Агата Кристи - Laikrodžiai

Jis įkurdino ją kampe stovėjusioje kėdėje. Į kambarį įėjo du vyrai. Velionis ponas Karis iš kambario buvo išneštas greitai ir profesionaliai. Hardkastlis palydėjo jį iki vartų, o tada sugrįžo į svetainę. Jis prisėdo šalia panelės Pebmarš.

— Tai nepaprastas reikalas, panele Pebmarš, — pasakė jis. — Norėčiau pakartoti pagrindinius dalykus ir įsitikinti, ar viską supratau teisingai. Pataisykite mane, jei suklysiu. Šiandieną jūs nelaukėte jokių lankytojų, jūs nesidomėjote jokios rūšies draudimais ir negavote laiško, nurodančio, kad kokios nors draudimo kompanijos atstovas ruošiasi jus aplankyti. Teisingai?

— Visiškai teisingai.

— Jums nereikėjo stenografistės ar mašininkės paslaugų, ir jūs neskambinote į Kavendišo biurą, prašydama ką nors atsiųsti čia trečią valandą.

— Tai taip pat teisinga.

— Kai jūs išėjote iš namų apie 1.30, šiame kambaryje buvo tik du laikrodžiai — laikrodis su gegute ir kurantai.

Jau išsižiojusi atsakyti, panelė Pebmarš stabtelėjo.

— Jei jau visiškai tiksliai, aš negalėčiau to prisiekti. Nematydama aš negalėčiau pastebėti, ar kambaryje yra kas nors neįprasto. Tai yra aš galiu būti tikra, kas šiame kambaryje buvo ryte, kai aš valiau dulkes. Tada viskas buvo savo vietose. Paprastai aš pati tvarkau šitą kambarį, kadangi tvarkančios moteriškės yra linkusios neatsargiai elgtis su gražiais daiktais.

— Ar šį rytą jūs buvote išėjusi iš namų?

— Taip. Kaip įprasta, dešimtą valandą aš ėjau į Aronbergo institutą. Aš turiu pamokas iki dvyliktos valandos penkiolikos minučių. Namo grįžau apie be penkiolikos pirmą, virtuvėje išsikepiau omletą, išgėriau puodelį arbatos ir vėl išėjau, kaip jau sakiau, apie pusę dviejų. Tarp kitko, aš valgiau virtuvėje ir šiame kambaryje nebuvau.

— Štai kaip, — ištarė Hardkastlis. — Kadangi jūs tiksliai galite pasakyti, kad dešimtą valandą ryte nereikalingų laikrodžių čia nebuvo, galimas daiktas, jie galėjo būti čia padėti kada nors iš ryto.

— Apie tai jūs turėtumėte pasiteirauti tvarkančios mano namus ponios Kartin. Ji ateina apie dešimtą valandą ir paprastai išeina apie dvyliktą. Ji gyvena Diperio gatvėje 17.

— Dėkoju jums, panele Pebmarš. Dabar, kai jau žinome šiuos faktus, aš norėčiau, kad jūs pateiktumėte savo samprotavimus ar mintis. Bet ką, kas tik ateis jums į galvą. Kažkuriuo dienos metu šiandien čia buvo atnešti keturi laikrodžiai. Jų rodyklės nustatytos ketvirtą valandą trylika minučių. Ar ta valanda ką nors jums sako?

— Trylika minučių po keturių. — Panelė Pebmarš papurtė galvą. — Visiškai nieko.

— Dabar pereikime nuo laikrodžių prie mirusio vyro. Atrodo, nepanašu, kad jį galėjo įleisti ir čia palikti jūsų namus tvarkanti moteris, nebent jūs būtumėt jai sakiusi, kad jo laukiate, o tai mes galime sužinoti. Tikėtina, kad jis atėjo susitikti su jumis dėl kažkokios priežasties, verslo ar privačiu reikalu. Tarp pusės dviejų ir dviejų keturiasdešimt penkių jis buvo nudurtas. Jei jis atėjo čia susitaręs, tai jūs sakote, kad nieko apie tai nežinote. Galimas daiktas, jis buvo susijęs su draudimu, tačiau ir čia jūs mums negalite padėti. Durys buvo neužrakintos, taigi jis galėjo įeiti ir atsisėdęs laukti jūsų, bet kodėl?

— Visas šis reikalas yra kvailas, — nekantriai ištarė panelė Pebmarš. — Tai jūs galvojate, kad jis... koks ten jo vardas... Karis, atsinešė laikrodžius su savimi?

— Niekur nematyti jokios dėžės, — pasakė Hardkastlis. — Vargu ar jis galėjo atsinešti tuos laikrodžius kišenėse. — Nagi, panele Pebmarš, atidžiai pasvarstykite. Ar jūsų mintyse nekyla jokių asociacijų, susijusių su tais laikrodžiais, o jei ne su jais, tai gal laikas 4.13 ką nors jums primena?

Ji papurtė galvą.

