Агата Кристи - Viens, du, užsek man batus

— Girdėjau, kad šį rytą lankėtės pas dantistą. Ar iš tikro? Puaro sumurmėjo:

— Skotlend Jardas žino viską!

— Pas dantistą, pavarde Marlėjus. Karalienės Šarlotės gatvės 58 name?

— Taip, — Puaro balsas pasikeitė. — Bet kodėl klausiate?

— Tikiuosi, kad ten lankėtės dėl sveikatos, o ne įtardamas kokią klastą?

— Aišku, kad dėl sveikatos. Man sutvarkė tris dantis, jei jau norite žinoti.

— Koks jis jums atrodė, toks kaip paprastai?

— Manyčiau, kad toks pat, taip. Tačiau kodėl teiraujatės?

Džapo balsas pasidarė oficialus.

— Todėl, kad netrukus po jūsų apsilankymo jis nusišovė.

— Ką?

— Jus tai stebina? — kandžiai pasiteiravo Džapas.

— Atvirai, taip.

— Man ir pačiam tai nelabai patinka... Norėčiau su jumis pasikalbėti. Manau, galėsite atvykti? — pasakė Džapas.

— O kur jūs esate?

— Karalienės Šarlotės gatvėje.

Puaro atsakė:

— Nedelsdamas ten vykstu. II

58 namo duris atidarė policijos konsteblis. Jis pagarbiai pasiteiravo:

— Mesjė Puaro?

— Tas pats.

— Vyriausias inspektorius yra viršuje. Antrame aukšte, ar žinote — kur?

Erkiulis Puaro atsakė:

— Šįryt čia buvau.

Kambaryje buvo trys vyrai. Džapas, Puaro įėjus, pakėlė akis.

Jis pasakė:

— Malonu jus matyti, Puaro. Mes kaip tik ruošiamės perkelti kūną. Ar norėtumėte prieš tai jį pamatyti?

Vyras su fotoaparatu, klūpojęs prie kūno, pakilo.

Puaro priėjo arčiau. Kūnas gulėjo šalia židinio.

Miręs ponas Marlėjus atrodė beveik taip pat kaip ir gyvas. Žemiau jo dešiniojo smilkinio juodavo nedidelė skylė. Ant grindų, šalia atmestos dešinės rankos, gulėjo mažas pistoletas.

Puaro vos vos palingavo galvą.

Džapas tarė:

— Viskas tvarkoj, dabar galite jį išnešti.

Jie išnešė pono Marlėj aus kūną. Džapas su Puaro pasiliko vieni.

— Mes atlikome viską, kas priklauso. Paėmėme pirštų atspaudus ir panašiai, — pasakė Džapas.

Puaro atsisėdo. Tarstelėjo:

— Pasakokite.

Džapas susiraukė ir pratarė:

— Jis galėjo nusišauti. Greičiausiai ir nusišovė. Ant ginklo — tik jo pirštų atspaudai, tačiau aš abejoju.

— Ar matote kokių prieštaravimų?

— Na, visų pirma, neatrodo, kad būtų kokių priežasčių, dėl kurių jis galėjo nusišauti... Jo sveikata buvo puiki, gerai uždirbo, rūpesčių neturėjo, bent jau niekas apie tai nežinojo. Bent jau nebuvo įsivėlęs į jokią istoriją su moterimi, — Džapas atsargiai pasitaisė, — kiek mums žinoma. Jis nebuvo prislėgtas, kamuojamas depresijos ar nesavas. Iš dalies dėl to aš ir norėjau išgirsti tai, ką jau man pasakojote. Jūs matėte jį šį rytą, ir man įdomu, gal ką pastebėjote.

Puaro papurtė galvą.

— Visiškai nieko. Jis buvo, ką galėčiau pasakyti, įprastumo įsikūnijimas.

— Vadinasi, visa tai keista, ar ne? Šiaip ar taip, jūs nepagalvotumėte, kad žmogus nusišautų, taip sakant, vidury darbo dienos. Kodėl nepalaukus vakaro? Tai būtų natūraliau.

Puaro sutiko.

— Kada įvyko tragedija?

— Negaliu tiksliai pasakyti. Atrodo, kad niekas negirdėjo šūvio. Tarp koridoriaus ir kabineto yra dvejos durys, o be to, jos apmuštos bajumi, matyt, kad sulaikytų garsus, sklindančius iš dantisto kėdės.

— Gali būti. Kartais pacientai, veikiami vaistų, kelia daug triukšmo.

— Tikrai. O išorėje, gatvėje, labai didelis judėjimas, neatrodo, kad galima ką nors išgirsti būnant ten.

— Kada buvo rastas kūnas?

— Apie pusę dviejų, jį rado patarnautojas, Alfredas Bigsas. Visų nuomone, ne itin sumanus elementas. Atrodo, kad Marlėjaus pusės pirmos pacientė sukėlė nedidelį triukšmą dėl to, kad buvo priversta laukti. Maždaug dešimt po pirmos patarnautojas pakilo ir pasibeldė į duris. Jis neišgirdo jokio atsako ir, akivaizdu, nesiryžo įeiti vidun. Jau buvo gavęs kelias Marlėjaus pastabas ir bijojo pasielgti netinkamai. Jis nusileido žemyn, o pacientė įsižeidusi išėjo apie penkiolika po pirmos. Aš jos nekaltinu. Ji buvo priversta laukti tris ketvirčius valandos ir norėjo valgyti.

