Агата Кристи - Laikrodžiai

— Kū-kū, kū-kū, kū-kū!

Aštri gegutės balso gaida nuskambėjo beveik grasinančiai. Ir vėl pradingo, spragtelėjusi durimis.

Šeila Veb šyptelėjo ir pasuko už sofos. Tada ji sustojo kaip įbesta.

Sudribęs ant grindų gulėjo vyro kūnas. Jo akys buvo nereginčios, pusiau atmerktos. Ant jo tamsiai pilko kostiumo juodavo drėgna dėmė. Beveik mechaniškai Šeila pasilenkė. Ji palietė vyro veidą — šaltas, jo ranką, — ji irgi buvo šalta. Tada ji palietė šlapią dėmę ir skubiai atitraukė ranką, žiūrėdama į ją su pasibaisėjimu.

Tuo metu ji išgirdo, kaip atsidarė varteliai lauke, ir jos galva mechaniškai nukrypo į langą. Pro jį Šeila pamatė moters figūrą, skubančią takeliu. Ji mechaniškai nurijo seiles — gerklė buvo sausa. Kaip prikalta ji stovėjo vietoje, nesugebėdama nei pajudėti, nei surikti, spoksodama priešais save.

Atsidarė durys, ir įėjo aukšta pagyvenusi moteris, nešina pirkinių krepšiu. Jos žili banguoti plaukai buvo sušukuoti atgal, o jos akys buvo plačiai atvertos ir nuostabiai mėlynos. Jų įdėmus žvilgsnis, nieko nematydamas, praslydo pro Šeilą.

Šeila išlemeno kažkokį neaiškų garsą. Mėlynų akių žvilgsnis nukrypo į ją, ir moteris aiškiai prabilo:

— Ar kas nors čia yra?

— Aš... čia... — merginos balsas staiga nutrūko, moteriai greitai artinantis prie jos. Ir tada ji suriko:

— Ne ne... jūs užlipsite ant... ant jo... o jis... jis – miręs...

1 SKYRIUS

KOLINO LAMBO1 PASAKOJIMAS

Naudojantis policijos terminais, rugsėjo devintąją dieną, 14.59, aš ėjau Vilbraham Kresentu vakarų kryptimi. Tai buvo mano pirma pažintis su Vilbraham Kresentu ir, atvirai pasakius, aš jaučiausi beviltiškai.

Aš ėjau, vedamas nuojautos, su užsispyrimu, kuris diena iš dienos darėsi vis atkaklesnis, o nuojauta teikė vis mažiau vilčių. Toks jau aš esu.

Numeris, kurio man reikėjo, buvo 61-mas. Ar galėjau jį rasti? Ne, šito aš negalėjau. Aš uoliai sekiau namų numerius, išsidėsčiusius nuo 1 iki 35. Čia, pasirodo, Vilbraham Kresentas baigėsi. Gatvė, kurios pavadinimas buvo Olbani Roudas, užtvėrė man kelią. Aš pasukau atgal. Šiaurinėje pusėje nebuvo namų — tik siena. Už sienos į viršų kilo modernių butų blokai. Akivaizdu, kad įeiti į juos galima buvo iš kitos gatvės. Niekas negalėjo man padėti.

Aš žiūrėjau aukštyn į namų numerius, praeidamas pro juos. 24, 23, 22, 21. “Dianos namas“ (matyt, 20-as — su oranžiniu katinu, besiprausiančiu snukutį ant vartų stulpo), 19-to namo durys atsidarė, ir iš jo kaip kulka išlėkė ir takeliu pasileido mergina. Panašumą į kulką stiprino šauksmas, lydintis ją. Tas klyksmas buvo aukštas, plonas ir beveik nežmoniškas. Mergina praskriejo pro vartus ir susidūrė su manimi tokia jėga, kad beveik nubloškė mane nuo šaligatvio. Mes ne tik susidūrėme. Ji suspaudė mane beprotiškame, desperatiškame glėbyje.

— Atsargiai, — tariau aš atgaudamas pusiausvyrą. Lengvai ją papurčiau. — Ramiau.

Mergina apsiramino. Ji vis dar laikė sugriebusi mane, bet jau neberėkė, tik pradėjo kūkčioti.

Negaliu pasakyti, kad būčiau puikiai pasirodęs šioje situacijoje. Aš paklausiau, kas jai yra. Supratęs, kad mano klausimas nėra ypatingai aiškus, aš jį pakeičiau:

— Kas atsitiko?

Mergina giliai įkvėpė.

— Tenai, — ji mostelėjo į namo pusę.

— Taip?

— Ten ant grindų yra vyras... negyvas... ji vos neužlipo ant jo.

— Kas vos neužlipo? Kodėl?

— Aš galvoju dėl to, kad ji yra akla. O ant jo yra kraujo. Ji pažvelgė žemyn ir paleido vieną iš mane sugriebusių rankų. — Ir ant manęs. Ant manęs yra kraujo.

