Агата Кристи - Viens, du, užsek man batus

— Ir jis laukė? — paklausė Puaro.

Alfredo akyse pasirodė apstulbimas. Jis pasakė:

— Vaje... aš apie tai nepagalvojau! Jis nuėjo į laukiamąjį, bet vėliau jo ten nebebuvo. Tikriausiai jam atsibodo laukti ir jis nutarė ateiti kitą kartą. VI

Alfredui išėjus iš kambario, Džapas staiga paklausė:

— Manote, kad buvo protinga užsiminti jam apie žmogžudystę?

Puaro patraukė pečiais.

— Manau, kad taip. Tai paskatins jį prisiminti viską, ką girdėjo ar matė, be to, bus budrus ir seks viską, kas čia dedasi.

— Vis dėlto mes nenorime, kad gandai pasklistų per greitai.

— Mon cher12, jie nepasklis. Alfredas skaito detektyvus, jis pakerėtas nusikaltimų. Kad ir apie ką jis prasitartų, visi galvos, kad tai jo liguista fantazija.

— Na, gal jūs ir teisus, Puaro. Dabar mes turime išklausyti, ką mums papasakos Reilis.

Pono Reilio kabinetas ir pagalbinis kambarys buvo pirmame aukšte. Jie buvo tokie pat erdvūs kaip ir Marlėj aus, tačiau ne tokie šviesūs ir ne taip gerai įrengti.

Pono Marlėjaus partneris buvo aukštas, tamsaus gymio jaunas vyras išsipešiojusiais plaukais, kurie netvarkingai krito jam ant kaktos. Jo balsas buvo patrauklus, o akys — gudrios.

— Mes turime vilties, pone Reili, — pasakė Džapas prisistatęs, — kad jūs galėsite mums padėti.

— Vadinasi, jūs klystate, nes aš jums negaliu padėti, — atsakė tas. — Štai ką jums pasakysiu — Henris Marlėjus jokiu būdu negalėjo nusižudyti. Aš gal ir galėčiau taip padaryti, tačiau jis — niekada.

— Kodėl jūs galėtumėte taip padaryti? — pasiteiravo Puaro.

— Nes aš turiu begalę problemų, — atsakė Reilis. — Paminėsiu tik vieną — pinigus. Niekada nesugebu suderinti savo išlaidų su pajamomis. Tačiau Marlėjus buvo atsargus žmogus. Jūs neaptiksite jokių skolų, jokių finansinių problemų, tuo aš esu tikras.

— O kaip meilės romanai?

— Ar jūs kalbate apie Marlėjų? Gyvenimo džiaugsmas jam buvo svetimas! Jį sesuo laikė po padu, vargšas vyras.

Džapas pasiteiravo smulkmenų apie pacientus, kuriuos jis priėmė šį rytą.

— Na, man atrodo, kad jie visi dori ir sąžiningi. Mažoji Betė Hyt, šauni mergaičiukė, pas mane lankosi visa šeima. Pulkininkas Aberkrambis — taip pat senas pacientas.

— O kaip Hovardas Raiksas? — paklausė Džapas.

Reilis plačiai išsišiepė.

— Tas, kuris pabėgo? Niekada dar pas mane nesilankė. Nieko apie jį nežinau. Jis skambino ir prašė, kad jį priimtų kaip tik šį rytą.

— Iš kur jis skambino?

— Iš viešbučio „Holborn Palace“. Man atrodo, jis amerikietis.

— Taip sakė ir Alfredas.

— Alfredas turėtų žinoti, — pasakė Reilis. — Jis — filmų garbintojas, tas mūsų Alfredas.

— O jūsų kitas pacientas?

— Barnsas? Juokingas pedantiškas vyrukas. Atsistatydinęs pareigūnas. Gyvena Ylingo kelyje.

Džapas minutėlę dvejojo, o po to paklausė:

— Ką galite mums papasakoti apie panelę Nevil?

Ponas Reilis pakėlė antakius.

— Gražiąją blondinę sekretorę? Nieko, vyrukai. Jos santykiai su seniu Marlėjum buvo absoliučiai tyri, esu tuo tikras.

— Aš ir negalvojau, kad jie buvo kitokie, — atsakė Džapas, truputį paraudęs.

— Suklydau, — pasakė Reilis. — Dovanokite už nešvarias mintis. Aš pagalvojau, kad jūs bandote cherchez la femme13.

— Atleiskite, kad kalbu jūsų kalba, — jis kreipėsi į Puaro. — Puikus akcentas, ar ne? Štai ką reiškia būti išauklėtam vienuolių.

Džapui nepatiko toks lengvabūdiškumas. Jis paklausė:

— Ar žinote ką nors apie jaunuolį, su kuriuo ji susižadėjusi? Kiek žinau, jo pavardė Karteris. Frankas Karteris.

— Marlėjus buvo ne kažin kokios nuomonės apie jį, — pasakė Reilis. — Jis bandė įkalbėti Nevil nutraukti tą ryšį.

— Karteris galėjo jausti apmaudą.