— Kas ji tokia?

Džapas šyptelėjo.

— Jei tikėsime jaunuoliu, tai buvo panelė Šerti, tačiau iš registracijos knygos matyti, kad jos pavardė Kerbi.

— Kaip pacientai užeidavo pas daktarą?

— Kai Marlėjus būdavo pasiruošęs priimti kitą pacientą, jis paspausdavo skambutį, ir patarnautojas palydėdavo žmogų į viršų.

— O kada Marlėjus paskutinį kartą paspaudė skambutį?

— Penkios po dvylikos, tada jaunuolis palydėjo laukiantį pacientą. Poną Amberiotį, apsistojusį „Savojos“ viešbutyje, — taip sako registracijos knyga.

Puaro vos vos šyptelėjo. Jis sumurmėjo:

— Įdomu, kaip mūsų patarnautojas išdarkė tą pavardę.

— Įtariu, kad viską supainiojo. Reikės jo pasiteirauti, jei norėsime pasijuokti.

Puaro paklausė:

— O kelintą tas ponas Amberiotis išėjo?

— Patarnautojas jo nepalydėjo, taigi — jis nežino... Daugybė pacientų paprasčiausiai nusileidžia laiptais, nekviesdami lifto, ir patys išeina.

Puaro linktelėjo.

Džapas tęsė:

— Tačiau aš paskambinau į „Savojos“ viešbutį. Ponas Amberiotis buvo labai tikslus. Jis pasakė, kad išėjęs pro paradines duris pažiūrėjo į laikrodį ir tuo metu buvo dvidešimt penkios minutės po dvylikos.

— Ar jis pasakė ką nors svarbaus?

— Nieko, tik tai, jog daktaras atrodė visiškai normalus ir ramus.

— Eh bien7, — tarė Puaro. — Tada viskas aišku. Tarp dvylikos dvidešimt penkių ir pusės dviejų kažkas įvyko, ir, matyt, arčiau pusės dviejų.

— Tikrai. Kitaip...

— Kitaip jis būtų paspaudęs skambutį, kviesdamas kitą pacientą.

— Būtent. Medicininiai tyrimai irgi tai patvirtina. Divizijos chirurgas ištyrė kūną dvidešimt po dviejų. Tačiau jis nenori prisiimti atsakomybės — dabar jie visada taip daro, tvirtina, esą per daug individualių savybių. Bet Marlėjus negalėjo būti nušautas vėliau nei pirmą, sako jis, galimas daiktas, žymiai anksčiau, tačiau jis nebuvo tikslus.

Puaro susimąstęs pasakė:

— Vadinasi, dvidešimt penkios minutės po dvylikos mūsų dantistas yra normalus daktaras, linksmas, mandagus, kompetentiškas. O po to? Neviltis, kančia, kas tik norite, — ir jis nusišauna?

— Keista, — pasakė Džapas. — Turite pripažinti — tai keista.

— Keista, ne tas žodis, kaip keista, — tarė Puaro.

— Žinau, bet taip pasakytų daugelis. Neįprasta, jei taip jums labiau patinka.

— Ar pistoletas jo?

— Ne. Jis neturėjo pistoleto. Niekada neturėjo. Jo sesers žodžiais tariant, namuose nebuvo tokio daikto. Kaip ir daugelyje namų. Antra vertus, jei buvo nusprendęs nusižudyti, jis galėjo nusipirkti ginklą. Jei taip, mes tai greitai sužinosime.

Puaro pasiteiravo:

— Ar dar kas nors jums kelia nerimą?

Džapas pasitrynė nosį.

— Na, tai dėl to, kaip jis gulėjo. Netvirtinu, kad kūnas negalėtų taip nukristi, tačiau viskas kažkaip įtartina. O, be to, ant kilimo yra kelios žymės, tarytum kas buvo juo tempiama.

— Be abejo, tai kelia šiokių tokių minčių.

— Taip, jei to nepadarė tas prakeiktas jaunuolis. Aš jaučiu, kad jis galėjo patraukti kūną, kai jį rado. Žinoma, jis tai neigia, bet juk buvo išsigandęs. Jis — vienas iš tų jaunų kvailių. Tokių, kurie pasako ką nors kvailo, po to patys dėl to kenčia ir yra priversti beveik nevalingai meluoti.

Puaro susimąstęs apžvelgė kambarį.

Jo žvilgsnis keliavo nuo plovyklos už durų iki aukštos spintelės su medikamentais prie kitos sienos. Nuo stomatologo kėdės ir aparatūros prie lango iki židinio ir vėl atgal — iki tos vietos, kur gulėjo kūnas, o čia, sienoje šalia židinio, buvo dar vienerios durys.