— Taip, yra, — tariau aš. Pažiūrėjau į dėmes ant mano palto rankovės. — O dabar ir ant manęs, — parodžiau jai pirštu. Aš atsidusau ir apsvarsčiau situaciją.

— Geriau veskite mane vidun ir parodykite, — pasakiau.

Tačiau ji pradėjo smarkiai drebėti.

— Aš negaliu, aš negaliu... aš neisiu ten dar kartą.

— Greičiausiai jūs teisi, — aš apsižvalgiau aplinkui. Nesimatė jokios patogios vietos, kur galima būtų priglausti pusiau apalpusią merginą. Aš švelniai padėjau jai atsisėsti ant šaligatvio ir atrėmiau ją į geležinius turėklus.

— Jūs likite čia, — ištariau, — kol aš grįšiu. Tai netruks ilgai. Jums viskas bus gerai. Pasilenkite į priekį ir padėkite galvą ant kelių, jei jums svaigsta galva.

— Aš... aš manau, kad man jau geriau.

Ji šiek tiek abejojo dėl to, bet aš nenorėjau derėtis. Raminančiai patapšnojau jai per petį ir gyvai nužingsniavau taku. Aš įėjau pro duris, minutėlę padvejojau hole, pažvelgiau pro duris kairėje ir radau tuščią valgomąjį. Tada perėjau holą ir įžengiau į priešais esančią svetainę.

Pirmiausiai pamačiau pagyvenusią moterį pražilusiais plaukais, sėdinčią kėdėje. Man įėjus, ji staiga pasuko galvą ir tarė:

— Kas čia?

Iš karto supratau, kad moteris buvo akla. Jos akys, žvelgiančios tiesiai į mane, buvo nukreiptos į tašką, esantį už mano kairės ausies.

Nieko nelaukdamas, prabilau apie esmę.

— Jauna moteris išlėkė į gatvę ir pasakė, kad čia buvo negyvas vyras.

Jaučiausi absurdiškai, tardamas tuos žodžius. Atrodė neįmanoma, jog šiame tvarkingame kambaryje, kuriame sukryžiavusi rankas sėdėjo rami moteriškė, galėtų būti negyvėlis. Jos atsakymas buvo greitas.

— Už sofos, — tarė.

Aš žengtelėjau už sofos kampo. Tada ir pamačiau — į šalis atmestos rankos, stiklinės akys ir stingstančio kraujo dėmė.

— Kaip tai įvyko? — paklausiau greitai.

— Aš nežinau.

— Bet... iš tikrųjų. Kas jis toks?

— Neturiu menkiausio supratimo.

— Mes turime pranešti policijai. — Aš apsižvalgiau.

— Kur yra telefonas?

— Aš neturiu telefono.

Aš susikaupęs pažvelgiau į ją atidžiau.

— Jūs čia gyvenate? Čia jūsų namas?

— Taip.

— Ar galite man pasakyti, kas įvyko?

— Be abejo. Aš grįžau apsipirkusi, — pastebėjau pirkinių krepšį, numestą ant kėdės, šalia durų, — ir įėjau į šį kambarį. Iš karto supratau, kad kambaryje kažkas buvo. Kai esi aklas, tai labai paprasta. Paklausiau, kas čia yra. Niekas man neatsakė, girdėjau tik kažką kvėpuojant, gana tankiai. Aš nuėjau garso link ir tada, kas tai bebuvo, suriko kažką apie kažkokį numirėlį ir kad aš tuoj ant jo užlipsiu. Tada, kad ir kas ten buvo, pralėkė pro mane iš kambario su riksmu.

Aš linktelėjau. Jų istorijos sutapo.

— Ir ką jūs darėte?

— Aš apgraibomis ėjau iki tos vietos, kol mano koja palietė kliūtį.

— O tada?

— Tada — priklaupiau. Kažką paliečiau — vyro ranką. Ji buvo šalta, pulso nebuvo... Aš atsikėliau, atėjau čia ir atsisėdau — laukti. Juk kas nors privalėjo ateiti. Ta jauna 12 moteris — nežinau kas ji tokia — tikriausiai sukėlė aliarmą. Pagalvojau, kad verčiau liksiu namie.

Šios moters ramybė paliko man įspūdį. Ji nerėkė ir neišpuolė apimta panikos iš namo. Ji ramiai atsisėdo laukti. Tai buvo protingas poelgis, bet nelengvas.

Ji pasiteiravo:

— Kas jūs toks?

— Mano vardas Kolinas Lambas. Aš atsitiktinai ėjau pro šalį.

— O kur jaunoji panelė?

— Aš palikau ją, atsirėmusią į vartus. Jai šokas. Kur yra artimiausias telefonas?

— Leidžiantis gatve, nepriėjus kampo, maždaug už penkiasdešimties jardų, yra telefonas automatas.

— Žinoma, atsimenu, aš pro jį praėjau. Einu paskambinsiu policijai. Ar jūs... — aš užsikirtau.

Nežinojau, kojos klausti: ar ji liks name, o gal geriau pasiteirauti: ar viskas bus gerai.