Агата Кристи - Viens, du, užsek man batus

— Galbūt jis buvo bjauresnis nei paprastai, — atsakė Alfredas į klausimą, — nieko daugiau negaliu prisiminti. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jis galėtų taip pasielgti.

Puaro įsiterpė:

— Jūs privalote mums papasakoti, — tarė jis, — viską, ką atsimenate apie šį rytą. Jūs — labai svarbus liudininkas, ir jūsų atsiminimai gali mums be galo padėti.

Alfredo veidą užliejo tirštas raudonis, krūtinė išsipūtė. Jis trumpai jau buvo papasakojęs Džapui viską, kas vyko ryte. Dabar nutarė išsiplėsti. Jį užplūdo raminantis svarbumo jausmas.

— Aš jums viską pasakysiu. Tik klauskite.

— Pradžiai išsiaiškinkime, ar šį rytą nevyko nieko ypatingo.

Alfredas minutėlę mintimis sugrįžo atgal ir po to gana liūdnai pasakė:

— Neprisimenu, kad kas būtų nutikę. Viskas — kaip visada.

— Ar buvo užsukę kokių nors nepažįstamų žmonių?

— Ne, sere.

— Net ir nepažįstamų pacientų?

— Nesupratau, kad klausiate ir apie pacientus. Niekas, kas nebuvo užsirašęs, neatėjo, jei apie tai kalbate. Jie visi surašyti knygoje.

Džapas linktelėjo. Puaro paklausė:

— Ar kas nors iš gatvės galėtų patekti į vidų?

— Ne, negalėtų. Reikia turėti raktą, suprantate?

— Tačiau išeiti iš čia gana paprasta?

— O taip, pakanka tik pasukti rankeną, išeiti ir tada pastumti duris. Kaip ir sakiau, dauguma jų taip ir daro. Jie dažnai nusileidžia laiptais, kol aš keliu kitą liftu, aišku?

— Aišku. Dabar papasakokite mums, kas pirmas atėjo šį rytą ir taip toliau. Jei neatsimenate pavardžių, papasakokite, kaip jie atrodė.

Alfredas minutėlę pamąstė. Tada pasakė:

— Ledi su maža mergaite pas poną Reilį ir ponia Soup ar kažkas panašaus — pas poną Marlėjų.

Puaro pratarė:

— Labai gerai. Tęskite.

— Tada — kita pagyvenusi dama, gana dabitiška, atvažiavo su Daimleriu. Jai išėjus, atėjo aukštas kariškis, o po jo — jūs, — jis linktelėjo Puaro pusėn.

— Teisingai.

— Tada atėjo amerikietis džentelmenas...

— Amerikietis? — perklausė Džapas.

— Taip, sere. Jaunas vaikinas. Tikras amerikietis, jautėsi iš akcento. Jis atėjo anksčiau, tikrai. Buvo užrašytas vienuoliktai trisdešimt. Dar daugiau — jis nesulaukė savo laiko.

— Kaip tai? — tuoj pat paklausė Džapas.

— Atėjau jo nuvesti, kai suskambo pono Reilio skambutis, vienuoliktą trisdešimt, tiesą sakant, buvo truputį vėliau, gal be dvidešimt dvylika, — o jo jau nebuvo. Turbūt išsigando ir išėjo. — Ir žinovo tonu pridėjo: — Kartais jie taip daro.

— Vadinasi, jis turėjo išeiti vos man išėjus, — pasakė Puaro.

— Teisingai, sere. Jūs išėjote po to, kai aš įleidau tokį dabitą, kuris atvažiavo Roisu. Ten tai bent mašina! Ponas Blantas — vienuolika trisdešimt. Tada aš nusileidau ir išleidau jus, po to įleidau į vidų damą. Panelę Sam Beri Syl, ar kažkas panašaus. Tada aš... na... aš, tiesą sakant, įsmukau į virtuvę apačioje priešpiečių, ir kai ten buvau, suskambėjo skambutis — pono Reilio skambutis. Aš pakilau, o, kaip jau sakiau, amerikietis džentelmenas buvo dingęs. Nuėjau ir pranešiau ponui Reiliui, tasai nusikeikė — jis taip daro.

Puaro paragino:

— Tęskite.

— Leiskite man pagalvoti. Kas gi buvo po to? Ak, taip. Pasigirdo pono Marlėjaus skambutis, skirtas panelei Syl, o dabita nusileido žemyn ir išėjo, kai aš vedžiau panelę Kokia-jos-pavardė į liftą. Tada aš vėl nusileidau žemyn, atėjo du džentelmenai — vienas juokingu spiegiančiu balsu. Nepamenu jo pavardės. Jis buvo pas poną Reilį. Ir storas užsienietis pas poną Marlėjų.

— Panelė Syl ilgai neužtruko — ne daugiau nei ketvirtį valandos. Aš išlydėjau ją ir nuvedžiau į viršų užsienietį. Prieš tai aš iš karto nuvedžiau kitą džentelmeną pas poną Reilį.

