Агата Кристи - Laikrodžiai

Ji palengvino mano apsisprendimą.

— Geriau atvestumėte merginą į namus, — tarė ji įtikinamai.

— Nežinau, ar ji sutiks, — pasakiau aš abejodamas.

— Žinoma, ne į šį kambarį. Nuveskite ja į valgomąjį, kitoje holo pusėje. Pasakykite jai, kad aš nuėjau ruošti arbatos.

Ji atsikėlė ir priėjo prie manęs.

— Tačiau... ar jūs pajėgsite...

Jos veidą trumpam nušvietė silpna nuožmi šypsena.

— Mielas jaunuoli. Aš gaminu valgį pati savo virtuvėje nuo tada, kai apsigyvenau šiame name, o tai įvyko prieš keturiolika metų. Būti aklai nereiškia būti bejėgei.

— Atleiskite. Tai buvo kvaila. Galbūt man reiktų žinoti jūsų pavardę?

— Milisenta Pebmarš — panelė.

Aš išėjau ir nusileidau takeliu. Mergina pakėlė į mane akis ir pabandė atsistoti.

— Aš... aš manau, kad jaučiuosi daugiau ar mažiau patenkinamai.

Aš padėjau jai atsistoti, linksmai tardamas:

— Gerai.

— Ten... tenai buvo negyvas vyras, ar ne?

Aš nedelsdamas sutikau.

— Žinoma, jis ten buvo. Aš kaip tik einu iki telefono pranešti policijai. Jūsų vietoje aš palaukčiau name. — Aš pakėliau balsą, kad sustabdyti jos greitą protestą. — Eikite į valgomąjį. Jis yra kairėje holo pusėje. Panelė Pebmarš ruošia jums puodelį arbatos.

— Tai ten buvo panelė Pebmarš? Ir ji yra akla?

— Taip. Ji taip pat labai sukrėsta, bet yra labai nuovoki. Eikime, aš palydėsiu jus į vidų. Puodelis arbatos, kol lauksite policijos, jums padės.

Aš apkabinau ją per pečius ir paraginau. Patogiai įtaisęs ją prie pietų stalo, išskubėjau skambinti.

Bejausmis balsas ištarė:

— Krodeno policijos nuovada.

— Ar galėčiau kalbėti su detektyvu inspektoriumi Hardkastliu?

— Nežinau, ar jis yra. O kas teiraujasi?

— Perduokite jam, kad tai Kolinas Lambas.

— Minutėlę.

Aš laukiau. Tada išgirdau Diko Hardkastlio balsą:

— Kolinai? Aš dar nesitikėjau išgirsti tavo balso.

Kur esi?

— Krodene. Šiuo metu esu Vilbraham Kresente. 19-ame name ant grindų guli miręs vyras. Aš manau, kad jis buvo nudurtas. Jis yra miręs jau beveik pusę valandos ar panašiai.

— Kas jį atrado. Tu?

— Ne, aš buvau nekaltas praeivis. Staiga iš namo išlėkė mergina, kaip koks šikšnosparnis iš pragaro. Beveik parbloškė mane. Ji pasakė, kad name yra negyvėlis, o akla moteris jį mindo.

— Juk tu manęs neapgaudinėji, ar ne? — paklausė Dikas įtariai.

— Pripažįstu, tai skamba fantastiškai. Bet faktai yra tokie, kokius tau išdėsčiau. Akla moteris yra panelė Milisenta Pebmarš, jai priklauso namas.

— Ir ji mindė negyvą vyrą?

— Ne ta prasme, kaip tau atrodo. Atrodo, kad būdama akla, ji tiesiog nežinojo, kad jis ten buvo.

— Aš paleisiu mechanizmą. Lauk manęs tenai. Ką darei su mergina?

— Panelė Pebmarš ruošia jai puodelį arbatos.

Dikas pakomentavo, kad viskas skambėjo labai jaukiai.

2 SKYRIUS

19-tame Vilbraham Kresento name pradėjo veikti įstatymas. Čia buvo policijos gydytojas, policijos fotografas ir pirštų atspaudų ekspertas. Jie dirbo profesionaliai, kiekvienas užsiėmęs savo reikalais.

Pagaliau atvyko detektyvas inspektorius Hardkastlis. Tai buvo aukštas, abejingo veido vyras tankiais antakiais, kuris jautėsi kaip Dievas, nusileidęs ant žemės patikrinti, ar viskas, ką jis sumanė, veikia ir ar veikia tinkamai. Jis paskutinį kartą žvilgtelėjo į kūną, apsikeitė keliais trumpais sakiniais su policijos gydytoju ir nuėjo į valgomąjį, kuriame trys žmonės sėdėjo prie tuščių arbatos puodelių: panelė Pebmarš, Kolinas Lambas ir aukšta mergina garbanotais rudais plaukais ir didelėm išsigandusiom akim. “Gana daili“, — pastebėjo sau inspektorius.

