Iš anglų kalbos vertė
Irma Gocentienė
Turinys
Prologas
1 skyrius
2 skyrius
3 skyrius
4 skyrius
5 skyrius
6 skyrius
7 skyrius
8 skyrius
9 skyrius
10 skyrius
11 skyrius
12 skyrius
13 skyrius
14 skyrius
15 skyrius
16 skyrius
17 skyrius
18 skyrius
19 skyrius
20 skyrius
21 skyrius
22 skyrius
23 skyrius
24 skyrius
25 skyrius
26 skyrius
27 skyrius
28 skyrius
29 skyrius
Išnašos
Mano senam draugui Mario,
džiugiai prisimindama nepaprastai skanų maistą
Kapryje
PROLOGAS
Rugsėjo devintosios dienos popietė buvo lygiai tokia, kaip ir bet kokia kita popietė. Nė vienas iš tų, kurie turėjo būti susiję su tos dienos įvykiais, negalėjo patvirtinti, kad nujautė nelaimę. (Išskyrus ponią Paker iš Vilbraham Kresento, 47-to namo, kuri paprastai nujausdavo nelaimes ir kuri vėliau visada smulkiai aprašydavo ją persekiojusius keistus ženklus ir virpulius. Tačiau ponia Paker iš 47-to namo buvo taip toli nuo 19-to namo ir tiek menkai tesusijusi su tuo, kas ten dėjosi, kad jai iš viso nereikėjo nujausti nieko blogo).
Kavendišo sekretorių ir spausdinimo biuro viršininkei panelei K. Martindeil rugsėjo devintoji buvo įprasta, monotoniška diena. Skambėjo telefonas, tarškėjo rašomosios mašinėlės, darbo tempas buvo normalus — nei spartesnis, nei lėtesnis — kaip įprasta. Nė vienas iš darbų nebuvo ypatingai įdomus. Iki 14.35 rugsėjo devintoji galėjo būti diena kaip ir visos kitos.
14.35 suskambo panelės Martindeil skambutis, ir Edna Brent savo kabinete atsiliepė įprastu, neaiškiu, šiek tiek pro nosį balsu, manevruodama ledinuką burnoje.
— Klausau, panele Martindeil.
— Nagi, Edna, aš tau visai ne taip liepiau atsakinėti į skambučius. — Tark žodžius aiškiai ir nekvėpuok į ragelį.
— Atleiskite, panele Martindeil.
— Jau geriau. Tu gali prideramai kalbėti, kai stengiesi. Atsiųsk pas mane Šeilą Veb.
— Ji dar negrįžo po pietų, panele Martindeil.
— Štai kaip. — Panelė Martindeil pažvelgė į laikrodį ant savo stalo. — 14.36. Ji vėluoja lygiai šešias minutes. Šeila Veb pastaruoju metu darosi nerūpestinga. — Atsiųsk ją pas mane, kai ji sugrįš.
— Gerai, panele Martindeil.
Edna, maloniai čiulpdama ledinuką, tęsė Armando Levino “Nuogos meilės“ spausdinimą. Jo kruopščiai aprašytas erotizmas nedomino Ednos, kaip nedomino ir daugumos pono Levino skaitytojų, nežiūrint į jo pastangas. Jis buvo žymus fakto, kad nieko negali būti nuobodžiau už nuobodžią pornografiją, pavyzdys. Nežiūrint į ryškius viršelius ir provokuojančius pavadinimus, kiekvienais metais buvo parduodama vis mažiau jo knygų, o paskutinė sąskaita už spausdinimą jau buvo išsiųsta jam tris kartus.
Atsidarė durys, ir šiek tiek uždususi įėjo Šeila Veb.
— Katė Sendė teiravosi apie tave, — pasakė Edna.
Šeila Veb nutaisė grimasą.
— Tai nesiseka, — vienintelę dieną, kai aš pavėlavau.
Ji susitvarkė plaukus, pasiėmė bloknotą ir pieštuką ir pasibeldė į viršininkės duris.
Panelė Martindeil pakėlė akis nuo stalo. Ji buvo keturiasdešimties su trupučiu veikli moteris. Dėl savo išsipūtusios blyškiai rausvų plaukų šukuosenos ir Katerinos vardo, ji buvo pravardžiuojama Kate Sende.
— Jūs vėluojate, panele Veb.
— Dovanokite, panele Martindeil. Buvo siaubingas autobusų kamštis.
— Šiuo dienos metu visada yra siaubingas kamštis. Jūs turite tai numatyti. — Ji pažvelgė į pastabą savo bloknote. — Skambino kažkokia panelė Pebmarš. Jai reikia stenografistės trečią valandą. Ji prašė specialiai jūsų. Ar prieš tai jai dirbote?
— Negaliu atsiminti, kad būčiau dirbusi, panele Martindeil. Šiaip ar taip, ne pastaruoju metu.
— Adresas — Vilbraham Kresentas 19. — Ji klausiamai stabtelėjo, bet Šeila Veb papurtė galvą.