— Ir jūs nematėte, kaip ponas Amberiotis, užsienietis, išėjo? — pasiteiravo Džapas.

— Ne, sere, negaliu pasakyti, kad mačiau. Jis turėjo išeiti pats. Aš nemačiau, kaip išėjo ir tie kiti du džentelmenai.

— Kur jūs buvote nuo dvyliktos valandos ir vėliau?

— Aš visą laiką sėdžiu lifte, sere, laukiu, kol suskambės skambutis prie lauko durų arba pas kurį nors daktarą.

Puaro paklausė:

— Ir greičiausiai skaitote?

Alfredas vėl išraudo.

— Nieko blogo čia, sere.

— Visai teisingai. Ką jūs skaitėte?

— „Mirtis vienuoliktą keturiasdešimt penkios “, sere. Tai — amerikiečių detektyvinis apsakymas. Jis pritrenkiantis, sere, tikrai! Apie žudikus.

Puaro šyptelėjo ir tarė:

— Ar iš tos vietos, kur jūs sėdite, girdisi, kaip užsidaro durys?

— Turite galvoje, jei kas išeina? Nemanau, sere. Noriu pasakyti, aš nepastebėčiau. Suprantate, liftas yra holo gale ir už kampo. Visi skambučiai girdisi puikiai. Jutai jau nepražiopsosi.

Puaro linktelėjo, o Džapas paklausė:

— Kas vyko po to?

Alfredas, iš visų jėgų stengdamasis prisiminti, suraukė antakius.

— Tik paskutinė dama, panelė Šerti. Aš laukiau pono Marlėjaus skambučio, bet jo nebuvo, ir pirmą valandą ponia, kuri laukė, suirzo.

— Ar jums nešovė į galvą prieš tai užlipti į viršų ir pasižiūrėti, ar ponas Marlėjus jau pasiruošęs?

Alfredas kategoriškai papurtė galvą.

— Tik ne man, sere. Aš net nesvajočiau apie tai. Maniau, kad paskutinis džentelmenas dar buvo viršuje. Aš turėjau laukti skambučio. Aišku, jei būčiau žinojęs, kad ponas Marlėjus nusišovė...

Prislėgtas Alfredas papurtė galvą.

— Ar paprastai skambutis nuskamba prieš pacientui nusileidus, ar atvirkščiai? — paklausė Puaro.

— Kaip kada. Dažniausiai pacientas nusileidžia laiptais, ir tada pasigirsta skambutis. Jei jie kviečia liftą, greičiausiai skambutis skambės, man leidžiantis žemyn. Tačiau nebuvo nustatytos tvarkos. Kartais praeidavo kelios minutės, kol ponas Marlėjus paskambindavo pranešdamas, kad atėjo kito lankytojo eilė. Jei skubėdavo, jis skambindavo iškart išėjus pacientui.

— Supratau... — Puaro stabtelėjo, o po to tęsė toliau:

— Ar jus nustebino pono Marlėjaus savižudybė, Alfredai?

— Aš buvau pritrenktas. Jam nebuvo jokio reikalo žudytis, bent jau mano nuomone, ar... — Alfredo akys išsiplėtė ir suapvalėjo, — arba... juk jis nebuvo nužudytas, ar ne?

Puaro įsiterpė dar neprabilus Džapui.

— Tarkim, jis buvo nužudytas, ar tai jus mažiau stebintų?

— Na, aš nežinau, sere, tikrai. Nežinau, kas galėjo norėti nužudyti poną Marlėjų. Jis buvo... na... jis buvo visiškai paprastas džentelmenas, sere. Ar jis tikrai buvo nužudytas, sere?

Puaro oriai pasakė:

— Mes negalime atmesti nė vienos galimybės. Todėl aš ir sakiau jums, kad esate labai svarbus liudininkas ir turite prisiminti viską, kas vyko šį rytą.

Puaro pabrėžė visus žodžius, o Alfredas net susiraukė, sukaupęs visas jėgas, kad prisimintų.

— Aš tikrai daugiau nieko neatsimenu, sere. Tikrai.

Alfredo balsas skambėjo liūdnai.

— Labai gerai Alfredai. Ar jūs esate tikras, kad į namus buvo atėję tik pacientai?

— Joks svetimas žmogus nebuvo atėjęs, sere. Buvo užsukęs panelės Nevil draugas ir nepaprastai susijaudino jos neradęs.

Džapas staiga paklausė:

— Kelintą valandą tai buvo?

— Maždaug po dvylikos. Kai aš jam pasakiau, kad panelės Nevil nebus visą dieną, atrodė, kad jis labai susierzino, po to pasakė, kad palauks ir pasišnekės su ponu Marlėjum. Aš pasakiau, kad ponas Marlėjus bus užsiėmęs iki pat pietų, bet jis man liepė nesijaudinti, atseit, jis palauks.