Агата Кристи - Laikrodžiai

— O ne.

— Ar jūs esate tikra? Žinote, jis galėjo atrodyti kitaip nei paprastai. Gerai pagalvokite. Ar tikrai prieš tai nebuvote jo mačiusi?

— Visiškai tikra.

— Gerai. Nieko nepadarysi. Ir ką gi jūs veikėte?

— Ką aš veikiau?

— Taip.

— Na... nieko... visai nieko. Aš negalėjau.

— Suprantu. Jūs net nepalietėte jo?

— Taip... Taip, aš paliečiau jį. Aš norėjau... na, aš norėjau tik įsitikinti... Tačiau jis buvo... visai šaltas... ir... ir aš išsitepiau ranką krauju. Tai buvo baisu... tiršta ir lipnu.

Ji pradėjo drebėti.

— Na na, — pradėjo raminti ją Hardkastlis. — Dabar jau viskas baigėsi. Pamirškite kraują. Tęsiame toliau. Kas įvyko po to?

— Aš nežinau... Ak, taip, ji parėjo namo.

— Ar kalbate apie panelę Pebmarš?

— Taip. Tik tada aš nežinojau, jog ji yra panelė Pebmarš. Ji įėjo į vidų su pirkinių krepšiu. — “Pirkinių 18 krepšys“ nuskambėjo kaip kažkas netinkamo ir nesuderinamo.

— Ir ką jūs pasakėte?

— Nemanau, kad aš ką nors pasakiau... Aš bandžiau, bet negalėjau. Aš jaučiau kažką dusinančio čia. — Ji parodė į gerklę.

Inspektorius linktelėjo.

— O tada... tada ji pasakė: “Kas čia yra?“ ir pasuko link sofos. Aš pagalvojau... pamaniau, kad ji užlips ant jo. Tada aš surikau... Pradėjau rėkti ir nebegalėjau sustoti. Aš kažkokiu būdu išsigavau iš kambario ir pro paradines duris...

“Kaip šikšnosparnis iš pragaro“, — prisiminė inspektorius Kolino apibūdinimą.

Šeila Veb pažvelgė į inspektorių liūdnomis išsigandusiomis akimis ir gana netikėtai pratarė:

— Dovanokite.

— Nesiteisinkite. Jūs viską papasakojote labai gerai. Dabar apie tai daugiau negalvokite. Ak, dar vienas dalykas — kodėl iš viso jūs buvote tame kambaryje?

— Kodėl? — Ji atrodė nustebusi.

— Na taip. Galimas daiktas, kad jūs atėjote čia keliomis minutėmis anksčiau ir, aš manau, paskambinote prie durų. Tačiau jei niekas neatidarė durų, kodėl jūs įėjote į vidų?

— Ak, tai. Todėl, kad ji man taip pasakė.

— Kas jums tai pasakė?

— Panelė Pebmarš.

— Tačiau aš galvojau, kad jūs su ja visai nekalbėjote.

— Ne, aš nekalbėjau. Ji taip pasakė panelei Martindeil, kad aš įeičiau į vidų ir laukčiau svetainėje, holo dešinėje.

— Taip, iš tikrųjų, — susimastęs pratarė Hardkastlis.

— Ar... ar tai jau viskas? — nedrąsiai paklausė Šeila Veb.

— Manau, kad taip. Norėčiau, kad palauktumėte dar apie dešimt minučių. Galbūt iškils kokių klausimų. Po to kas nors parveš jus namo policijos mašina. O kaip jūsų šeima? Ar jūs turite šeimą?

— Mano tėvas ir motina mirę. Aš gyvenu su teta.

— Kokia jos pavardė?

— Ponia Lauton.

— Labai jums dėkoju, panele Veb, — pasakė jis. — Pasistenkite šiąnakt gerai pailsėti. Jums reikia poilsio po viso to, ką čia patyrėte.

Ji droviai šyptelėjo, eidama pro duris atgal į valgomąjį.

— Pasirūpinkite panele Veb, — nurodė inspektorius.

— Na, o dabar, panele Pebmarš, ar galiu jus sutrukdyti ir paprašyti užeiti į virtuvę?

Hardkastlis pusiau ištiesė ranką, norėdamas padėti, tačiau panelė Pebmarš ryžtingai praėjo pro jį, pirštų galais patikrino kėdę prie lango, patraukė ją truputį į priekį ir atsisėdo.

Hardkastlis uždarė duris. Prieš jam prabylant, Milisenta Pebmarš nelauktai paklausė:

— Kas tas jaunuolis?

— Jo vardas Kolinas Lambas.

— Tai jis man pranešė. Tačiau kas jis toks ir kodėl jis čia atėjo?

Hardkastlis pažiūrėjo į ją su neaiškia nuostaba.