— Neatsimenu, kad būčiau ten ėjusi.
Panelė Martindeil pažvelgė į laikrodį.
— Turite ten būti trečią valandą. Lengvai galite suspėti. Ar turite dar kokių darbų šiai popietei? Ak, taip, — jos žvilgsnis stabtelėjo ties užrašų knygele, gulinčia po ranka. — Profesorius Pardis viešbutyje “Curlew“. Penktą 6 valandą. Jūs turėtumėte grįžti iki to laiko. Jei ne, aš galiu pasiųsti Džanetą.
Ji linktelėjo leisdama išeiti, ir Šeila nuėjo į savo kabinetą.
— Kas nors įdomaus, Šeila?
— Tiesiog dar viena monotoniška diena. Kažkokia sena katė Vilbraham Kresente. O penktą valandą profesorius Pardis su visais tais siaubingais archeologiniais pavadinimais. Kaip aš norėčiau, kad kada nors atsitiktų kas nors jaudinančio.
Atsidarė panelės Martindeil kabineto durys.
— Šeila, dar vienas dalykas: jei panelė Pebmarš nebus sugrįžusi, kai jūs atvyksite, eikite į vidų, durys nebus užrakintos. Kai įeisite į vidų, eikite ir laukite kambaryje, esančiame į dešinę nuo holo. Ar atsiminsite, ar man reikia užrašyti?
— Atsiminsiu, panele Martindeil.
Panelė Martindeil užsidarė savo šventovėje.
Edna Brent paslapčia iš po savo kėdės išsitraukė gana neskoningą batelį ir nulūžusį aukštą ploną kulniuką.
— Kaip aš parsirasiu į namus? — sudejavo ji.
— Ak, baik jaudintis dėl niekų, mes ką nors sugalvosime, — pasakė viena iš merginų ir tęsė spausdinimą.
Edna atsiduso ir įsidėjo į rašomąją mašinėlę naują popieriaus lapą: “Jį užvaldė aistra. Nepaprastai susijaudinęs jis nuplėšė šifoną nuo jos krūtinės ir stumtelėjo ją ant lobos“.
— Prakeikimas, — ištarė Edna ir ištiesė ranką į trintuką.
Šeila pasiėmė savo rankinę ir išėjo.
Vilbraham Kresentas buvo fantazija, įgyvendinta Viktorijos laikų statytojo 1880-aisiais. Tai buvo dvigubų namų su sodais, sustatytų nugaromis, pusmėnulis. Šis neįprastas kūrinys buvo rimtų rūpesčių šaltinis asmenims, nepažįstantiems vietovės. Tie, kurie atvykdavo iš išorinės pusės, nesugebėdavo surasti namų, turinčių mažesnius numerius, o tie, kurie atsirasdavo vidinėje pusėje, beviltiškai svarstydavo, kur galėtų būti didesni numeriai. Namai buvo dailūs, tvarkingi, su skoningais balkonais ir respektabilūs. Modernizacija, bent jau iš išorės, kol kas buvo menkai juos palietusi. Pirmiausiai permainų vėjus pajuto virtuvės ir vonios.
19-tas namas atrodė įprastai. Matėsi dailios užuolaidos, o ant fasadinių durų blizgėjo varinė rankena. Abipus takelio, vedančio į namą, žaliavo standartiniai rožių krūmai.
Šeila Veb atsidarė vartelius, nuėjo link fasadinių durų ir paskambino. Nebuvo jokio atsako. Palaukusi minutę ar dvi, ji padarė tai, kas jai buvo liepta, — pasuko rankeną. Durys atsivėrė, ir ji įėjo į vidų. Mažo holo dešinėje esančios durys buvo praviros. Ji pasibeldė, palaukė ir tada įėjo į kambarį. Tai buvo eilinė, gana maloni svetainė, truputį perkrauta baldais pagal dabartinį skonį. Vienintelis nepaprastas dalykas šiame kambaryje buvo gausybė laikrodžių. Kampe tiksėjo kurantai, ant židinio atbrailos stovėjo Drezdeno porceliano laikrodis, ant rašomojo stalo — sidabrinis laikrodis, ant lentynėlės, šalia židinio, — mažas, neįprastas paauksuotas laikrodis, o ant stalo, šalia lango, išblukusiame odiniame futliare, — kelioninis laikrodis su nusitrynusiu paauksuotu užrašu “Rozmeri“ kampe.
Šeila Veb su nuostaba pažvelgė į laikrodį ant rašomojo stalo. Jis rodė truputį daugiau nei dešimt minučių po keturių. Jos žvilgsnis nukrypo į laikrodį ant židinio. Jis rodė tą patį laiką.
Šeila krūptelėjo išgirdusi dūzgesį ir spragtelėjimą virš savo galvos. Iš medinio išdrožinėto laikrodžio, kabojusio ant sienos, pro mažytes dureles išlindo gegutė ir garsiai bei aiškiai pranešė:
Читать дальше