Агата Кристи - Laikrodžiai

— Supratau, — atsakiau aš, kai jis pagaliau išaiškino man tą savotišką geografiją. — Kaip tie skverai ir sodai Londone. Skveras “Onslaw“ ar “Cardogan“, ar ne? Eini viena skvero puse ir staiga atsiduri aikštėje ar sode. Dažnai net ir taksistai pasijunta aklavietėje. Šiaip ar taip, 61-mas namas egzistuoja. Gal numanai, kas ten gyvena?

— 61-mame name? Leisk man pagalvoti... Taip, tai — Blandas, statybininkas.

— Na, va, — pasakiau aš. — Blogai.

— Tau nereikia statybininko?

— Manęs visai nedomina statybininkas. Nebent jis būtų tik ką atsikraustęs, tik ką pradėjęs verslą.

— Manau, kad Blandas čia yra gimęs. Jis neabejotinai vietinis, jau ilgą laiką užsiima tuo pačiu verslu.

— Labai mane nu vylei.

— Tačiau jis labai blogas statybininkas, — pasakė Hardkastlis, padrąsindamas mane. — Naudoja gana prastas medžiagas. Stato tokius namus, kurie atrodo daugiau mažiau gerai, kol gyveni juose, tada staiga viskas pradeda griūti ir gesti. Kartais beveik pažeidžia įstatymus. Sukčiauja, tačiau sugeba išsisukti.

— Nebandyk mano kantrybės, Dikai. Žmogus, kurio man reikia, beveik garantuotai turėtų būti dorumo ramstis.

— Beveik prieš metus Blandas, ar greičiau jo žmona, gavo daug pinigų. Ji — kanadietė. Atvyko čia per karą ir susipažino su Blandų. Jos šeima nenorėjo, kad ji tekėtų už jo ir beveik nutraukė su ja ryšius. Praėjusiais metais mirė jos senelio brolis. Jo vienintelis sūnus mirė oro katastrofoje ar buvo užmuštas kare, ir taip toliau, ir panašiai, kol paaiškėjo, kad ponia Bland yra vienintelė šeimos turto paveldėtoja. Taigi jai liko jo pinigai. Manau, kad tai tiesiog išgelbėjo Blandą nuo bankroto.

— Atrodo, kad žinai apie jį labai daug.

— Na, taip. Supranti, valstybinių mokesčių skyrius visada domisi staiga praturtėjusiais žmonėmis. Jie pasidomėjo, ar jis ko nors nesuklastojo. Jie patikrino, ir paaiškėjo, kad viskas tvarkoje.

— Bet kuriuo atveju, — pasakiau, — manęs nedomina žmogus, kuris staiga tapo turtingas. Aš ieškau visai ko kito.

— Nedomina? Bet tu išsiaiškinai, ką norėjai?

Aš linktelėjau.

— Dabar jau baigei tą reikalą? Ar dar ne visiškai?

— Tai ilga istorija, — pasakiau išsisukinėdamas. — Ar mes pietaujame šį vakarą kartu, kaip ir planavome, ar vietoj pietų turi užbaigti šį reikalą?

— Ne, mes pietausime. Tačiau dabar svarbiausias dalykas yra paleisti mechanizmą. Mums reikia sužinoti viską apie poną Karį. Labai galimas daiktas, kad kai tik mes sužinosime, kas jis toks ir kuo užsiima, turėsime gana patikimą planą apie tai, kas galėjo trokšti jį pašalinti. — Jis pasižiūrėjo pro langą. — Štai ir atvažiavome.

Kavendišo sekretorių ir spausdinimo biuras buvo pagrindinėje prekybinėje gatvėje, gana išdidžiai vadinamoje Paliso3 gatve. Kaip ir daugumoje šios gatvės įstaigų, patalpos biurui buvo pritaikytos perdirbant Viktorijos laikų statinį. Į dešinę, ant panašaus namo, matėsi legendinio Edvino Gleno, fotomenininko, iškaba, teigianti, kad jis fotografuoja vaikus, vestuves ir panašiai. Lyg patvirtindamas šį pareiškimą, langas buvo užpildytas įvairiausiomis visokio amžiaus, — nuo kūdikių iki šešiamečių — vaikų nuotraukomis. Jos, tariamai, turėjo privilioti mylinčias motinas. Buvo ir kelios porų nuotraukos: drovūs jaunuoliai ir besišypsančios merginos. Kitoje Kavendišo sekretorių biuro pusėje buvo įsikūrusi sena ir senamadiška prekiautojo anglimi kontora. Už jos ir vėl matėsi, kad senieji namai buvo nuversti, o naujas, prašmatnus trijų aukštų pastatas skelbėsi esąs kavinė ir restoranas “Orient“.

