Агата Кристи - Laikrodžiai

— Visi kiti jūsų laikrodžiai, atrodo, skuba daugiau nei valandą.

— Skuba? Jūs kalbate apie kurantus?

— Ne tik apie juos — visi kiti laikrodžiai svetainėje skuba.

— Nesuprantu, ką jūs turite omenyje kalbėdamas apie kitus laikrodžius. Svetainėje nėra jokių kitų laikrodžių.

3 SKYRIUS

Hardkastlis nustebęs pasižiūrėjo į ją.

— Na jau, panele Pebmarš. O kaip tas gražusis Drezdeno porceliano laikrodis ant židinio? Ar tas mažas prancūziškas paauksuotos bronzos laikrodis. Ir sidabrinis laikrodis, ir dar — laikrodis su užrašu “Rozmeri“ kampe.

Dabar buvo panelės Pebmarš eilė nustebti.

— Arba jūs, arba aš, inspektoriau, išprotėjome. Užtikrinu, kad aš neturiu nei Drezdeno porceliano laikrodžio, nei, kaip ten jūs sakėte, laikrodžio su užrašu “Rozmeri“, nei prancūziško paauksuotos bronzos laikrodžio, nei — koks ten dar vienas?

— Sidabrinis laikrodis, — mechaniškai atsakė Hardkastlis.

— Neturiu nei tokio. Jei netikite, galite paklausti moters, tvarkančios mano namus. Jos vardas ponia Kartin.

Detektyvas inspektorius Hardkastlis buvo labai nustebintas. Panelės Pebmarš tonas buvo neabejotinai užtikrintas ir įtikinamas. Kelias minutes jis viską svarstė mintyse. Tada atsistojo ir paklausė:

— Įdomu, panele Pebmarš, ar galiu jūsų paprašyti palydėti mane į kitą kambarį?

— Aišku. Atvirai, aš pati norėčiau pamatyti tuos laikrodžius.

— Pamatyti? — Hardkastlis suskubo suabejoti jos žodžiu.

— Patikrinti, būtų tinkamesnis žodis, — pasakė panelė Pebmarš. Tačiau net ir akli žmonės, inspektoriau, vartoja bendrai priimtinus žodžius, kurie ne visai tiksliai atitinka jų sugebėjimus. Kai sakau, jog norėčiau pamatyti tuos laikrodžius, tai reiškia, jog aš noriu patikrinti juos ir paliesti savo pirštais.

Hardkastlis, o paskui jį panelė Pebmarš išėjo iš virtuvės ir per mažą holą nuėjo į svetainę. Pirštų atspaudų ekspertas pakėlė akis.

— Aš jau beveik pabaigiau, sere, — pasakė jis. — Galite liesti, ką tik norite.

Hardkastlis linktelėjo ir paėmė mažą kelioninį laikrodį su užrašu “Rozmeri“. Jis padavė jį panelei Pebmarš. Ji atidžiai jį apčiupinėjo.

— Atrodo, kaip paprastas kelioninis laikrodis, — pasakė ji, — oda gerai lankstosi. Jis ne mano, inspektoriau Hardkastli, ir jo nebuvo šiame kambaryje, kai aš išėjau pusę dviejų. Galiu tai pasakyti visiškai užtikrintai.

— Dėkoju.

Inspektorius paėmė iš jos laikrodį. Jis atsargiai pakėlė nuo židinio mažą Drezdeno porceliano laikrodį.

— Atsargiau su juo, — pasakė, įduodamas jai į rankas, — jis trapus.

Milisenta Pebmarš švelniais tiriančiais pirštų galais apčiupinėjo laikrodį. Tada ji papurtė galvą: — Turėtų būti žavingas laikrodis, — pasakė ji, — tačiau jis ne mano. Kaip jūs sakėte, kur jis buvo?

— Dešinėje židinio pusėje.

— Čia turėtų stovėti viena iš porcelianinių žvakidžių, — paaiškino panelė Pebmarš.

— Taip, — ištarė Hardkastlis, — bet ji pastumta iki pat krašto.

— Sakėte, kad buvo dar vienas laikrodis?

— Dar du.

Hardkastlis paėmė Drezdeno porceliano laikrodį ir padavėjai prancūzišką auksuotos bronzos laikrodį. Ji greitai jį apčiupinėjo ir grąžino atgal.

— Ne, jis taip pat ne mano.

Jis padavė jai sidabrinį laikrodį, bet ir tą ji grąžino.

— Paprastai šiame kambaryje yra kurantai, stovintys kampe, prie lango.

— Visiškai teisingai.

— Ir laikrodis su gegute ant sienos, netoli nuo durų.

Hardkastliui buvo sunku susigaudyti, ką toliau sakyti. Jis tiriamai žvelgė į moterį, stovinčią priešais jį, įsitikinęs, kad ji negali jo stebėti. Suglumusi ji suraukė antakius ir pastebėjo:

— Aš nesuprantu. Aš visiškai nieko nesuprantu.