— Aš bandau save įtikinti, jog tai lunatiko darbas arba kažkas supainiojo namus. Tačiau net ir tai iš tikro nieko nepaaiškina. Ne, inspektoriau, aš negaliu jums padėti.

Į kambarį užėjo jaunasis konsteblis. Hardkastlis išėjo su juo į holą, o iš ten — į lauką, prie vartų. Kelias minutes jis šnektelėjo su vyrais.

— Galite parvežti jaunąją panelę namo, — pasakė jis. — Jos adresas — Palmerstoun Roudas 14.

Jis sugrįžo į valgomąjį. Pro atviras virtuvės duris jis matė, kad panelė Pebmarš yra užsiėmusi prie plautuvės. Jis sustojo tarpduryje.

— Norėčiau paimti tuos laikrodžius, panele Pebmarš. Aš paliksiu jums kvitą.

— Gerai, inspektoriau, jie man nepriklauso. Hardkastlis atsisuko į Šeilą Veb.

— Jūs jau galite vykti namo, panele Veb. Policijos mašina jus parveš.

Šeila ir Kolinas pakilo.

— Gal galėtum palydėti ją iki mašinos, Kolinai? — paprašė jis, prisitraukdamas kėdę prie stalo ir pradėdamas rašyti kvitą.

Kolinas ir Šeila išėjo ir pasileido takeliu. Staiga ji sustojo.

— Mano pirštinės... aš jas palikau...

— Aš jums jas atnešiu.

— Nereikia, aš tiksliai prisimenu, kur jas pasidėjau. Dabar jau nesvarbu, dabar, kai jie jį išvežė.

— Ji nubėgo į namą ir po kelių akimirkų prisijungė prie jo.

— Aš gailiuosi, kad prieš tai buvau tokia kvaila.

— Bet kam galėjo taip atsitikti, — nuramino ją Kolinas.

Hardkastlis prisijungė prie jų, Šeilai lipant į mašiną. Jai nuvažiavus, jis atsisuko į jaunąjį konsteblį:

— Noriu, kad visi tie laikrodžiai iš svetainės, išskyrus laikrodį su gegute ir kurantus, būtų rūpestingai supakuoti.

Jis davė dar kelis nurodymus ir atsisuko į savo draugą:

— Ketinu aplankyti keletą vietų. Ar nori vykti kartu?

— Man tai tinka, — atsakė Kolinas.

4 SKYRIUS

KOLINO LAMBO PASAKOJIMAS

— Kur mes keliaujame? — paklausiau Diko Hardkastlio.

Jis kreipėsi į vairuotoją:

— Kavendišo sekretorių biuras. Tai Paliso gatvėje, link aikštės prie jūros, dešinėje.

— Klausau, sere.

Mašina nuvažiavo. Prie namo būriavosi nedidelė minia ir susidomėjusi spoksojo į jį. Ant kaimyninio “Dianos namo“ vartų stulpo vis dar tupėjo oranžinis katinas. Jis jau nebesiprausė snukelio, sėdėjo tiesus ir lengvai plakė uodega. Jis žvelgė virš minios su katinams bei kupranugariams būdinga panieka žmonių giminei.

— Sekretorių biuras, tada moteriškė, tvarkanti panelės Pebmarš namus, — veiksime tokia tvarka, nes artėja vakaras. — Jis pažvelgė į laikrodį. — Jau po keturių, — pasakė ir neryžtingai pridūrė: — Gana patraukli mergina.

— Tikrai, — pasakiau aš.

Jis metė į mane linksmą žvilgsnį.

— Ji papasakojo nuostabiausią istoriją. Kuo greičiau mes ją patikrinsime, tuo geriau.

— Juk tu nemanai, kad ji...

Jis nutraukė mane.

— Mane visada domina žmonės, randantys lavonus.

— Tačiau ta mergina buvo beveik pamišusi iš baimės. Jei būtum girdėjęs, kaip ji klykė...

Jis dar kartą pažvelgė į mane vienu tų pašaipių žvilgsnių ir pakartojo, kad ji labai patraukli mergina.

— Kaip nutiko, kad tu basteisi po Vilbraham Kresentą, Kolinai? Grožėjaisi mūsų aristokratiška Viktorijos laikų architektūra? O gal turėjai kokį tikslą?

— Aš turėjau tikslą. Ieškojau 61-mo namo ir negalėjau jo rasti. Greičiausiai jis neegzistuoja.

— O ne, jis egzistuoja. Man atrodo, kad ten yra 88 namai.

— Tačiau, Dikai, kai aš priėjau 28-tą namą, Vilbraham Kresentas tiesiog baigėsi.

— Tai visada glumina svetimus. Jei būtum pasukęs Olbani Roudu į dešinę ir po to vėl pasukęs į dešinę, būtum atsidūręs kitoje Vilbraham Kresento pusėje. Matai, namai sustatyti nugaromis, jie ribojasi sodais.