— Greičiausiai tai jį labai erzino, — linksmai sutiko Reilis.

Jis stabtelėjo ir pridūrė:

— Atleiskite ponai, juk jūs tiriate savižudybę, o ne žmogžudystę.

Džapas griežtai paklausė:

— Jei tai būtų žmogžudystė, ar tai keltų jums kokių minčių?

— Ne! Norėčiau, kad tai būtų Georgina! Viena tų nuožmių, nuosaikių moterų. Tačiau bijau, kad ji vadovaujasi moralinėm nuostatom. Žinoma, aš pats lengvai galėjau prasmukti aukštyn ir nušauti vyruką, bet to nedariau. Tiesą sakant, negaliu įsivaizduoti nė vieno žmogaus, kuris norėtų nužudyti Marlėjų. Tačiau vėlgi negaliu suvokti, kad jis nusižudė.

Tada jau kitokiu balsu pridūrė:

— Iš tikrųjų man labai gaila, kad taip įvyko... Neturėtumėte nieko spręsti iš mano manierų. Tai nervai, suprantate. Man patiko senasis Marlėjus ir man jo trūks.

Džapas padėjo telefono ragelį. Jo veidas, kai atsigręžė į Puaro, buvo gana niūrus.

— Ponas Amberiotis nekaip jaučiasi, šią popietę jis nenori nieko priimti, — pasakė Džapas.

— Jis priims mane, niekur nedings! „Savojoje“ budi vienas iš mano vyrų ir yra pasirengęs jį sekti, jei tas mėgintų dingti.

Susimąstęs Puaro paklausė:

— Galvojate, kad Amberiotis nušovė Marlėjų?

— Aš nežinau. Bet jis paskutinis matė Marlėjų gyvą. Ir jis buvo naujas pacientas. Remiantis jo žodžiais, jis paliko Marlėjų gyvą ir sveiką dvidešimt penkios minutės po dvylikos. Tai gali būti tiesa, o gali būti melas. Jei Marlėjus tada buvo gyvas, mes turime atkurti vėlesnius įvykius. Iki kito paciento dar buvo likusios penkios minutės. Ar kas nors užėjo pas jį tuo metu? Tarkim, Karteris? O gal Reilis? Kas atsitiko? Faktai rodo, kad tarp dvylikos trisdešimt ir be dvidešimt penkių pirmos Marlėjus mirė, kitaip jis būtų paskambinęs arba pranešęs panelei Kerbi, kad negali jos priimti. Vadinasi, arba jis buvo nužudytas, arba kažkas pasakė jam ką nors tokio, kas visiškai sujaukėjo mintis, ir jis nusišovė.

Jis stabtelėjo.

— Ketinu pasišnekėti su visais pacientais, kurie lankėsi pas jį šį rytą. Galimas daiktas, jis galėjo prasitarti apie ką nors, kas nuves mus teisingu keliu.

Džapas pasižiūrėjo į laikrodį.

— Ponas Alisteris Blantas sakė, kad gali skirti man kelias minutes penkiolika po keturių. Pirmiausiai mes vyksime pas jį. Jis gyvena Čelsio krantinėje. Tada, pakeliui pas Amberiotį, mes aplankysime tą moteriškę Sainsberi Syl. Prieš pradėdamas pokalbį su mūsų draugu graiku norėčiau žinoti viską. Po to dar norėčiau šnektelėti su amerikiečiu, kuris, anot jūsų, „atrodė kaip žudikas“.

Erkiulis Puaro papurtė galvą.

— Ne kaip žudikas — jam skaudėjo dantį.

— Šiaip ar taip, mes aplankysime tą poną Raiksą. Jo elgesys, švelniai tariant, buvo keistas. Patikrinsime panelės Nevil telegramą, jos tetą ir sužadėtinį. Iš tikrųjų, mes patikrinsime viską ir visus! VIII

Alisteris Blantas niekada nešmėkščiojo publikos akyse. Greičiausiai dėl to, kad buvo labai kuklus ir santūrus žmogus. O gal dėl to, kad daugelį metų jis buvo karalienės vyras, o ne karalius.

Rebeka Sanseverato, buvusi Amolt, atvyko į Londoną sulaukusi keturiasdešimt penkerių metų ir palaidojusi iliuzijas. Iš abiejų tėvų ji paveldėjo nesuskaičiuojamus turtus. Jos motina buvo garsios Europoje Roterštainų šeimos paveldėtoja. Jos tėvas vadovavo garsiam Amerikoje Amoltų bankui. Rebeka Amolt po tragiškos dviejų brolių ir giminaičio mirties lėktuvo katastrofoje liko vienintelė milžiniškų turtų paveldėtoja. Ji ištekėjo už Europos aristokrato garsia pavarde, princo Felipo de Sanseverato. Po trejų metų išsiskyrė ir gavo vaiko globą. Dvejus metus ji pragyveno su apgailėtinu, nors ir aukštos kilmės niekšu, kurio elgesys garsėjo visoje Europoje. Po kelerių metų jos vaikas mirė.