Ji ištiesė vieną ranką ir lengvai pažindama kambario vietą, atsisėdo. Hardkastlis pasižiūrėjo į pirštų atspaudų ekspertą, stovėjusį prie durų.

— Ar jau baigėte su šiais laikrodžiais?

— Aš viską pabaigiau, sere. Jokių prisilietimų prie paauksuoto laikrodžio, jų ir negalėtų ten būti. Jie neliktų ant paviršiaus. Tas pats ir su porcelianiniu laikrodžiu. Tačiau odinis kelioninis ir sidabrinis laikrodžiai taip pat neliesti, o tai — keista. Jei viskas klostytųsi įprastai, turėtų būti dėmių. Tarp kitko, nė vienas laikrodis nėra užvestas, jie visi nustatyti tą pačią valandą — trylika minučių po keturių.

— Ką pasakysite apie likusią kambario dalį?

— Kambaryje radau trijų ar keturių skirtingų asmenų pirštų atspaudus. Turėčiau pasakyti, kad jie visi yra moterų. Kišenių turinys yra ant stalo.

Galvos linktelėjimu jis parodė inspektoriui nedidelę krūvą daiktų ant stalo. Hardkastlis priėjo prie stalo ir pažvelgė į ją. Čia buvo dėklas pinigams su septyniais dešimties svarų banknotais, keletas smulkių, šilkinė nosinė be jokio ženklo, dėžutė virškinimo tablečių ir atspausdinta kortelė. Hardkastlis pasilenkė pažiūrėti į ją.

R. H. Karis2

Ribotos atsakomybės metropolijos ir provincijos draudimo kompanija

Denverio gatvė 7,

Londonas, W2

Hardkastlis sugrįžo prie sofos, kur sėdėjo panelė Pebmarš.

— Gal jūs atsitiktinai laukėte apsilankant ko nors iš draudimo kompanijos?

— Draudimo kompanijos? Ne, aišku, ne.

— Metropolijos ir provincijos draudimo kompanija, — pratarė Hardkastlis.

Panelė Pebmarš papurtė galvą.

— Niekada apie tokią negirdėjau, — pasakė ji.

— Gal jūs svarstėte, ar nevertėtų apsidrausti?

— Ne, aš nesvarsčiau. Aš esu apsidraudusi nuo gaisro bei vagysčių su įsilaužimu Džouvo draudimo kompanijoje, kuri turi čia filialą. Aš pati nesu apsidraudusi. Aš neturiu nei šeimos, nei artimų giminių, todėl nematau prasmės drausti savo gyvybę.

— Suprantu, — atsakė Hardkastlis. — Ar pavardė Karis jums nieko nesako? Ponas R. H. Karis? — Jis atidžiai ją stebėjo, tačiau nepamatė veide jokios reakcijos.

— Karis, — pakartojo ji pavardę, tada papurtė galvą. — Ne visai įprasta pavardė, ar ne? Ne, nemanau, kad būčiau kada nors girdėjusi tokią pavardę, ar pažinusi žmogų tokia pavarde. Ar tai to mirusio vyro pavardė?

— Atrodo, galėtų būti.

Panelė Pebmarš minutėlę padvejojo. Tada ji prabilo:

— Ar norite, kad aš jį.... kad aš jį paliesčiau?

Jis greitai suprato, apie ką ji galvoja.

— Ar jūs galėtumėte, panele Pebmarš? Jei tai nebūtų jums per sunku. Nelabai nusimanau tuose dalykuose, bet greičiausiai jūsų pirštai paaiškins jums daug tiksliau, kaip atrodo šis vyras, nei galėjote suprasti iš mano pasakojimo.

— Būtent, — pasakė panelė Pebmarš. — Sutinku, kad tai nėra maloniausias dalykas, tačiau aš visiškai pasiruošusi tai atlikti, jei manote, kad tai galėtų jums padėti.

— Dėkoju, — ištarė Hardkastlis. — Jei leistumėte man jums padėti...

Jis apvedė ją aplink sofą, nurodė, kada priklaupti ir atsargiai nukreipė jos rankas link mirusiojo veido. Ji buvo labai rami, nerodė jokių emocijų. Pirštai tyrė plaukus, ausis, trumpam sugaišdami prie kairiosios ausies, nosies liniją, burną ir smakrą. Ji papurtė galvą ir atsistojo.

— Aš aiškiai žinau, kaip jis turėtų atrodyti, — pasakė ji, — tačiau esu visiškai tikra, kad šio žmogaus nesu mačiusi ar pažinojusi.

Pirštų atspaudų ekspertas susipakavo savo įrankius ir išėjo iš kambario. Dabar jis kyštelėjo galvą pro duris.

— Atvyko pasiimti, — pranešė jis, rodydamas į kūną. — Ar jau galima išnešti?

— Taip, — atsakė inspektorius Hardkastlis. — Gal ateitumėte čia ir atsisėstumėte, panele Pebmarš?