Агата Кристи - Viens, du, užsek man batus

Pritardamas Džapas linktelėjo galvą. Tuomet pasakė:

— Ar galite ką nors pasakyti apie brolio finansinę padėtį?

— Henris gerai uždirbdavo ir turėjo atsidėjęs tam tikrą sumą. Mes abu šį bei tą gaudavome iš to, ką paliko tėvas.

Krenkštelėjęs Džapas paklausė:

— Tikiuosi, jūs žinote, ar jūsų brolis paliko testamentą?

— Paliko, ir aš galiu jums pasakyti jo turinį. Jis paliko šimtą svarų Gladisei Nevil, visa kita atitenka man.

— Supratau. O...

Pasigirdo garsus beldimas į duris. Po to pasirodė Alfredo veidas. Išvertęs akis į abu lankytojus jis šūktelėjo:

— Tai panelė Nevil. Ji sugrįžo ir yra nepaprastai susijaudinusi. Nori žinoti, ar gali įeiti.

Džapas linktelėjo, ir panelė Marlėj tarė:

— Pasakyk jai, kad įeitų, Alfredai.

— Gerai — pasakė Alfredas ir pradingo.

Panelė Marlėj atsiduso ir pabrėžtinai ištarė:

— Tas jaunuolis — beviltiškas. IV

Gladisė Nevil buvo aukšta, maloni, šiek tiek anemiška, maždaug dvidešimt aštuonerių metų mergina. Nors ir labai nusiminusi, ji iš karto įrodė esanti protinga ir sumani.

Apsimetęs, kad reikia peržiūrėti pono Marlėjaus dokumentus, Džapas nusivedė ją žemyn, į mažąjį kabinetą.

Ji daugiau nei vieną sykį pakartojo:

— Aš paprasčiausiai negaliu tuo patikėti! Tiesiog neįtikėtina, kad ponas Marlėjus galėjo taip pasielgti!

Ji atkakliai tvirtino, kad jis visai neatrodė susirūpinęs ar sunerimęs.

Tada Džapas pradėjo:

— Šiandien jūs buvote iškviesta, panele Nevil...

Ji nutraukė jį:

— Taip, ir visas šis reikalas yra pikta išdaiga! Manau, jog bjauru taip elgtis. Aš tikrai taip manau.

— Apie ką jūs kalbate, panele Nevil?

— Na, mano tetai visiškai nieko nenutiko. Ji negalėjo suprasti, kodėl aš staiga prisistačiau. Žinoma, buvau labai laiminga, tačiau tai mane nepaprastai siutina. Siųsti tokią telegramą, šitaip mane išgąsdinti!

— Ar jūs turite tą telegramą?

— Aš išmečiau ją, manau, stotyje. Joje tebuvo parašyta:“ Jūsų tetą praėjusį vakarą ištiko smūgis. Prašome tuojau pat atvykti“.

— Ar jūs tikra, na... — Džapas delikačiai krenkštelėjo, — kad telegramą siuntė ne jūsų draugas ponas Karteris?

— Frankas? Kam? Ak, supratau, — jūs manote, kad mes buvome susitarę? Ne, iš tikrųjų, inspektoriau, nė vienas iš mūsų to nedarytų.

Jos pasipiktinimas buvo toks tikras, kad Džapui prireikė šiek tiek laiko ją nuraminti. Klausimas apie šio ryto pacientus vėl sugrąžino Gladisę į vėžes.

— Jie visi užregistruoti. Drįsčiau teigti, kad jūs knygą jau peržiūrėjote. Aš beveik visus juos pažįstu. Dešimtą valandą ponia Soums, ji užsirašė dėl naujų protezų. Pusę vienuolikos — ledi Grant, tai — pagyvenusi ponia, ji gyvena Londo skvere. Vienuoliktą valandą mesjė Puaro, jis čia lankosi reguliariai, ak, tai juk jūs, — atleiskite, mesjė Puaro, tačiau aš tokia prislėgta! Vienuoliktą trisdešimt — ponas Alisteris Blantas, bankininkas, jūs žinote — tai buvo trumpas vizitas, nes ponas Marlėjus paruošė plombuoti dantį praėjusį kartą. Tada panelė Sainsberi Syl — ji paskambino vėliau, nes jai skaudėjo dantį, ir ponas Marlėjus pasistengė ją priimti. Baisi tauškale, niekad nenutyla, be to, labai nervinga. Tada, dvyliktą valandą, — ponas Amberiotis, jis — naujas pacientas, užsirašė iš „Savojos“ viešbučio. Pas poną Marlėjų lankosi daug užsieniečių ir amerikiečių. Dvyliktą trisdešimt — panelė Kerbi. Ji atvažiuoja iš Vortingo.

Puaro paklausė:

— Kai aš atėjau, čia buvo aukštas kariškis. Kas jis toks?

— Manau, kad vienas iš pono Reilio pacientų. Ar man atnešti jums jo sąrašą?

— Dėkoju, panele Nevil.

