vidutinio amžiaus, nei per storas, nei per plonas. Gerai apsirengęs, kuklus.

Jis nusekė paskui patarnautoją.

Vienas iš turtingiausių ir galingiausių vyrų Anglijoje, — tačiau ir jis turėjo eiti pas dantistą, kaip visi kiti, ir, be abejonės, jautėsi taip pat kaip visi kiti!

Taip mąstydamas Erkiulis Puaro pasiėmė savo skrybėlę bei lazdelę ir pasuko durų link. Eidamas jis atsisuko, ir staiga jam šovė mintis, kad jaunuolis iš tikro kenčia baisų danties skausmą.

Hole Puaro stabtelėjo priešais veidrodį susitvarkyti ūsų, kurie, pono Marlėj aus dėka, buvo truputėlį sudarkyti.

Vos tik jis baigė tvarkytis ūsus, liftas vėl nusileido, o iš holo išniro nedarniai švilpaudamas patarnautojas. Pamatęs Puaro jis staiga nutilo ir nuėjo jam atidaryti lauko durų.

Tuo metu prie namo sustojo taksi, ir kažkas iš mašinos iškišo koją. Puaro susidomėjęs nužvelgė ją.

Grakšti kulkšnis, gana geros kokybės kojinės. Neprasta pėda. Tačiau jam nepatiko batelis. Visiškai naujas lakuotas batelis su didele švytinčia sagtimi. Jis papurtė galvą.

Jokios elegancijos — labai provincialu!

Dama išlipo iš taksi, bet lipdama kita koja užkliuvo už durų, ir bato sagtis nuplyšo. Skambtelėdama ji nukrito ant šaligatvio. Galantiškasis Puaro puolė į priekį, pakėlė ją ir nusilenkdamas įteikė poniai.

Deja! Greičiau penkiasdešimtmetė nei keturiasdešimtmetė. Su pensnė. Netvarkingi gelsvai žili plaukai, netinkantys drabužiai, slegiančios meniškai žalios spalvos! Ji padėkojo išmesdama pensnė, o po to — ir rankinę.

Puaro, mandagus, nors ir nebe toks galantiškas, viską surinko.

Ji pakilo Karalienės Šarlotės gatvės 58 namo laipteliais, o Puaro nutraukė taksisto, pasipiktinusio menkais arbatpinigiais, samprotavimus.

— Hein4, jūs laisvas?

Taksistas niūriai atsakė:

— Taip, aš laisvas.

— Aš taip pat, — tarė Erkiulis Puaro. — Laisvas ir be rūpesčių!

Jis pastebėjo, kad taksistas į jį žvelgia įtariai.

— O ne, mano drauge, aš nesu girtas. Tiesiog buvau pas dantistą ir man nebereikės ten eiti ištisus šešis mėnesius. Nuostabi mintis.

Trys, keturi, uždaryk duris I

Kai suskambo telefonas, buvo be penkiolikos trys. Erkiulis Puaro sėdėjo krėsle ir laimingas virškino puikius pietus.

Pasigirdus skambučiui jis nė nekrustelėjo, tik laukė, kol atsilieps ištikimasis Džordžas.

— Eh bien5? — paklausė, kai Džordžas, tardamas: „Minutėlę, sere“, nuleido ragelį.

— Tai vyriausias inspektorius Džapas, sere.

— Aha?

Puaro pakėlė ragelį.

— Eh bien, mon vieux6, — tarė jis. — Kaip sekasi?

— Ar čia jūs, Puaro?

— Suprantama.