Hardkastlis ir aš pakilome keturis laiptelius, praėjome pro atidarytas paradines duris ir, paklusdami ženklui ant durų dešinėje: “Įėjimas“, įėjome. Erdviame kabinete stropiai rašė mašinėlėmis trys jaunos panelės. Dvi iš jų tęsė darbą, nekreipdamos dėmesio į pašalinių pasirodymą. Trečioji, kuri spausdino prie stalo su telefonu, stovėjusio tiesiai priešais duris, sustojo ir klausiamai pažvelgė į mus. Atrodė, kad ji čiulpia ledinuką. Liežuviu pastūmusi jį į patogią padėtį burnoje, ji paklausė pro nosį:

— Kuo galėčiau jums padėti?

— Panelė Martindeil? — pasiteiravo Hardkastlis.

— Šiuo metu ji kalba telefonu.

Kaip tik tada pasigirdo spragtelėjimas, ir mergina pakėlė telefono ragelį. Pažaidusi su jungikliu, ji pasakė:

— Panele Martindeil, jus nori pamatyti du džentelmenai. — Ji pakėlė akis ir paklausė:

— Gal galėčiau sužinoti jūsų pavardes?

— Hardkastlis, — pasakė Dikas.

— Kažkoks ponas Hardkastlis, panele Martindeil. — Ji padėjo ragelį ir atsikėlė.

— Prašau čia, — pasakė ji, eidama link durų, ant kurių kabojo lentelė su užrašu: PANELĖ MARTINDEIL. Ji atidarė duris, prisiglaudė prie jų, leisdama mums praeiti, ir pasakiusi: “ponas Hardkastlis“, uždarė.

Panelė Martindeil žvelgė į mus iš už didelio rašomojo stalo. Ji atrodė veikli apie penkiasdešimt metų turinti moteris, išpūsta blankiai rausvų plaukų šukuosena ir budriu žvilgsniu.

Jos žvilgsnis klaidžiojo nuo Diko prie manęs.

— Ponas Hardkastlis?

Dikas išsitraukė vieną iš savo tarnybinių kortelių ir įteikė jai. Aš laikiausi nuošaliai ir prisėdau ant kėdės, stovėjusios prie durų.

Rusvi panelės Martindeil antakiai pakilo iš nuostabos ir tam tikro nepasitenkinimo.

— Detektyvas inspektorius Hardkastlis? Kuo galėčiau jums padėti?

— Aš atėjau, norėdamas gauti šiokios tokios informacijos iš jūsų, panele Martindeil. Manau, kad jūs galėsite man padėti.

Iš Diko tono nusprendžiau, kad jis ketina eiti aplinkiniais keliais ir ją sužavėti. Man pačiam atrodė abejotina, kad panelė Martindeil pasiduos kerams. Ji priklausė tokiam moterų tipui, kurį prancūzai vykusiai vadino femme formidable4.

Aš tyrinėjau bendrą kabineto vaizdą. Ant sienų, virš panelės Martindeil stalo, kabojo pasirašytų fotografijų kolekcija. Atpažinau ponios Ariadnės Oliver, detektyvų rašytojos, kurią aš šiek tiek pažinojau, nuotrauką. Ryškiu juodu rašalu ant jos buvo parašyta: “Nuoširdžiai jūsų, Ariadnė Oliver“. Trilerių rašytojo, mirusio maždaug prieš šešiolika metų, nuotrauką puošė užrašas: “Dėkingas, jūsų Garis Gregsonas“. Meilės romanų autorės Miriam Hog nuotrauka buvo pasipuošusi dedikacija: “Visada jūsų, Miriam“. Drovaus, plinkančio vyro fotografija buvo pasirašyta mažytėmis raidėmis: “Dėkingas, Armandas Levinas“. Visi tie trofėjai atrodė panašūs. Vyrai daugiausia laikė pypkes ir vilkėjo tvidinius švarkus, moterys atrodė rimtos ir stengėsi pranykti kailiuose.

Kol aš dairiausi aplinkui, Hardkastlis tęsė klausinėjimą.

— Manau, kad pas jus dirba mergina pavarde Šeila Veb?

— Teisingai. Apgailestauju, bet šiuo metu jos čia nėra, bent jau...

Ji paspaudė mygtuką, kad pasikalbėtų su merginomis jų kabinete.

— Edna, ar Šeila Veb sugrįžo?

— Ne, panele Martindeil, dar ne.

Panelė Martindeil padėjo ragelį.

— Ji šią popietę jau išėjo su pavedimu, — paaiškino ji. — Galvojau, kad iki šio laiko ji jau galėjo grįžti. Galimas daiktas, kad ji nuėjo į viešbutį “Curlew“, aikštės prie jūros gale, kur ji turi susitikimą penktą valandą.

— Suprantu, — pasakė Hardkastlis. — Ar galite man ką nors papasakoti apie Šeilą Veb?

— Ne kažin ką galiu apie ją papasakoti, — tarė panelė Martindeil. — Ji dirba čia... leiskite man pagalvoti, taip, sakyčiau, beveik metus. Jos darbas yra visiškai patenkinamas.

— Ar žinote, kur ji dirbo prieš pradėdama dirbti pas jus?