Агата Кристи - Viens, du, užsek man batus

Apkartus gyvenimui, Rebeka Amolt savo neabejotinus sugebėjimus nukreipė į finansinę veiklą, tą ji paveldėjo kartu su krauju. Su tėvu ji pradėjo valdyti banką.

Po jo mirties su savo begaliniais turtais Rebeka Amolt ir toliau liko galinga finansų pasaulio figūra. Ji atvyko į Londoną, ir jaunesnysis Londono šakos partneris buvo nusiųstas į Klaridžą pristatyti jai įvairių dokumentų. Po šešių mėnesių visas pasaulis sujudo, išgirdęs, kad Rebeka Sanseverato išteka už Alisterio Blanto, vyro, kuris buvo beveik dvidešimt metų jaunesnis už ją.

Pasigirdo įprastos pašaipos ir pajuokos. Rebeka — sakė jos draugai — buvo neišgydoma kvailė, kai kalba sukosi apie vyrus! Pirmiausiai — Sanseverato, dabar — šis jaunuolis. Žinoma, jis vedėją tik dėl pinigų! Jos laukė dar viena nesėkmė! Tačiau visų nuostabai, vedybos buvo sėkmingos. Žmonės, pranašavę, kad Alisteris Blantas išleis jos pinigus kitoms moterims, klydo. Jis buvo atsidavęs savo žmonai. Net ir po jos mirties, praėjus dešimčiai metų, kai jau visi galvojo, kad jis, kaip begalinio turto paveldėtojas, gali jaustis laisvas, Alisteris Blantas nevedė. Jis ir toliau gyveno kukliai ir paprastai. Jo finansinis genijus niekuo nenusileido žmonos sugebėjimams. Jo sprendimai ir sandėriai buvo tvirti, o dorybės — aukščiau abejonių. Jis valdė nesuskaičiuojamus Amoltų ir Roterštainų turtus vadovaudamasis savo talentu.

Alisteris Blantas retai pasirodydavo visuomenėje, turėjo namus Kente ir Norfolke, kuriuose praleisdavo savaitgalius, bet ne keldamas triukšmingus pobūvius, o su keliais artimais draugais. Jam rūpėjo sodininkystė.

Toks tai buvo vyras, pas kurį senu taksi važiavo vyriausias inspektorius Džapas ir Erkiulis Puaro.

Gotiškas namas buvo gerai žinomas objektas Čelsio krantinėje. Vidus atrodė prašmatnus, o kartu ir paprastas. Ne itin modemus, tačiau nuostabiai patogus.

Alisteris Blantas nevertė laukti. Jis prisistatė beveik tuoj pat.

— Vyriausias inspektorius Džapas?

Džapas nusilenkė ir pristatė Erkiulį Puaro. Blantas susidomėjęs nužvelgė jį.

— Aš, žinoma, esu girdėjęs jūsų pavardę, mesjė Puaro. Ir tikrai kažkur visai neseniai, — jis stabtelėjo ir suraukė antakius.

Puaro pasakė:

— Šį rytą, monsinjore, ce pauvre14 mesjė Marlėjaus laukiamajame.

Alisterio Blanto kakta išsilygino. Jis pasakė:

— Aišku. Žinojau, kad jus kažkur mačiau. — Jis pasisuko į Džapą. — Kuo galiu jums padėti? Man nepaprastai gaila, kad taip nutiko vargšui Marlėjui.

— Ar tai jus nustebino?

— Labai. Aš, aišku, nedaug apie jį žinojau, bet manyčiau, kad jis visai nepanašus į žmogų, galintį nusižudyti.

— Vadinasi, jis buvo geros nuotaikos ir atrodė sveikas šį rytą?

— Manau, kad taip. — Alisteris Blantas dvejojo, bet po to su beveik vaikiška šypsena tarė: — Pasakysiu jums tiesą. Aš baisiai bijau apsilankymo pas dantistus. Ir paprasčiausiai nekenčiu to šlykštaus grąžto, kurį jie suvaro. Tai todėl aš nelabai ką mačiau. Bent jau kol viskas baigėsi ir aš atsistojau eiti. Tačiau Marlėjus atrodė visiškai įprastai. Malonus ir užsiėmęs.

— Ar dažnai pas jį lankėtės?

— Manau, tai buvo trečias ar ketvirtas vizitas. Niekada neturėjau per daug bėdų dėl dantų iki praėjusių metų. Turbūt pradėjo silpti.

Erkiulis Puaro pasiteiravo:

— Kas jums rekomendavo poną Marlėjų?

— Leiskite pagalvoti... man staiga suskaudo dantį... ir kažkas pasakė, kad Marlėjus, kurio kabinetas — Karalienės Šarlotės gatvėje, yra kaip tik tas žmogus, kuris gali padėti... Ne, viso gyvenimo neužtektų prisiminti, kas man jį rekomendavo. Dovanokite.

— Jei prisimintumėte, gal galėtumėte vienam iš mūsų pranešti, — paprašė Puaro.

Alisteris Blantas smalsiai pasižiūrėjo į Puaro.

— Gerai... žinoma. Tačiau kodėl? Ar tai svarbu? — atsakė.