— Taip jau nutiko, kad jis ėjo pro šalį, kai panelė Veb išlėkė iš jūsų namo, šaukdama apie žmogžudystę. Po to, kai užėjo į vidų ir įsitikino, kas įvyko, jis paskambino į policiją. Mes jo paprašėme grįžti atgal ir palaukti.

— Jūs kreipėtės į jį: Kolinai.

— Jūs labai pastabi, panele Pebmarš. — Pastabi — buvo ne visai tikslus žodis, tačiau joks kitas geriau netiko.

— Kolinas Lambas yra mano draugas, tačiau aš ilgai jo nemačiau. Jis — jūrų biologas, — pridėjo inspektorius.

— Štai kaip.

— Taigi, panele Pebmarš, būčiau laimingas, jei jūs ką nors papasakotumėte man apie šį gerokai stebinantį įvykį.

— Mielai. Tačiau nelabai yra ką pasakoti.

— Aš manau, — jūs gyvenate čia jau kurį laiką?

— Nuo 1950-ųjų. Aš esu... buvau... mokytoja. Kai man pasakė, kad niekas negali padėti mano silpstančiam regėjimui ir kad aš greitai tapsiu akla, aš atidaviau visą energiją, kad tapčiau Brailio specialiste. Aš taip pat išmokau padėti akliems žmonėms. Dabar dirbu Aronbergo institute akliems ir fiziškai neįgaliems vaikams.

— Ačiū jums. Grįžkime prie šios popietės įvykių. Ar jūs laukėte lankytojų?

— Ne.

— Aš perskaitysiu negyvo vyro aprašymą, gal tai jums ką nors primins. Jo ūgis — apie penkias pėdas ir dešimt colių, amžius — apie šešiasdešimt metų, tamsūs, žilstelėję plaukai, rudos akys, švariai nusiskutęs, smulkaus veido su tvirtu žandikauliu. Normalaus kūno sudėjimo, nestoras. Tamsiai pilkas kostiumas, prižiūrėtos rankos. Galėtų būti banko tarnautojas, buhalteris, teisininkas ar kokios nors kitos srities specialistas. Ar tai primena jums ką nors, ką pažinotumėte.

Prieš atsakydama Milisent Pebmarš viską atidžiai apsvarstė.

— Negaliu pasakyti, kad aprašymas man ką primena. Žinoma, tai yra labai apibendrintas aprašymas. Jis galėtų tikti daugeliui. Tai gali būti kas nors, ką aš mačiau ar buvau sutikusi kokia nors proga, tačiau tai tikrai nėra man gerai pažįstamas žmogus.

— Ar pastaruoju metu negavote jokio laiško iš kokio nors asmens, ketinančio jus aplankyti?

— Tikrai ne.

— Labai gerai. Taigi jūs paskambinote į Kavendišo sekretorių biurą ir paprašėte...

Ji nutraukė inspektorių:

— Atsiprašau. Aš nedariau nieko panašaus.

— Jūs neskambinote į Kavendišo sekretorių biurą ir neprašėte... — su nuostaba įsistebeilijo Hardkastlis.

— Aš neturiu namie telefono.

— Gatvės gale yra telefonas automatas, — nurodė inspektorius Hardkastlis.

— Taip, žinoma. Bet aš galiu užtikrinti jus, inspektoriau Hardkastli, kad man nereikėjo jokios stenografistės ir aš neskambinau, kartoju, nesikreipiau į tą Kavendišo įstaigą su jokiu prašymu.

— Jūs specialiai neprašėte atsiųsti Šeilos Veb?

— Aš niekada prieš tai negirdėjau tokios pavardės.

Hardkastlis spoksojo į ją apstulbęs.

— Jūs palikote neužrakintas fasadines duris, — atkreipė jos dėmesį inspektorius.

— Aš dažnai taip elgiuosi dienos metu.

— Bet kas gali įeiti į vidų.

— Atrodo, kad šiuo atveju taip ir atsitiko, — sausai ištarė panelė Pebmarš.

— Panele Pebmarš, remiantis medikų parodymais, šis vyras mirė apytikriai tarp 1.30 ir 2.45. Kur buvote jūs tuo metu?

Panelė Pebmarš susimąstė.

— 1.30 aš jau buvau išėjusi arba ruošiausi išeiti. Man reikėjo apsipirkti.

— Ar galite man tiksliai pasakyti, kur jūs buvote?

— Leiskite man pagalvoti. Aš nuėjau į paštą Olbani Roude, išsiunčiau siuntinį, įsigijau keletą pašto ženklų, tada aš ėjau nusipirkti keleto namų apyvokos daiktų. Taip, medžiagų parduotuvėje “Field and Wren“ aš nusipirkau segtukų bei žiogelių. Tada grįžau namo. Galiu tiksliai pasakyti, kelinta tai buvo valanda. Laikrodis su gegute sukukavo tris kartus, kai aš ėjau pro vartus. Jis girdisi gatvėje.

— O jūsų kiti laikrodžiai?

— Dovanokite?