Jis prisistatė panelei Pebmarš:

— Detektyvas inspektorius Hardkastlis.

Jis buvo girdėjęs apie panelę Pebmarš, nors jų keliai ir nebuvo susikirtę. Jis žinojo, kad ji buvusi mokytoja ir kad turėjo darbą, susijusį su Brailio rašto mokymu Aronbergo institute, kur dėstė vaikams su fizine negalia. Atrodė fantastiškai neįtikėtina, kad jos tvarkingame, asketiškame name galėjo būti nužudytas žmogus. Bet neįtikėtini dalykai atsitinka dažniau, nei kas nors būtų linkęs tuo tikėti.

— Atsitiko siaubingas dalykas, panele Pebmarš, — pasakė jis. — Apgailestauju, kad jums teko patirti tokį sukrėtimą. Man reikės jūsų visų aiškių parodymų apie tai, kas čia atsitiko. Aš supratau, kad iš tikro tai buvo panelė, — jis greitai žvilgtelėjo į užrašų knygelę, kurią jam įteikė konsteblis, — Šeila Veb, kuri atrado kūną. Jei jūs leisite pasinaudoti savo virtuve, panele Pebmarš, aš nusivesiu ten panelę Veb, ir mes galėsime ramiai pasikalbėti.

Jis atidarė virtuvę su valgomuoju jungiančias duris ir palaukė, kol mergina praėjo pro jas. Virtuvėje jau buvo įkurdintas jaunas detektyvas civiliniais drabužiais, kuris, niekam netrukdydamas, kažką užsirašinėjo prie mažo laminuoto stalelio.

— Ši kėdė atrodo patogi, — pasakė Hardkastlis, pritraukdamas modernią Vindzoro krėslo versiją.

Šeila Veb susijaudinusi atsisėdo. Ji nenuleido nuo inspektoriaus savo didelių išsigandusių akių.

Hardkastlis vos nepasakė: “Aš nesuvalgysiu tavęs, mieloji“, bet susilaikė ir vietoj to tarė:

— Nėra nieko, dėl ko turėtumėte jaudintis. Mes tik norime susidaryti aiškų vaizdą. Taigi jūsų pavardė Šeila Veb ir jūs gyvenate?

— Palmerstoun Roude 14, tai yra anapus dujinės.

— Taip, suprantama. Aš tikiuosi, jūs dirbate?

— Taip. Aš — stenografistė. Dirbu panelės Martindeil sekretorių biure.

— Kavendišo sekretorių ir spausdinimo biuras? Ar toks pilnas jūsų darbovietės pavadinimas?

— Teisingai.

— Kiek laiko jūs ten dirbate?

— Beveik metus. Dešimt mėnesių, tiksliau sakant.

— Supratau. Dabar tiesiog papasakokite man savais žodžiais, kaip jūs šiandien atsidūrėte Vilbraham Kresento 19-ame name.

— Taigi, — prabilo Šeila Veb, labiau pasitikėdama.

— Toji panelė Pebmarš paskambino į biurą ir paprašė atsiųsti čia stenografistę trečią valandą. Man grįžus po pietų, panelė Martindeil pranešė, kur aš turiu būti.

— Tai buvo įprastas dalykas, ar ne? Aš turiu omenyje, jūs buvote artimiausia sąraše, ar kaip jūs ten tvarkote šiuos reikalus?

— Ne visai taip. Panelė Pebmarš prašė, kad tai būčiau specialiai aš.

— Panelė Pebmarš prašė specialiai jūsų. — Hardkastlis suraukė antakius, pasižymėdamas šią detalę. — Štai kaip... Dėl to, kad jūs dirbote jai prieš tai?

— Tačiau aš jai nedirbau, — gyvai atsakė Šeila.

— Nedirbot? Jūs įsitikinusi?

— O taip. Aš esu tikra. Noriu pasakyti, kad ji nėra tokia asmenybė, kurią galima pamiršti. Štai kas atrodo labai keista.

— Gana keista, iš tikro, tačiau dabar mes į tai nesigilinsime. Kada jūs čia atsiradote?

— Turėjo būti prieš pat tris, nes laikrodis su gegute, — ji ūmai sustojo. Jos akys išsiplėtė. — Kaip keista. Labai labai keista. Tada aš iš tikrųjų net neatkreipiau dėmesio.

— Į ką jūs neatkreipėte dėmesio, panele Veb?

— Nagi, į laikrodžius.

— O ką laikrodžiai?

— Laikrodis su gegute teisingai išmušė tris, bet visi kiti skubėjo beveik valandą. Labai keista!

— Tikrai labai keista, — pritarė inspektorius. — Kada jūs pastebėjote kūną?

— Aš jį pastebėjau tik užėjusi už sofos. Jis buvo ten. Tai buvo siaubinga, taip siaubinga...

— Tikrai siaubinga, — aš sutinku. Ar jūs pažinojote vyrą? Ar prieš tai buvote jį mačiusi?