Jos nebuvo kelias minutes. Grįžo nešina knyga, panašia į pono Marlėjaus registracijos knygą.

Ji pradėjo skaityti:

— Dešimtą valandą — Betė Hyt. Maža devynerių metų mergaitė. Vienuoliktą valandą — pulkininkas Aberkrambis.

— Aberkrambis! — sumurmėjo Puaro. — C‘etait ca10!

— Vienuoliktą trisdešimt — ponas Hovardas Raiksas. Dvyliktą valandą — ponas Barnsas. Tai visi šio ryto pacientai. Ponas Reilis, aišku, nėra toks užimtas kaip ponas Marlėjus.

— Ar galite ką nors papasakoti apie pono Reilio pacientus?

— Pulkininkas Aberkrambis yra senas pacientas, o visi ponios Hyt vaikai lankosi pas poną Reilį. Negaliu nieko pasakyti apie poną Raiksą arba poną Barnsą, tačiau manau, kad girdėjau tas pavardes. Suprantate, aš atsiliepiu į visus telefono skambučius.

Džapas pasakė:

— Mes patys galime pasiteirauti pono Reilio. Aš norėčiau pamatyti jį kiek galima greičiau.

Panelė Nevil išėjo. Džapas tarė Puaro:

— Visi — seni pono Marlėjaus pacientai, išskyrus Amberiotį. Netrukus manęs laukia įdomus pokalbis su ponu Amberiočiu. Faktai rodo, kad jis yra paskutinis, matęs Marlėjų gyvą, ir mes turime įsitikinti, kad Marlėjus tuo metu dar buvo gyvas.

Purtydamas galvą Puaro lėtai pasakė:

— Jūs vis tiek turite įrodyti, kad jis turėjo motyvą.

— Žinau. Tai bus sunkiausias uždavinys. Tačiau galbūt ko nors rasime apie Amberiotį Jarde. — Jis kandžiai pridūrė: — O jūs labai dėmesingas, Puaro!

— Aš norėčiau kai ką sužinoti.

— Ką?

Puaro neaiškiai šypsodamasis paklausė:

— Kodėl vyriausias inspektorius Džapas?

— Kaip?

— Aš klausiau: kodėl vyriausias inspektorius Džapas? Tokias aukštas pareigas užimantis pareigūnas — argi tokie paprastai kviečiami tirti savižudybių bylų?

— Tiesą sakant, tuo metu aš buvau netoliese, Leivenhame, Vigmoro gatvėje. Ten veikė gana išradingi sukčiai. Man paskambino kaip tik tuomet.

— Tačiau kodėl paskambino jums?

— Ak, jūs apie tai... tai visai paprasta. Alisteris Blantas. Vos tik divizijos inspektorius išgirdo, kad ir jis ten buvo šį rytą, iškart kreipėsi į Jardą. Ponas Blantas priklauso tokiems asmenims, kuriais šioje šalyje mes rūpinamės.

— Norite pasakyti, kad yra tokių žmonių, kurie norėtų matyti jį pašalintą?

— Galiu lažintis, kad taip. Pradėkime raudonaisiais ar mūsų draugais separatistais. Blantas ir jo grupė vieningai remia dabartinę vyriausybę. Patikimi, tvirti konservatorių finansai. Štai dėl ko. Jei yra bent menkiausia galimybė, kad kažkas prieš jį buvo rezgama, reikės atlikti nuodugnų tyrimą.

Puaro linktelėjo.

— Tai aš daugiau ar mažiau numačiau. Taip ir jaučiau, — jis išraiškingai sumojavo rankomis, — kad greičiausiai čia kažkas... ne taip. Tikroji auka buvo... turėjo būti... Alisteris Blantas. O gal tai tik pradžia — kokios nors kampanijos pradžia? Aš užuodžiu... aš užuodžiu, — jis pauostė orą, — didelius pinigus, susijusius su šiuo reikalu!

Džapas pasakė:

— Žinote, jūs per daug užsibrėžiate.

— Aš įtariu, kad ce pauvre11 Marlėjus buvo tik pėstininkas šiame žaidime. Galimas dalykas, jis ką nors žinojo, gal jis ką nors pasakė Blantui, o gal kas nors bijojo, kad jis gali ką nors pasakyti Blantui.

Puaro nutilo, nes Gladisė Nevil įėjo į kambarį.

— Ponas Reilis dabar užsiėmęs — traukia dantį, — pasakė ji. — Jis bus laisvas po kokių dešimties minučių, jei tai jums tinka.

Džapas pasakė, kad bus gerai. Dabar, nutarė, jis dar kartą pasikalbės su Alfredu. V

Alfredą draskė prieštaravimai: jis nervinosi, džiaugėsi ir mirtinai bijojo, kad nebūtų apkaltintas dėl visko, kas nutiko!

Jis tik dvi savaites dirbo pas poną Marlėjų ir tas dvi savaites viską darė nuosekliai ir visuomet taip pat blogai. Nuolatiniai kaltinimai pakirto jo pasitikėjimą savimi.