— Aš jaučiu, — pasakė Puaro, — kad tai gali būti labai svarbu.

Jie leidosi laipteliais, vedančiais iš namo, kai priėjo privažiavo mašina. Tai buvo sportinis automobilis, iš kurio išlipant reikėjo pademonstruoti nemažai sugebėjimų.

Mergina, kuri išsirangė iš už vairo, rodos, turėjo tik kojas ir rankas. Vyrams pasukus į gatvę, ji pagaliau išsikrapštė iš automobilio.

Stabtelėjusi ant šaligatvio ji žiūrėjo pavymui. Po to garsiai ir energingai šūktelėjo: „Ei!“

Nesuprasdami, kad tai buvo skirta jiems, vyrai neatsisuko, ir mergina dar kartą šūktelėjo:

— Ei! Ei! Jūs, tenai!

Jie atsigręžė ir klausiamai sužiuro į ją. Mergina pasileido jų link. Vis dar atrodė, kad ji teturi kojas ir rankas. Buvo aukšta, plona, jos veidas spindėjo protu ir energija, o tai kompensavo tikrojo grožio stoką. Ji buvo tamsiaplaukė ir įdegusi.

Mergina kreipėsi į Puaro:

— Aš žinau, kas jūs toks... detektyvas — Erkiulis Puaro! Jos balsas buvo šiltas ir gilus, su vos juntamu amerikietišku akcentu.

Puaro ištarė:

— Jūsų paslaugoms, madmuazele.

Jos žvilgsnis nukrypo į Puaro kompanioną.

Puaro pristatė:

— Vyriausias inspektorius Džapas.

Jos akys išsiplėtė — matėsi — iš baimės. Mergina prabilo trūkčiojančiu balsu:

— Ką jūs čia veikėte? Ar nieko... ar nieko neatsitiko dėdei Alisteriui?

Puaro greitai paklausė:

— Kodėl jūs taip manote, madmuazele?

— Tai nieko? Gerai.

Džapas dar sykį uždavė Puaro klausimą:

— Kodėl jūs galvojate, kad kas nors atsitiko ponui Blantui, panele...

Jis nutilo tikėdamasis atsakymo.

Mergina nevalingai atsakė:

— Olivera. Džeinė Olivera. — Tada ji lengvai ir gana neįtikinamai nusijuokė: — Sekliai, sutikti ant laiptų, leidžia manyti, kad palėpėje yra bomba, argi ne?

— Ponui Blantui nieko neatsitiko, malonu jums tai pranešti, panele Olivera.

Ji pažiūrėjo tiesiai į Puaro.

— Ar jis jus dėl ko nors kvietė?

Džapas atsakė:

— Mes patys atėjome pas jį, panele Olivera, pasiteirauti, ar jis negalėtų suteikti mums kokių žinių apie savižudybę, įvykusią šį rytą.

Ji greitai paklausė:

— Savižudybę? Kieno? Kur?

— Tokio pono Marlėjaus, dantisto, dirbančio Karalienės Šarlotės gatvėje, 58 name.

— Ak, — abejingai pasakė Džeinė Olivera. — Ak!.. — Ji, suraukusi kaktą, įsispoksojo prieš save. Tada netikėtai ištarė: — Ak, bet juk tai absurdas! — Ir, apsisukusi ant kulno, netikėtai, be ceremonijų juos paliko. Ji užbėgo gotiškojo namo laipteliais ir atsirakino duris.

— Na, — pasakė Džapas spoksodamas pavymui, — tikrai keistas pasakymas.

— Įdomu, — švelniai pastebėjo Puaro.

Džapas susigriebė, pasižiūrėjo į laikrodį ir iškėlė ranką artėjančiam taksi.

— Mes turime laiko aplankyti tą Sainsberi Syl prieš eidami į „Savoją“. IX

Panelė Sainsberi Syl sėdėjo blausiai apšviestame viešbučio „Glengowrie Court“ vestibiulyje ir gėrė arbatą.

Pamačiusi policijos pareigūną be uniformos ji susijaudino, tačiau tas susijaudinimas, pastebėjo jis, buvo greičiau malonus. Puaro apgailestaudamas pastebėjo, kad ji dar neprisisiuvo sagties prie batelio.

— Tikrai, pareigūne, — išdainavo panelė Sainsberi Syl, žvalgydamasi aplinkui, — aš tikrai nežinau, kur galėtumėme nueiti, kad mums niekas netrukdytų. Labai komplikuota — dabar kaip tik arbatos valanda... tačiau gal jūs norėtumėte arbatos... ir... jūsų draugas, gal jis irgi...

— Aš tikrai ne, madam, — pasakė Džapas. — Leiskite pristatyti mesjė Erkiulį Puaro.

— Tikrai? — paklausė panelė Sainsberi Syl. — Ar tikrai... nė vienas jūsų nenorite arbatos? Ne, gerai, tada gal pabandykime nueiti į saloną, nors jis dažnai būna pilnas žmonių... O, štai, žiūrėkite, ten yra laisvas kampelis, nišoje. Žmonės kaip tik išeina. Gal eime ten...